Retrospektyvaus žvilgsnio koncerte Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo šeši skirtingų kartų lietuvių kompozitorių kūriniai. Vaizdo transliacija prasidėjo Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškomis variacijomis“ styginiams ir magnetofono juostai (1974), kuriose atsiskleidžia kompozitoriaus dėmesys lietuvių liaudies muzikos intonacijoms.
„Dzūkiškose variacijose“ gausu simbolikos. Ją galima įžvelgti ir kūrinio dedikacijoje 100-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms. „Dzūkiškose variacijose“ pasitelkiama M. K. Čiurlionio mėgtos lietuvių liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ melodija, kuri tampa viso kūrinio variacijų tema.
Variacijų pradžioje iš įrašo skambanti autentiška dainos melodija netrukus išnyksta styginių garsų jūroje. Kūrinio pabaigoje subtiliai pasigirsta dar vienos M. K. Čiurlionio mėgtos dainos „Bėkit bareliai“ melodija, tačiau netrukus jai išnykus dar kartą pasigirsta „Beauštanti aušrelė“, bet jau nebe autentišku pavidalu – įraše skamba paties M. K. Čiurlionio harmonizuotos dainos chorui versija.
Štai tokia simbolinė dedikacija mūsų tautos genijui. Išties, nors „Dzūkiškos variacijos“ ne kartą girdėtos įvairiuose kontekstuose, šį kartą kūrinys suskambo itin įtaigiai. Turbūt toks įspūdis išliko ir dėl netradicinio koncerto formato – transliacijos internetu, o taip pat dėl netipinės dabarties situacijos.
Iš karto po B. Kutavičiaus kūrinio skambėjo Justės Janulytės „Naktų ilgėjimas“ (2009), kuris po premjeros pelnė Metų kamerinio kūrinio apdovanojimą Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse. Kūrinio dedikacija, kaip sako pati kompozitorė, – „rudenėjančiam Vilniui“. „Naktų ilgėjimas“ – tai kūrinys dvidešimt vienam styginiam instrumentui.
Šis J.Janulytės kūrinys yra bene dažniausiai atliekamas kompozitorės opusas. Jis sulaukė itin didelės sėkmės ir skambėjo daugelyje muzikos festivalių, tarp kurių – Sopoto mieste Lenkijoje, festivalyje „Varšuvos ruduo“, kur jį atliko Lenkijos filharmonijos kamerinis orkestras, diriguojamas Rodrigo Tomillo. Pasaulio muzikos dienų koncerte Vroclave kompoziciją griežė Vroclavo kamerinis orkestras, diriguojamas Ernsto Kovaciciaus, tarptautinio festivalio „Expositions of New Music“, vykusio Čekijos mieste Brno, atidarymo koncerte „Naktų ilgėjimas“ buvo atliekamas Brno filharmonijos orkestro, diriguojamo Maciejaus Tworeko.
Savo muziką J. Janulytė įvardija kaip monochrominę, tačiau esminiai jos elementai yra muzikinės medžiagos transformacija ir metamorfozė. Andreas Zubriggenas rašo: „Apibūdindama savo muziką kaip monochrominę, kompozitorė susisieja su vizualiųjų menų tradicija: nuo Kazimiro Malevičiaus, Yves’o Kleino, Barnetto Newmano ir Roberto Rauschenbergo iki šių dienų.
Priešingai nei minėtų menininkų, Milane gyvenančios kompozitorės kūryba mažai ką turi bendra su monochromine tapyba. Jos muzika tik iš tolo gali būti traktuojama kaip monochrominė, nes vidiniam jos kompozicijų gyvenimui būdingos smulkiai išraižytos, nuolat besikeičiančios garsinės detalės.“ Net jei šiuo klausimu galima ilgai diskutuoti, „Naktų ilgėjimas“ – vienas gražiausių J.Janulytės darbų.
Osvaldo Balakausko „Koncerto obojui, klavesinui ir styginiams“ (1981) obojaus partiją pirmą kartą atliko jaunosios kartos atlikėjas Ugnius Dičiūnas, kuris žavėjo atlikimo precizika. Šiuolaikinę lietuvių muziką mėgstantys klausytojai, be abejo, ne kartą girdėjo puikias šio koncerto interpretacijas, ypač įsiminė vieną, kur obojaus partiją atliko Juozas Rimas. Tačiau U.Dičiūnas ją pateikė savaip.
Ko gero, šį kartą koncertas buvo mažiau veržlus, tačiau nuspalvintas ypatinga nuotaika. Klausantis O. Balakausko koncerto, ne kartą aplankė pasididžiavimo jausmas ir džiaugsmas, lietuvių muzikos aukso fondu. Džiaugtis norėjosi ir dėl to, kad turime gausybę talentingų atlikėjų, o tokie koncertai yra puiki galimybė juos išgirsti.
Koncerte toliau skambėjo kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio „Lietuvių liaudies muzika“ (1991). Kūrinys simbolinis – „Lietuvių liaudies muzikos“ premjerą Lietuvos kamerinis orkestras griežė paties pirmojo „Gaidos“ festivalio metu 1991 metais.
Kūrinyje tarsi tautinėje juostoje pynėsi įvairios lietuvių liaudies dainų melodijos, intonacijos. Šio kūrinio magijai atskleisti galbūt neužtektų žodžių, tačiau klausantis viskas kur kas paprasčiau – tai mūsų muzika.
Ramintos Šerkšnytės „De profundis“ (1998) – itin dažnai visame pasaulyje atliekamas kūrinys. Apie „De profundis“ styginių orkestrui Gidonas Kremeris yra pasakęs, kad kūrinys yra tarsi „Baltijos šalių muzikos vizitinė kortelė“.
Išties fenomenalu, kad šis opusas sukurtas pačioje Ramintos Šerkšnytės kūrybos pradžioje, kompozitorei baigiant bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kūrinyje tarsi imituojama kova tarp dviejų kontrastuojančių paralelių arba, galima sakyti, tarp dažnai kompozitorės įvardijamo „šviesos“ ir „tamsos“ leitmotyvo.
Koncertą pabaigė Žibuoklės Martinaitytės „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui ir orkestrui (2017). Kartu su Lietuvos kameriniu orkestru scenoje pasirodė pianistas Petras Geniušas.
Muzikologė Eglė Gudžinskaitė apie šį Ž. Martinaitytės muziką rašo: „Pirmojoje „Šviesotamsos trilogijos“ dalyje „Tunelis“ konsonuojančio trigarsio pagrindu kuriamas „gražios harmonijos“ skambesys, apgaubtas styginių debesies, iš kurio vis išnyra viena kita melodinė linija; antroje – „Meteoritai“ – iš tremolo mirguliavimų ir flažoletų, sugretintų kraštinių registrų (ir orkestro, ir fortepijono partijose) formuojama efemeriška nesvarumo būsena, kurią perskrodžia tik išnyrančios romantinės tercijos.
Atitinkamai ir jau minėti paskutinės dalies „Tamsa šviesoje“ fortepijono „varpelių“ arpeggio sukoncentruoja žvilgsnį į nuskaidrėjusią harmoninę faktūrą“.
Kompozitorės kūrinys prikaustė dėmesį noru klausytis gražios muzikos. Pianistas Petras Geniušas žavėjo jautria kūrinio interpretacija, joje, kaip ir 2017-ais metais solo partiją atlikusio pianisto Gabrieliaus Aleknos interpretacijoje, netrūko šviesos, romumo bei individualaus žvilgsnio į muzikos gelmę.
„Šviesotamsos trilogijos“ emocija puikiai atspindėjo susikaupimo, kartais liūdesio bei nusiraminimo būsenas, kurios šiuo keistu laiku tapo mūsų gyvenimo dalimi.
Viso koncerto metu daugybę komplimentų norėjosi išsakyti prie dirigento pulto stojusiam Karoliui Variakojui. Ypatingai ryškiai matomas šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ veikloje, kur yra ne tik dirigentas, bet vienas iš ansamblio įkūrėjų, K. Variakojis – neabejotino talento jaunasis dirigentas – koncerto programą įprasmino puikiomis kūrinių interpretacijomis ir susikaupimo emocija.
Lietuva nepaprastai turtinga savo muzika ir turi kuo didžiuotis. Koncerte skambėję kūriniai, tikiu, kiekvienam klausiusiam padovanojo neišdildomus įspūdžius ir įkvėpė džiaugtis mūsų muzika, kuri yra išskirtinė savo originalumu, gebėjimu įprasminti metamorfozę, tačiau neprarasti to, kas kiekvienam kompozitoriui ir kiekvienam mūsų svarbu – saugoti tai, kas esame mes.
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 10 d. 19 val. – tiesioginė transliacija portale www.gaida.lt iš Šiuolaikinio meno centro, kur ansamblis „Synaesthesis“ atliks programą „Žvilgsnis į meistrus“ su „Gaidos“ kviestinių kompozitorių Unsuk Chin (Pietų Korėja, Vokietija) ir Beato Furrerio (Austrija, Šveicarija) kūriniais.
