Operos solistei Vidai Miknevičiūtei teko išbandymas pragaru ir dangumi

Operos artistė Vida Miknevičiūtė šią savaitę įveikė naują viršūnę – Berlyne teatro garsenybės režisuotoje premjeroje prilygo pasaulinėms žvaigždėms.

 V.Miknevičiūtė Berlyne teatro garsenybės režisuotoje premjeroje prilygo pasaulinėms žvaigždėms.<br> Lrytas.lt koliažas.
 V.Miknevičiūtė Berlyne teatro garsenybės režisuotoje premjeroje prilygo pasaulinėms žvaigždėms.<br> Lrytas.lt koliažas.
Dainininkė V.Miknevičiūtė tapo garsiojo tenoro R.Alagnos palydove jo pirmoje kelionėje į R.Wagnerio pasaulį.<br>M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
Dainininkė V.Miknevičiūtė tapo garsiojo tenoro R.Alagnos palydove jo pirmoje kelionėje į R.Wagnerio pasaulį.<br>M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
Dainininkė V.Miknevičiūtė tapo garsiojo tenoro R.Alagnos palydove jo pirmoje kelionėje į R.Wagnerio pasaulį.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
Dainininkė V.Miknevičiūtė tapo garsiojo tenoro R.Alagnos palydove jo pirmoje kelionėje į R.Wagnerio pasaulį.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 „Lohengrinas“ – V.Miknevičiūtės ir legendinio boso R.Pape antroji susitikimo stotelė Berlyne.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 „Lohengrinas“ – V.Miknevičiūtės ir legendinio boso R.Pape antroji susitikimo stotelė Berlyne.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
V.Miknevičiūtė įšoko į Berlyno valstybinės operos „Unter den Linden“ nuotolinę premjerą be žiūrovų, režisuotą katalonų garsenybės Calixto Bieito.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
V.Miknevičiūtė įšoko į Berlyno valstybinės operos „Unter den Linden“ nuotolinę premjerą be žiūrovų, režisuotą katalonų garsenybės Calixto Bieito.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
V.Miknevičiūtė įšoko į Berlyno valstybinės operos „Unter den Linden“ nuotolinę premjerą be žiūrovų, režisuotą katalonų garsenybės Calixto Bieito.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
V.Miknevičiūtė įšoko į Berlyno valstybinės operos „Unter den Linden“ nuotolinę premjerą be žiūrovų, režisuotą katalonų garsenybės Calixto Bieito.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 C.Bieito perkėlė R.Wagnerio „Lohengrino“ veiksmą į dabartį.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 C.Bieito perkėlė R.Wagnerio „Lohengrino“ veiksmą į dabartį.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 C.Bieito perkėlė R.Wagnerio „Lohengrino“ veiksmą į dabartį.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 C.Bieito perkėlė R.Wagnerio „Lohengrino“ veiksmą į dabartį.<br> M.Rittershaus (Berlyno valstybinė opera) nuotr.
 V.Miknevičiūtė.<br> M.Golubickaitės nuotr.
 V.Miknevičiūtė.<br> M.Golubickaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Dec 20, 2020, 4:53 PM, atnaujinta Dec 20, 2020, 4:53 PM

Tuo metu, kai pasaulio menininkai skaičiuoja nuostolius, lietuvių operos sopranui 41 metų V.Miknevičiūtei sekasi.

Neseniai debiutavusi Vienos valstybinėje operoje artistė šią savaitę įšoko į Berlyno valstybinės operos „Unter den Linden“ nuotolinę premjerą be žiūrovų, režisuotą katalonų garsenybės Calixto Bieito.

Vida per dvi savaites parengė vieną didžiausių soprano vaidmenų R.Wagnerio operose – pirmą kartą padainavo Elzą „Lohengrine“. Jos partneriai buvo operos pasaulio korifėjai: vienas iškiliausių šių dienų tenorų Robertas Alagna (Lohengrinas), legendinis bosas Rene Pape (Heinrichas), vienas garsiausių mecosopranų Jekaterina Gubanova (Ortruda).

Pasakiška galimybė atsidurti tokioje kompanijoje lietuvei nušvito susirgus projekto žvaigždei – vienam geidžiamiausių pasaulio sopranų Sonjai Jončevai. Įdomu, kad teatras nepanoro išbandyti premjeroje šios solistės dublerių, bet pasirinko vėlesniuose „Lohengrino“ spektakliuose turėjusią dainuoti V.Miknevičiūtę.

Netikėta ir tai, kad operos pasaulyje dar nelabai žinoma lietuvių artistė po premjeros sulaukė net palankesnio kritikų įvertinimo už patyrusias scenos žvaigždes, o spektaklį žiniasklaida sutiko nepaprastai prieštaringai: kai kurie kritikai priešingai įvertino tuos pačius dalykus.

Po premjeros V.Miknevičiūtė pasidalijo įspūdžiais su „Lietuvos rytu“.

– Jūsų narsa ir stabilumas scenoje stebina. Nedaugelis solistų tokiomis aplinkybėmis naują partiją padainuotų taip užtikrintai. Nejautėte streso?

– Stresas mane buvo ištikęs prieš dvi savaites, kai pasirašiau mirties nuosprendį. Sulaukusi skambučio iš teatro dar nemokėjau Elzos partijos – ketinau ją dainuoti tik sausį, buvau įnikusi į kitus darbus. Tad sprendimą priėmiau ne iš karto – juk partija didžiulė, o vokiečiai priekabūs.

Be to, kiti artistai repetavo „Lohengriną“ nuo lapkričio pradžios. Aš nežinau, kodėl teatras paprasčiausiai nepakvietė vietoj S.Jončevos kokios nors garsenybės, gerai žinančios Elzos partiją.

Vis dėlto po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad dirbant nuo ryto iki vakaro dviejų savaičių vaidmeniui parengti užteks. Svarbiausia – rasti laiko miegui ir nepamiršti pavalgyti. Teatro ir operos direktoriai man pažadėjo visokeriopą pagalbą.

Nuvykusi į Berlyną buvau pristatyta režisieriui, pradėjome dirbti su juo ir su dirigentu.

Per tris dienas perbėgome visus tris operos veiksmus.

Mane supo nuostabūs žmonės – turėjau geriausius repetitorius, kurie sukišo man turbūt viską, ką galėjo, o aš sutraukiau visą informaciją kaip siurblys, kad kuo greičiau padaryčiau tai, ko manęs buvo prašoma.

Taigi stresas buvo malonus – mėgavausi kiekviena akimirka dirbdama su geriausiais.

Netgi maestro Danielis Barenboimas, teatro muzikos vadovas, ateidavo į repeticijas mūsų pasiklausyti, siūlė man pagalbą, duodavo patarimų užsukęs į persirengimo kambarį.

– Ar režisierius spėjo įtikinti jus savo idėjomis? Žiūrint transliaciją nebuvo lengva jas suprasti.

– Tiesą sakant, visko nespėjau suvirškinti, nes reikėjo greitai veikti. Daug improvizavome.

C.Bieito pasitiki artistų kūrybingumu. Jis būna patenkintas, kai jo užuominas kiti išplėtoja.

Mano herojė šiame spektaklyje tarsi laviruoja tarp realybės ir savo fantazijų pasaulio. Jos įžengimas į narvą, kritimas ir gulėjimas ant grindų simbolizuoja vidinę atskirtį.

Visi spektaklio veikėjai yra panirę į savo skaudžius išgyvenimus. Tarp mūsų ir fiziškai – dideli atstumai, bendraujame tik vaizduotės plotmėje.

Dabar, kai teatrai praradę viltį pamatyti žiūrovą, scenoje stovėti su choru buvo beveik neįtikėtina. Kad artistai būtų saugiu atstumu vienas nuo kito, spektaklio kūrėjai panaudojo visą scenos gylį, sumontavo pakylas. Tarp orkestro muzikantų taip pat buvo dideli tarpai – salėje grojo tik maždaug 40 žmonių, kai kurios instrumentinės partijos buvo transliuojamos iš kito pastato.

Asistentai atidžiai stebėjo, kad nebūtų nusižengta saugumo reikalavimams. Kolektyvinėse repeticijose – išskyrus generalinę – iki paskutinės minutės būdavome su kaukėmis, taigi negalėjome dainuoti visu balsu. Dainuoti su kauke sudėtinga – sunku įkvėpti. Labai kankinomės.

Viskas buvo organizuota pagal griežčiausias taisykles. Tarkime, aš negalėjau net R.Alagnos švarko paimti už tos vietos, kurioje anksčiau buvo jo ranka. Kad įkiščiau savo ranką į jo švarko rankovę, negalėjau net pagalvoti.

Taip tobulai pritaikytas karantinui „Lohengrinas“ turbūt labai pravers sudėtingu laikotarpiu. Ko gero, jis pakeis ir nukeltą „Salomėją“, kurioje taip pat turėjau dainuoti.

– Kaip sekėsi bendrauti su žvaigždėmis? Ar R.Alagna iš tiesų yra aikštingas, kaip apie jį kalbama?

– Galbūt tai buvo jau nueitas etapas, kai atvykau. Girdėjau, kad iš pradžių jis ilgai nerepetavo – tiktai sėdėdavo ir žiūrėdavo, kas vyksta. Tačiau kai prisijungiau prie komandos, jis visą laiką buvo scenoje ir darė nuoširdaus, malonaus, turinčio humoro jausmą žmogaus įspūdį.

Artimesnių kontaktų su kolegomis vengėme, nebent persimesdavome žodeliu kitu, paspausdavome vienas kitam ranką, pasišypsodavome.

Nebuvo jokių kitų maršrutų, išskyrus namai–darbas. Niekas neatsivežė į Berlyną palydovų.

– Ar jūsų vyras dažnai jus lydi gastrolėse?

– Kai kada lydi. Jis visada nori būti kartu, mane palaikyti, ir dabar padėjo man pasitikėti savimi, įkalbėjo neatsisakyti premjeros.

Tačiau į Berlyną norėjau vykti viena, nes žiūrovų vis tiek į teatrą neįleido, o man šį kartą reikėjo ypač susitelkti darbui – jaučiau didžiulę atsakomybę pasirodyti gerai, transliacija sustiprino spaudimą.

– Spektaklio įrašas dar beveik mėnesį bus prieinamas teatro tinklalapyje. Ar pati jį spėjote pasižiūrėti?

– Nežiūrėjau ir nežinau, ar kada nors žiūrėsiu, bent jau artimiausiu metu – tikrai ne. Esu labai savikritiška, negaliu savęs klausytis, kaip turbūt ir daugelis dainininkų.

Atvirai kalbant, norėčiau visiškai kitokio, ramesnio debiuto, glaudesnio kontakto su dirigentu. Toks didžiulis vaidmuo kaip Elzos nepasidaro per dvi savaites. Nugludinti spektaklį iki detalių mums visiems reikėjo daugiau laiko. Be manęs, pirmą kartą vaidmenis „Lohengrine“ kūrė ir R.Alagna, J.Gubanova, Adamas Kutny, o maestro Matthias Pintcheris pirmą kartą dirigavo šią operą.

Apskritai aš nesu įrašų žmogus ir sintetikos šalininkė. Viena yra matyti operą gyvai ir visiškai kas kita – žiūrėti monitoriuje.

– Ar sunku buvo dainuoti nejaučiant publikos?

– Man nėra skirtumo dainuoti su publika ar be jos – abiem atvejais scenoje atiduodi save 200 procentų.

Tačiau tuščio teatro akustika yra kitokia, juolab Berlyno „Unter den Linden“, kuris aidi kaip halė. Šios bėdos neišgyvendino ir brangi šio teatro rekonstrukcija.

Kai po spektaklio nepasigirdo publikos plojimai, buvo nejauku – atidavėme tiek jėgų, bet nesulaukėme grįžtamosios reakcijos. Niūru. Tad paplojome vieni kitiems, o teatro direktorius visiems padėkojo scenoje.

– Žiūrėti ir klausyti savęs nemėgstate, o skaityti apie save?

– Recenzijų neskaitau. Manau, kad tai – tik subjektyvios žmonių mintys ir savo skonio rodymas. Jei pradėsi tuo gyventi, gali užvaldyti beprotybė.

Žinau daug kolegų, kurie imdami į galvą kritiką sužlugdė savo karjerą. O bendravimą su žurnalistais laikau savo darbo dalimi. Stengiuosi jiems skirti tiek laiko, kiek galiu.

Aišku, nuo vertinimų aš nepabėgu – man prisiunčia jų į telefoną, bet tiesiog prabraukiu tuos tekstus arba juos ištrinu, ir viskas. Reikia atskirti ir suvokti, kokia kritika tau gali būti naudinga.

Pavyzdžiui, maestro D.Barenboimas, prieš duodamas patarimą, paklaus ir dar perklaus: „Vida, ar galiu tau pasakyti?“ Jis žino, kad kiekvienas artistas gali skirtingai reaguoti į pastabas. Išgirsti tokio profesionalo ir muziko patarimus, pasiūlymus, palaikymo žodžius yra fantastiška. Tai įkvepia toliau dirbti, tobulėti, siekti daugiau.

– Kaip atsitiko, kad ilgą laiką jūs tarsi slėpėte savo talentą Mainco teatre Vokietijoje, o prieš dvejus metus staiga atsidūrėte operos pasaulio dėmesio centre ir sulaukiate vis naujų išbandymų?

– Aš nebuvau pasislėpusi. Daug žmonių mane stebi nuo pirmųjų profesinių žingsnių, palaiko. Neatsiradau iš niekur – aš visą laiką nuosekliai dirbau, stengiausi tobulėti. Galbūt tam tikru momentu atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu metu, ir kažkas ėmė daugiau apie mane rašyti, o kiti – mane girdėti.

Tai yra laimės dalykas. Niekada nežinai, kas ir kur tavęs klausosi ir kaip pasisuks tavo likimas. Niekada negalima sustoti.

Talentinga artistė pripažinimo siekė ilgai

V.Miknevičiūtė studijavo dirigavimą Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje, vėliau – dainavimą LMTA Kauno fakultete ir Leipcigo F.Mendelssohno-Bartholdy muzikos akademijoje Vokietijoje, tobulinosi Ciuricho operos teatro ir Hamburgo valstybinės operos studijose.

Hamburge solistė susipažino su žymia latvių dainininke I.Kalna, ji tapo jos neoficialia vokalo konsultante. Latviai V.Miknevičiūtę atrado anksčiau už lietuvius. Rygos operoje ji dainuoja nuolat.

Į Lietuvos operos sceną artistę pirmoji atvedė D.Ibelhauptaitė, pakvietusi dainuoti „Vilnius City Opera“ spektakliuose.

2011–2020 m. V.Miknevičiūtė buvo Mainco operos teatro Vokietijoje solistų ansamblio narė, sukūrė vaidmenų įvairiuose šios šalies ir Šveicarijos teatruose. Ji taip pat pasirodė Provanso Ekso festivalyje Prancūzijoje, operečių festivalyje „Seefestspiele Mörbisch“ Austrijoje, V.Gergijevo festivalyje Suomijoje.

Pagreitį solistės karjerai suteikė 2019-ųjų debiutas Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“ Chrisotemidės vaidmeniu garsioje režisierės P.Chereau „Elektroje“. Čia jos partneriai buvo legendiniai W.Meyer, R.Pape, R.Merbeth. Prieš tai Vida dainavo šiame teatre Helmvigę R.Wagnerio operoje „Valkirija“. Abu spektaklius dirigavo D.Barenboimas.

Šių metų pradžioje V.Miknevičiūtė sulaukė pripažinimo Australijoje, pirmą kartą kurdama Salomėjos vaidmenį R.Strausso operoje Melburno kompanijos „Victorian Opera“ spektakliuose, o šį spalį Salomėjos partija ji sėkmingai debiutavo Vienos valstybinėje operoje.

„Lohengriną“ su V.Miknevičiūte galima pasižiūrėti čia: 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.