Tačiau netrukus P.Anderssonas papildys, jog geram, sėkmingam muzikantui būtina gera mokykla, gera bazė, išskirtinis veidas, aukštas profesionalumas, sceninis įvaizdis. Taip pat labai svarbu kaip atlikėjas save pateikia, kaip moka bendrauti su kitais.
Paulius ir Samas – gabūs, veržlūs Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštosios muzikos mokyklos auklėtiniai, daugybės tarptautinių konkursų laureatai, festivalių dalyviai, publiką žavintys įsimintinais rečitaliais ir koncertuojantys su garsiausiais šių dienų orkestrais, pirmą kartą dviese susitiks lietuviškoje scenoje ir pamalonins pandemijos sąstingio išvargintas muzikos gurmanų širdis.
Šiuos jaunus, bet patyrusius atlikėjus bus galima išgirsti Palangoje vyksiančiame IX tarptautiniame M.K.Čiurlionio muzikos festivalyje (liepos 4-14 dienomis). Jie koncertuos liepos 9 dieną Kurhauze.
S.Lucasas pirmą kartą viešės Lietuvoje. Charizmatiškas violončelininkas intensyviai gastroliuoja, koncertuoja su tokiais meistrais kaip violončelininkas Mischa Maisky, pianistais Anna Fedorova bei Konstantinas Shamray. Diuseldorfe Samas mokosi pas profesorių Pieterį Wispelwey.
Apie Lietuvos publikai puikiai pažįstamo ekspresyvaus fortepijono virtuozo P. Anderssono Olandijoje atliktą Nikolajaus Medtnerio sonatą „Night wind“ garsus Australijos pianistas Geoffrey Douglasas Madge'as parašė: „Tai buvo geriausias kada nors mano girdėtas Medtnerio atlikimas“.
Samo ir Pauliaus koncertinė biografija sėkmingai prasidėjo dar jų vaikystėje.
S.Lucasas, būdamas 15 metų laimėjo pirmąjį prizą Australijos muzikos konkurse. 2012 metais, būdamas 16-os, violončelininkas gastroliavo su orkestrais Australijoje, grojo Bulgarijoje su pianistu Evgeny Genchev. 2015 metais muzikanto klausėsi britų karališkosios šeimos atstovai – princas Williamas ir Kembridžo kunigaikštienė Kate Middleton.
P.Andersonnas – trečios kartos pianistas. Vienuolikametis, kaip solistas debiutavo su Šv. Kristoforo orkestru. Jo mama ir močiutė – žinomos pianistės, LMTA profesorės Aleksandra Žvirblytė ir Veronika Vitaitė.
Būdamas penkerių Paulius pradėjo groti fortepijonu ir būgnais B.Dvariono muzikos mokykloje. Septynerių įstojo į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, mokslus tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, galiausiai Diuseldorfe ėmė mokytis pas profesorių Paolo Giacometti.
Pianistas koncertavo Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Gruzijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, grojo įvairiose Lietuvos koncertų salėse. P.Andersonnas yra pelnęs laurus 16-oje tarptautinių konkursų.
Paulius ką tik su pagyrimu Diusseldorfe baigė magistro studijas ir įstojo į Majamio (JAV) „Fros School of Music“ prie Majamio universiteto meno diplomo studijas.
Buvo 120 stojančiųjų. Paulius įstojo pirmu numeriu. Ten mokslai metams kainuoja beveik 80 000 dolerių. Pianistas gavo pilną finansavimą iš tos mokyklos, kas yra labai retas atvejis.
Paulius ir Samas yra įdomūs ne tik savo išskirtiniais muzikiniais keliais, bet ir gyvenimiška filosofija, pomėgiais, drąsa visada, kad ir kas nutiktų, eiti į priekį.
– Kaip judu susipažinote ir kaip nusprendėte groti kartu?
Paulius: Mudviejų profesoriai jau kuris laikas yra scenos partneriai ir draugai. Tiek violončelininkas P.Wispelwey, tiek pianistas P. Giacometti yra garsūs visame pasaulyje ir groja žymiausiose scenose, yra išleidę ne vieną muzikinį diską.
Mano profesorius P.Giacometti karts nuo karto užsimindavo, kad turėčiau pagroti su Samu. 2019 metais iš visų Vokietijos aukštųjų muzikos mokyklų buvo surinkti geriausi studentai ir Kelne pasiskirstę turėjo groti trio. Aš grojau su Samu ir viena smuikininke.
Lengvai susigrojome. Mus siejo panaši samprata apie muziką, visi esame gana greitos reakcijos žmonės. Viskas vyko produktyviai, nereikėjo nieko specialiai ieškoti. Vėliau įvyko dar ne vienas mūsų trio pasirodymas. Baigiantis pandemijai pirmą kartą su Samu muzikinę harmoniją sieksime sukurti duetu. Tai įvyks Lietuvoje.
Samas: Mūsų pažintį lėmė lyg ir atsitiktinumas, išaugęs į rimtą profesinį bendradarbiavimą. Kai pirmą kartą kartu grojome, iš karto pajutau, kad mus sieja ta pati muzikinė kalba.
Paulius: Mes abu su Samu panašūs scenoje, abu mėgstame garsų skambesį, grojame ryškiai ir ekspresyviai.
Samas: Mes stiprūs atlikėjai, turime daug vidinės jėgos.
– Samai, jūs pirmą kartą viešėsite Lietuvoje? Gal be koncerto čia dar norėtumėte ką nors nuveikti?
Samas: Taip Lietuvoje koncertuosiu pirmą kartą. Čia praleisiu savaitę. Noriu susipažinti su šalies architektūra, paragauti nacionalinių patiekalų, alaus, apie kurį man jau pasakojo Paulius. Jis pažadėjo aprodyti Vilnių.
– Kas yra svarbiausia duete? Sudėtingiau save per muziką atskleisti grojant solo ar duete?
Samas: Duete labai svarbi sielų bendrystė. Kad duetas skambėtų sinchroniškai ir toje pačioje jausminėje plotmėje, reikia, kad atlikėjai būtų tame pačiame muzikiniame pasąmoniniame lygyje, juos vienytų panašus požiūris, kad jie dalintųsi energija. Ir kad jų muzikinė kalba sutaptų.
Paulius: Duetas ir solo skirtingi dalykai. Abu vienodai sunkūs. Duete labai svarbu pasirinkti tinkamą scenos partnerį, nes jei profesionalumo lygis skiriasi, tas girdisi ir scenoje.
– Ar abu nuo mažų dienų buvote atsidavę muzikai, mielai sėsdavote prie instrumento?
Paulius: Ankstyvoje vaikystėje didelio entuziazmo groti pianinu nerodžiau. Buvau labai gyvas vaikas, ramiai nusėdėti negalėjau, energija liejosi per kraštus, tad mano kelias į muziką prasidėjo nuo mušamųjų ir improvizacijų pas džiazo pianistą Olegą Molokojedovą.
Būdamas kokių šešerių su O.Molokojedovo projektu dalyvavau džiazo festivalyje Panevėžyje. Grojau būgnais ir pabaigoje taip trenkiau paskutinį smūgį, kad nuvirtau su visa kėde. Tame festivalyje gavau specialųjį prizą už efektingą pasirodymą – visi galvojo, kad tai surežisuota.
Per būgnus atėjau į klasikinį grojimą fortepijonu. Scenoje jaučiausi kaip žuvis vandenyje, nes buvau iš tų vaikų, kurie per daug savimi pasitiki, draugų kompanijoje dažniausiai būdavau dėmesio centre.
Kita problema, kad buvau labai aktyvus, turėjau stipriai išreikštą nuomonę, nepripažindavau kitų autoritetų, nuolat ginčydavausi. Mane turėdavo sugebėti įvairiais būdais įtikinti arba motyvuoti, kad kažką daryčiau tam, kad būtų pasiektas rezultatas.
M.K.Čiurlionio meno mokykloje mokiausi pas geras pedagoges, tačiau mama turėjo prižiūrėti mano grojimą namuose, vėliau perėmė mokymą į savo rankas.
Tai, kad mokiausi pas mamą, privalumas buvo tas, kad ji galėjo sau leisti daugiau eksperimentuoti su manimi, skirti sudėtingą repertuarą. Iš kitos pusės su savo vaiku sunkiau buvo jau pačiai. Ir mokykloje ne visi mokytojai džiaugdavosi mano sudėtingu charakteriu.
Samas: Iš mano tėvo pusės, labai daug giminaičių susiję su muzika. Nuo 4 iki 12 metų grojau fortepijonu ir saksofonu, tačiau šiems instrumentams didelio susižavėjimo nerodžiau, man trūko motyvacijos. Tik, kai pradėjau groti violončele, manyje įvyko kažkoks virsmas – neskatinamas galėdavau groti nuo ryto iki vakaro. Šis instrumentas mane tarsi užbūrė.
– Kokią programą paruošėte lietuviškai publikai? Kieno iniciatyva buvo atrinkti kūriniai koncertui?
Paulius: Mes kartu ją sudarėme. Didžiąją dalį koncerto grosime dviese, bet bus pora kūrinių, kuriuos atliksime kaip solistai.
Programą derinome taip, kad kūriniai tarpusavyje derėtų ir mes atsiskleistume iš visų pusių. Koncertas prasidės M.K.Čiurlionio preliudais VL 248 ir VL 186 (Duo FluPia aranžuotės) . Tuomet aš grosiu J.S.Bacho-F. Liszto – Preliudą ir fugą a-moll. Samas atliks M. Rozsa – Toccata Capricciosa Op. 36. Vėliau mes kartu pagrosime R. Schumanno – Fantasiestücke Op. 73 bei S. Rachmaninovo sonatą violončelei ir fortepijonui Op. 19
– Per kiek laiko įmanoma paruošti tokią programą?
Paulius: Mes pakankamai greitai mokomės tekstus, turime produktyvias repeticijas. Galvojau, kad bus daug darbo, bet jau po pirmos repeticijos tapo aišku, jog programą įveiskime kur kas greičiau.
Trejus metus gyvenau Vokietijoje, tad susitariau su buvusio buto savininku, kuris turi parketo parduotuvę ir koncertų salę, kad leistų mums po darbo valandų. repetuoti.
– Kai pradedate mokytis groti kūrinį, kas jums svarbiau: išreikšti kažkokias savo emocijas ir požiūrį į kūrinį ar atskleisti kompozitoriaus idėjas?
Paulius: Ir viena, ir kita. Svarbu atskleisti kompozitoriaus idėjas, parodant savo profesionalumą, tačiau neprarandant individualumo. Mes stengiamės pedantiškai pažvelgti į kiekvieną natą, bet šalia to norime perteikti savo kūrybiškumą.
– Kokių kompozitorių pavardes išgirdę nedvejodami pasakytumėte, kad iš jų repertuaro galite groti bet ką?
Samas: Man artimi XX amžiaus kompozitoriai. Pavyzdžiui, D.Šostakovičius ir S.Rachmaninovas. Taip pat R.Schumanno, J.Brahmso kūrinius mielai sutikčiau groti.
Paulius: Man irgi patinka XX amžiaus muzika: S.Rachmaninovas, A. Skriabinas, N.Metneris, S.Prokofjevas, D.Šostakovičius. Dar niekada neatsisakyčiau pagroti J.Brahmso, R.Schumanno kūrinių.
Gal su F.Schubertu būtų sunkiau, taip pat yra specifiniai žanrai, kurie man nėra artimi. Pavyzdžiui, jei paprašytų pagroti F.Chopino mazurkas, dar padvejočiau. O jei sutikčiau, tuomet pagročiau dar dešimt mazurkų iki koncerto tam, kad gerai jausčiausi toje muzikoje. S.Bacho, L.van Beethoveno kūriniai man gerai limpa.
– Net ir pats talentingiausias muzikantas scenoje patenka į kuriozines situacijas. Kokios jos buvo jūsų gyvenime?
Samas: Grojau viename reikšmingame violončelininkų konkurse, finale. Grojant violončelės kotas išslydo iš rankų. Aš ją staigiai pagavau bekrentančią ant žemės. Pianistas to net nepastebėjo ir toliau grojo, tad man teko peršokti kelis taktus ir lyg niekur nieko tęsti grojimą. Tame konkurse laimėjau antrą vietą.
Turėjau koncertų turą Bulgarijoje, teko groti transliuojant nacionalinei televizijai. Koncerto metu iš rankų išslydo smičius, kurį kita ranka pagavau skriejantį ore tiesioginės transliacijos metu.
Kartais scenoje tenka pabūti ir akrobatu (juokiasi).
Paulius: Mane pakvietė į festivalį Breste, groti S. Rachmaninovo trečiąjį koncertą su Minsko filharmonijos orkestru. Atvažiuoju į repeticiją, žiūriu sėdi vidutinio lygio koledžo orkestras. Visai ne tas, su kuriuo man buvo pažadėta groti. Atsisėdau prie fortepijono repetuoti. Dirigentė rodo ženklą pradėti, galvoju ji kažko nesupranta, gal nori sužinoti kokiu tempu groju.
Ėmiau groti, ji į mane atsisuka ir sako: „Žinokite, mes grosime S. Rachmaninovo antrąjį koncertą“. Įvyko painiava. Prieš kokius septynerius metus buvau grojęs tą koncertą, bet buvo per mažai laiko pasiruošti jį groti scenoje. Teko ieškoti alternatyvos, per vieną dieną susidėliojau solinę programą.
– Neretai muzikantai be savo mėgstamos profesijos domisi ir kitokia veikla.
Paulius: Sėdėjimą prie fortepijono derinu su sportu. Taip fiziškai išsikraunu, palaikau gerą formą. Užsiiminėju jėgos trikove ir olimpine sunkiąja atletika.
Neketinu dalyvauti Pasaulio čempionate, bet treniruojuosi su labai teisinga technika. Programą man sudarė profesionalus treneris. Taip pat darau daug intensyvių kardio, tempimo, kvėpavimo pratimų. Vaikystėje ir paauglystėje užsiiminėjau tekvondo, bet dėl kojos traumos turėjau šį sportą apleisti.
Nesakau, kad visi muzikantai turi užsiimti sunkiąja atletika, jie gali šokti, važinėtis dviračiu, bet judėti būtina. Aš pasirinkau tai, kas man artima, gerai sekasi, padeda išlieti energiją ir atitrūkti nuo kasdienių dalykų.
Samas: Aš mėgstu skaityti Antikos autorių kūrinius, domiuosi Šiaurės šalių mitologija. Taip pat turėdamas laisvo laiko mėgstu su dviračiu nukakti į man nepažįstamas vietoves. Kartais pasikviečiu draugus į svečius ir mes žaidžiame video žaidimus.
Paulius: Mūsų vienintelis bendras pomėgis tas, kad mėgstame važinėti bekele su visureigiais. Kol kas dar neteko to padaryti kartu, nes Vokietijoje mažai tokių vietų. Samas šiuo pomėgiu susidomėjo dar gyvendamas Australijoje. Aš neseniai įsigijau visureigį. Būdami Lietuvoje vieną dieną skirsime pasivažinėjimui po miškus, pelkynus.
– Kaip jaučiatės prieš koncertą? Ar turite kokių nors ritualų, ypatingų įpročių?
Samas: Prieš koncertą būtinai turiu suvalgyti braškių, o jeigu jų negaunu, tuomet pradedu nervintis.
Paulius: Koncerto dieną iki pasirodymo būtinai turiu užsiimti kokia nors tam priešinga veikla, kad atjungtų smegenis. Pavyzdžiui, nuvažiuoju dviračiu 40 kilometrų ar penkias valandas pasivaikštau su šunimi, pažaidžiu biliardą. Likus dviem trims valandoms iki grojimo turiu sočiai pavalgyti. Pageidautina, geras jautienos kepsnys.
– Tikriausiai muzikantui sukurti kostiumą, kad jis būtų vizualiai patrauklus ir nevaržytų kūno judesių per pasirodymą, nelengva užduotis?
Paulius: Aš turiu man individualiai pasiūtą dizainerio Seržo Gandžumiano sceninį kostiumą. Tai juodos kelnės ir tokios pat spalvos marškiniai, kurie primena fraką. Jie yra patogūs ir leidžia laisvai judėti. Muzikantams svarbu scenoje atrodyti ir gražiai, ir jaustis patogiai.
Juk negaliu publikai pasirodyti nusmurgęs, nors gal man būtų patogiausia groti su treningais. Tačiau iš pagarbos klausytojams niekada gyvenime taip nepasirodyčiau scenoje. Švarkų nenaudoju, nes man su jais karšta.
Samas: Mėgstu rengtis tradiciškai. Kai groju su orkestru, tuomet vilkiu švarką, liemenę, ryšiu kaklaraištį. Bet kai groja rečitalius, tai apsiriboju marškiniais ir liemene.
– Samai, ar atvykus į Vokietiją iš Australijos, lengvai prisitaikėte prie kitokių oro sąlygų?
Samas: Pirmus metus Vokietijoje labai dažnai sirgau. Vasarą Australijoje būna apie 40 laipsnių karščio, o žiemą yra apie 25 laipsniai šilumos. Dėl to pirmą žiemą Vokietijoje buvo sunkoka, tačiau jau apsipratau.
Paulius: Vokietijoje nelabai šaltos žiemos, daugiausia nukrenta iki trijų laipsnių šalčio. Kita vertus, aš nepapuolu į tradicinius pianistų rėmus, nes nei pirštinių, nei kepurės neužsidedu net spaudžiant 30 laipsnių šalčiui. Vaikštau su marškinėliais trumpomis rankovėmis ir su odine striuke. Mano artimieji, draugai žino, kad žiemą galiu ateiti tik su švarku.
Per šalčius lauke bėgioju su šortais. Aišku, jei būtų šalta, apsirengčiau šilčiau, bet man nešalta. Tačiau taip elgtis visiems nerekomenduoju. Keli mano kolegos pavaikščiojo apsirengę kaip aš, tai peršalo ir sirgo tris savaites.
– Kaip prisišaukiate kūrybinį įkvėpimą?
Paulius: Man atrodo, kad toks dalykas kaip įkvėpimas iš viso neegzistuoja. Menininkai jo laukia kaip išganymo ir dauguma nesulaukia. Reikia sėdėti ir dirbti. Galima įkvėpimą susikurti, sugalvojant įdomias užduotis, apie ką nors pafantazuoti.. Aš nesu iš nuplaukusių menininkų tarpo. Taip pat ir mano kolega.
– Na, o argi niekaip nepaveikia artimo žmogaus mirtis, išsiskyrimas su mylimu žmogumi ar liga?
Paulius: Prieš šešerius metus netekau savo tėvo, o po kelių dienų turėjau suplanuotą koncertą. Aš tiesiai iš laidotuvių į jį atvažiavau ir grojau. Esu tos nuomonės, kad sunkių išbandymų akivaizdoje vietoje to, kad sėdėti, žiūrėti į sieną ir verkti, reikia nesustoti ir priimti scenos iššūkius. Suprantu, kad sielos žaizdos yra labai skausmingos, bet kiekvienas išbandymas mus sustiprina kaip asmenybes ir praturtina muzikinį kelią.
Samas: Violončele pradėjau groti dėl savo močiutės. Ji sudomino mane šiuo instrumentu. Kai jau trejus metus buvau pragrojęs violončele, močiutė mirė. Tą tragediją man buvo sunku išgyventi, ėmė trukti motyvacijos. Bet meilė instrumentui ir muzikai nepradingo. Dvi savaites grojęs lengvesniame rėžime, po truputį grįžau į ankstesnes vėžes.
– Ar yra tekę dėl kokių nors situacijų atšaukti koncertą?
Samas: Neteko, nors kartais tekdavo suktis iš nemalonių situacijų. Vokietijoje turėjau groti C.Saint-Saenso koncertą. Likus dvidešimt minučių iki pasirodymo paaiškėjo, kad kažkas iš persirengimo kambario pavogė koncertinius drabužius. Kostiumą pasiskolinau iš orkestro muzikanto. Drabužiai buvo stipriai per maži, aptempti. Buvo labai nepatogu groti.
Paulius: Muzikantui gerai pagroti neturi niekas trukdyti: nei lūžusi koja, nei nutrūkusi smuiko styga. Ne kartą gojau ir su aukšta temperatūra. Kartą kelias valandas be pirštinių stovėjau prie Ukrainos sienos, man reikėjo groti festivalio atidaryme, ore tvyrojo 35 laipsnių šaltis. Atvykau tiesiai į festivalį, nespėjęs nė prasigroti.
Galėjau atsisakyti koncertuoti, bet, manau, jog profesionalas neturėtų taip elgtis. Grojant pasitaikydavo, kad klavišas stringa ar lūžta, esu rakštį įsivaręs. Kartą nutrūko pedalas ir taip pragrojau visą koncertą. Esu grojęs fortepijonu, kurio koja buvo skilusi ir vos laikėsi, bijojau, kad ant manęs instrumentas neužkristų.
Kai groju, nematau ir negirdžiu kas vyksta salėje. Gali žmonės vaikščioti, šokti, kristi, degti, aš visas esu muzikoje ir man svarbu tik tai, ką tuo metu darau. Bet būna, ateinu ir jaučiu, kad publika skleidžia kažkokią ypatingą energiją, padedančia įdomiau perteikti muziką. Man patinka groti, kai yra daug žmonių. Nemėgstu pustuščių salių.
Samas: Publikos skleidžiama energija muzikantui labai daug duoda, tada net muzika gali įgauti atitinkamą atspalvį.
– Ar skiriasi publikos reakcijos įvairiose šalyse?
Paulius: Vokiečiai ir suomiai niekada neplos tarp kūrinių. Jie laukia kol pabaigi pirmą koncerto dalį ir tada kyla ovacijos. Vokiečių publika kelia aukštus reikalavimus atlikėjams. Tai motyvuoja kuo geriau atlikti kūrinį. Slavų tautų atstovai, jeigu jiems patinka, po kiekvienos kūrinio dalies ploja, šaukia bravo.
Samas: Australijos publika yra labai neįprasta. Jie visiškai atsipūtę, gali prieiti prie atlikėjo koncerto metu ir sakyti: „Gerai varai, biče“. Arba: „Šis gabalas puikus. Dar pagrok“. Gal pradėti ploti vidury grojimo, trypti kojomis. Klausytojai jaučiasi lyg roko koncerte.
– Kokiais vertingiausiais instrumentais teko groti?
Samas: Turiu saksofoną, kuris buvo pagamintas prieš antrąjį pasalinį karą, pargabentas iš Paryžiaus. Jis yra rankų darbo, pagamintas iš sidabro, riboto leidimo.
Esu grojęs violončele, kurios vertė milijonas eurų. Tai buvo Galiano dirbtuvių violončelė, XVIII amžiuje pagaminta karališkai šeimai. Instrumentas prilygsta A.Stradivari kūriniams. Namuose turiu tris violončeles.
– Kaip į rankas patenka tokio aukšto lygio instrumentai?
Samas: Dauguma didesnių bankų savo saugyklose turi prabangius instrumentus. Kai kada bankai muzikantams duoda instrumentus atitinkamomis sąlygomis arba tuo pasirūpina privatūs rėmėjai.
– Stygininkui kartais koncerto metu nutrūksta styga. Ką tuomet darote?
Samas: Jeigu groji su orkestru kaip solistas, tai tiesiog, jei nutrūksta styga, instrumentą perimi iš pirmo smuiko ar pirmos violončelės ir toliau groji. Jei taip nutinka rečitalio metu, tiesiog sustoji groti, atsiprašai publikos ir pasikeiti stygą.
– Pauliau, o jums kokias ypatingais fortepijonais teko groti?
Paulius: Lankiausi dvare Lenkijoje, kur ne kartą yra viešėjęs L.van Beethovenas. Ten stovi jo laikų fortepijonas, teko juo pagroti. Savo buvusio buto savininkui padėjau išrinkti fortepijoną. Jis įsigijo labai įdomų, 1870 metų gamybos fortepijoną.
O su fortepijonais yra kiek kitaip nei su styginiais. Nėra trijų šimtų metų fortepijonų, kurie vis dar gerai skambėtų. Kai gyvenau Vokietijoje, rūsyje buvau įsirengęs studiją, kuriose stovėjo restauruotas 1915 metų fortepijonas su dramblio kaulo klaviatūra.
