Valdovų rūmų Didžiojo kiemo scenoje baleto gerbėjų laukė įsimintinas reginys – baleto „Paquita“ premjera ir penkerius metus mūsų scenoje rodomas Krzysztofo Pastoro „Bolero“.
Baletų „Paquita“ ir „Bolero“ pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Karantino išvarginti teatralai dovanojo įsimintiną klasikinį kompozitoriaus Ludwigo Minkaus baleto šedevrą ir Maurice’o Ravelio temperamentingą šokį to paties karantino išvargintai publikai.
Atominis kokteilis
Baleto „Paquita“ atominį choreografinį kokteilį iš ispaniškų, lenkiškų ir pokylių šokių sumaišė prancūzų choreografas Marius Petipa. „Paquita“ – taip šiandien vadinamas grand pas pagal L.Minkaus muziką iš to paties pavadinimo M.Petipa dviejų veiksmų baleto.
Ilgas ir įdomus šio baleto istorinis kelias iki mūsų dienų. Jį Paryžiuje 1846 m. pastatė baletmeisteris Josephas Mazilier pagal Edouard’o Deldevezo muziką. Baletas paremtas ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso Saavedros kūriniu „Čigonaitė“.
Jau 1847 m. jaunasis M.Petipa baletą statė Sankt Peterburge, vėliau Maskvoje, bet garsusis grand pas baleto audinyje atsirado tik po trisdešimties metų.
M.Petipa išsaugojo istoriją apie kilnius prancūzus, niekšingus ispanus, sąmokslus su užnuodytu vynu, pasikėsinimais ir čigonų pagrobtomis mergelėmis. Laimingas painios istorijos finalas ir yra minėtas grand pas – herojės Pakitos ir Liusjeno d’Ervilji vestuvės.
Anot amžininkų, dėl šio žavaus divertismentinio pobūdžio intarpo „Paquita“ iš lėkštokos pantomimos virto visaverčiu akademiniu, klasikiniu baletu. Jį mes šiandien vadiname XIX a. baleto šedevru.
Patyrė istorinių virsmų
Trinktelėjus „Auroros“ pabūklų salvėms sovietų šalyje „Paquitai“ vietos nebeliko. „Paryžiaus liepsnos“ publikai buvo ideologiškai artimesnės, tačiau ta pati publika paradoksaliai geidė ir klasikinio baleto spindesio.
Jau 1922 m. „Paquita“ garsiosios balerinos Agripinos Vaganovos rūpesčiu grįžo į sceną ideologiškai neutraliu pavidalu, įsitvirtino ilgam ir tapo tarsi atskiru vieno veiksmo baletu.
Dramatišką siužetą visi pamiršo, spektaklis tapo dramaturgiškai abstraktus, divertismentinė struktūra buvo palanki įvairiai redaguoti veiksmą scenoje.
Atsirado galybė redakcijų, iš jų žymiausios priskiriamos baleto artistams Nikolajui Sergejevui, Rudolfui Nurijevui, Piotrui Gusevui, Olegui Vinogradovui. Tarsi duoklė A.Vaganovos, didžiosios baleto pedagogės, tradicijai „Paquita“ įsitvirtino ir garsių baleto mokyklų koncertiniame repertuare.
XXI amžiuje baletas patyrė dar vieną virsmą – vyko „antikvarinių“ baleto elementų paieškos, buvo siekiama vienaip ar kitaip priartėti prie pirminių šaltinių, scenoje pasirodė XIX a. sukurto baleto rekonstrukcijos.
Prancūzų choreografas Pierre’as Lacotte Paryžiaus „Grand Opera“ teatre rekonstravo visą „Paquitą“. Jis rėmėsi užrašais, saugomais Harvardo universiteto bibliotekoje. Maskvos Didžiajame teatre grand pas rekonstravo Jurijus Burlaka.
Dizaineris tarsi provokavo
Mūsiškė festivalinė „Paquita“ nepretenduoja į kieno nors konkrečią redakciją. Tai kompiliacinis konsultančių-statytojų Anastasijos Čumakovos, Živilės Baikštytės ir Rasos Taučiūtės darbas – bandymas su choreografu Martynu Rimeikiu išausti M.Petipa sukurto gobeleno audinį.
Struktūra – tradicinė. Šoko primabalerina, pagrindinis šokėjas, baleto solistės ir aštuonios korifėjos. Tradiciškai suprantamo kordebaleto šiame veikale nebuvo, bet toks ir buvo didžiojo meistro M.Petipa sumanymas – leisti sužibėti visoms teatre tarnaujančioms žvaigždėms.
Galima tik įsivaizduoti, kokia konkurencinė kova dėl vietos grand pas vyko tuomet ir vyksta šiandien.
Didžiausia įsimintino vakaro intriga, pakreipusi įvykių eigą netikėta linkme, tapo teatro ir mados korifėjaus Juozo Statkevičiaus sukurta scenografija ir kostiumai.
Dar nuo XX a. pradžios dailininkai suteikdavo neįkainojamą pagalbą choreografams.
J.Statkevičius drąsiai atsisakė visų iki šiol matytų šio spektaklio vizualiųjų sprendimų, tad veikalas atsidūrė būtent XXI a. meno pažinimo kontekste.
Sterili, abstrakti balta erdvė – tinkama vieta meniniam tobulumui skleistis, balerinų paradui vykti. Dar grand pas atsiradimo „Paquitoje“ laikais divertismentas buvo vadinamas brangakmenių fabriku, ir ne tik todėl, kad balerinos gausiai puošdavosi deimantais, bet pirmiausia dėl profesinės meistrystės, šokėjos gebėjimo perteikti visą savo išraiškingumo arsenalą.
J.Statkevičiaus pasiūlytas deimantų spindesys – neįkyrus, elegantiškas, tarsi istorijos nuskandintas XIX a. Paryžiaus salonų skambesys.
Visų įmanomų rožinės spalvos atspalvių balerinų kostiumai atrodė efemeriški, paneigiantys bet kokį buitiškumą.
M.Rimeikis ir J.Statkevičius „Paquitoje“ tarsi provokavo – tai šis tas nauja, galbūt neįprasta, galbūt kai kam net nepriimtina, bet tikrai labai gražu.
Vadovų idėja – abejotina
Baleto artistai Matilda Kšesinskaja, Ana Pavlova, Tamara Karsavina, Jekaterina Viazem, Sergejus Legatas, Michailas Fokinas – vardai, auksinėmis raidėmis iškalti grand pas atminimo lentoje.
Pareikšti, kad Valdovų rūmuose pasirodę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerinos ir šokėjai prilygo geriausiems iš geriausių ir pakėlė istorinį šedevro svorį, būtų tiesiog provincialu.
Buvo neblogai... Didžiausią įspūdį paliko jaunas baleto solistas Edvinas Jakonis, stebuklingu būdu užklydęs į mūsų trupę ir nustebinęs tikruoju „Paquitos“ stiliumi sušoktu pas de trois.
Neperdėta sceninio pojūčio maniera greičiausiai ir buvo tikroji „Paquitos“ dvasia.
Susiję straipsniai
Todėl nelabai suprantama pagrindinio solisto Genadijaus Žukovskio variacijų interpretacija: tie patys „Don Kichoto“ ar „Korsaro“ judesių rinkiniai glamūrinėje aplinkoje atrodė lyg svetimkūniai, vertė suabejoti statytojų kompetencija ir solisto techniniais gebėjimais.
Primabalerina A.Čumakova buvo nuostabi! Pozicijų švaros virtuozė, lengvai suvaldanti gana sudėtingą choreografinį tekstą, publiką paskandino ekstazėje tarsi be pastangų.
Reikėtų pažymėti, kad „Paquita“ vis dėlto turi savotišką vidinį, nepastebimą siužetą: vestuvių dalyvių parado metu nuostabiosios damos, geriausios iš geriausių, sustojo į eilę ir kavalierius tarytum išsirinko tą, kuri jam labiausiai prie širdies, kitaip tariant, ryškiausią to vakaro žvaigždę. A.Čumakova neabejotinai pateisino savo vietą toje eilėje.
Variacijos taip pat buvo komponuojamos kontrasto principu, kad galėtų pasirodyti ir kitos puikios teatro balerinos. Mano nuomone, variacijose laurus nuskynė gracingoji teatro primadona Olga Konošenko – jos sceninis grožis kuria balerinos etaloną ir ateinančioms kartoms.
Dirigentas Ričardas Šumila sugrojo šį L.Minkaus opusą pabrėžtinai akademiškai, atsižvelgdamas į grynai klasikinę jo prigimtį, išvengdamas nereikalingų, sustiprintų ispaniškumo efektų, dėl to veikalas tapo dar vientisesnis. Deja, atskirai nuo scenos įkurdintas orkestras tiesiog negalėjo suteikti energetinio palaikymo vyksmui scenoje, kartu ir pats tarsi likdamas nuošalyje.
Atsiprašau, bet sunkiai įsivaizduoju, kaip teatro vadovų idėja „Paquitą“ rodyti regionuose galėtų atrodyti tikrovėje – juk šis baletas sukurtas teatrui, didžiajam imperatoriškajam.