Skaudi tiesa Troškūnų bažnyčios rūsyje – gete žuvusį paauglį režisierius vadina Hamletu

Po Panevėžio lėlių vežimo teatro spektaklio „Mano vardas Icchokas“ žmonės plojo, bet skirstėsi prislėgti ir tylūs. Jie išgyveno dramą, kuri buvo atskleista remiantis Vilniaus gete žuvusio paauglio Icchoko Rudaševskio sukrečiančiu dienoraščiu.

J.Dautartas: „Statydamas šį spektaklį aš išpirkinėjau savo kaltę. Prisiminęs vaikystę jaučiuosi nejaukiai.“<br>V.Pečinino nuotr.
J.Dautartas: „Statydamas šį spektaklį aš išpirkinėjau savo kaltę. Prisiminęs vaikystę jaučiuosi nejaukiai.“<br>V.Pečinino nuotr.
„Mano vardas Icchokas“ scenos daugelį žiūrovų priverčia susimąstyti. Spektaklio dailininkai – O.Rossol ir O.Serhijenko, kompozitorius – L.Somovas.<br>V.Pečinino nuotr.
„Mano vardas Icchokas“ scenos daugelį žiūrovų priverčia susimąstyti. Spektaklio dailininkai – O.Rossol ir O.Serhijenko, kompozitorius – L.Somovas.<br>V.Pečinino nuotr.
„Mano vardas Icchokas“ scenos daugelį žiūrovų priverčia susimąstyti. Spektaklio dailininkai – O.Rossol ir O.Serhijenko, kompozitorius – L.Somovas.<br>V.Pečinino nuotr.
„Mano vardas Icchokas“ scenos daugelį žiūrovų priverčia susimąstyti. Spektaklio dailininkai – O.Rossol ir O.Serhijenko, kompozitorius – L.Somovas.<br>V.Pečinino nuotr.
„Mano vardas Icchokas“ scenos daugelį žiūrovų priverčia susimąstyti. Spektaklio dailininkai – O.Rossol ir O.Serhijenko, kompozitorius – L.Somovas.<br>V.Pečinino nuotr.
„Mano vardas Icchokas“ scenos daugelį žiūrovų priverčia susimąstyti. Spektaklio dailininkai – O.Rossol ir O.Serhijenko, kompozitorius – L.Somovas.<br>V.Pečinino nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Aug 28, 2021, 8:03 PM, atnaujinta Aug 29, 2021, 9:46 PM

I.Rudaševskis (1927–1943) savo dienoraštyje apnuogina ir paliudija tai, ką suaugusieji linkę nutylėti.

Rašydamas dienoraštį jis ne tik atskleidžia geto gyvenimą – badą, šaltį, kasdienę kovą už būvį, smurtą, pažeminimą, bet ir bando priešintis žudikų prievartai, žydų bendruomenės bejėgiškumui.

Režisieriaus Juliaus Dautarto sukurtas spektaklis iki šiol buvo suvaidintas tik vieną kartą – pernai karantino išvakarėse įvykusią premjerą pagal saugaus atstumo reikalavimus galėjo pamatyti tik 50 žmonių.

Praėjusią savaitę „Mano vardas Icchokas“ buvo parodytas dar kartą – Troškūnų bažnyčios rūsyje įrengtoje salėje.

„Labai norėjau, kad provincijos žmonės prisimintų, kokia skaudi ir tragiška dalia ištiko tuos, kurių palikimu mes ir šiandien gyvename ir džiaugiamės, iš kurių mokomės.

Aš manau, kad tiesa, kad ir kokia būtų skaudi ar kam nors nepriimtina, privalo būti atskleista. Ir su tais skaudžiais dalykais mes turime tvarkytis savyje“, – kalbėjo Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius.

– Kodėl spektaklį pagal dienoraštį, kuriame aprašomi įvykiai Vilniaus gete, statėte lėlių teatre, juk jis dažniausiai rodo vaidinimus vaikams? – paklausiau režisieriaus J.Dautarto.

– Prieš porą metų man paskambino Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckas ir paklausė, ar sutikčiau statyti jų teatre spektaklį. Nesiruošiau net svarstyti tokio pasiūlymo, nes maniau, kad lėlių teatre tinka statyti tik pasakas vaikams.

Bet šį pokalbį nugirdusi mano duktė Marija pradėjo prašyti: „Tėveli, sutik!“ Ir pasiūlė perskaityti ką tik lietuvių kalba išleistą I.Rudaševskio dienoraštį.

Bet surasti tą knygą buvo didžiulis iššūkis. Šios knygos neturėjo net Tolerancijos centre.

Paskambinau į didžiausias Vilniaus bibliotekas – nieko! Teko asmeniškai kreiptis į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kukliansky.

– Ar jūsų duktė režisierė?

– Marija Dautartaitė buvo diplomatė, ilgą laiką dirbo patarėja prezidentės Dalios Grybauskaitės komandoje. Bet ji akivaizdžiai turi teatro pojūtį.

Kai Marijos įkalbėtas perskaičiau dienoraštį, iš karto pasakiau: „Nematau, kaip šį kūrinį perkelti į sceną.“

Bet ji nenusileido, o man staiga toptelėjo: juk mane kviečia lėlių teatras! Gete rašytą dienoraštį reikia perteikti per lėles. O aktoriaus nevaldomą teatro lėlę žiūrovai suvokia kaip mirusią.

Be to, įvedžiau keletą papildomų personažų, minimų dienoraštyje.

– Ar statydamas šį spektaklį siekėte sukelti žiūrovams šoką?

– Tikėjausi, jog spektaklis emocionaliai paveiks žmones ir jie supras, kad žydų genocidas tiek Lietuvoje, tiek Europoje yra be galo didelė ir skaudi kiekvieno lietuvio netektis, kurią, beje, labai daug kas stengiasi užmiršti.

Juk Lietuvai nereikia nei dujų, nei naftos – užtenka, kad turime litvakų kultūrą. Jei tik mes ją padarytume labiau lietuvišką, jei suvoktume, kas čia gyveno, kūrė, kaip gimė šeši Nobelio premijos laureatai, jei patys taptume labiau litvakais...

Mūsų tautos kartu kūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o vėliau nepriklausomą Lietuvą. Bet ar daug lietuvių girdėjo apie savanorių žydų batalioną, kuris kovojo už Lietuvos nepriklausomybę kartu su lietuviais?

– Koks jūsų asmeninis ryšys su šiuo spektakliu?

– Statydamas šį spektaklį aš išpirkinėjau savo kaltę. Mano seneliai yra paskelbti pasaulio teisuoliais. Per karą jie išgelbėjo iš geto išneštą sergančią mergaitę Arielą Abramovičiūtę.

Tačiau prisiminęs savo vaikystę jaučiuosi gana nejaukiai.

Mano klasėje mokėsi daug žydų. Rašytojų legendinių namų, kur gyveno mano tėvai, kieme irgi buvo daug žydų. Žaidžiant slėpynių nuolat buvo kartojama: „Lipo žydas kopėčiom...“ Liūdniausia, kad rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Dima irgi skanduodavo tą skaičiuotę!

Tas buitinis antisemitizmas, neapykanta kaimynui žydui po karo buvo gaji tiek kaime, tiek mieste.

– Kodėl šį spektaklį vaidina ukrainiečių aktoriai?

– Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas A.Markuckas prieš keletą metų pakvietė 8 aktorius iš Ukrainos čia vaidinti. Tik iš jų ir galėjau rinktis.

Bet kad spektaklyje litvakus vaidina ukrainiečiai, yra simboliška. Juk ir Ukrainoje holokaustas buvo labai baisus, apie tai daug kalbėjome repetuodami su aktoriais.

– Prieš penkerius metus Mykolo Romerio universiteto teatre pastatėte Joshuos Sobolio pjesę „Getas“, kur veiksmas vyksta tose pačiose Vilniaus gatvėse, net pasirodo tie patys veikėjai. Tik J.Sobolis gete niekada nebuvo, o I.Rudaševskis ten gyveno. Kieno getas baisesnis?

– Abiejuose kūriniuose gyventi gete yra baisu. Bet J.Sobolio gete buvo daugiau vilties likti gyviems. I.Rudaševskio gete jokios vilties nepalikta.

Tai talentingo berniuko skaudi reakcija tiek į lietuvių baltaraiščius, tiek į žydų policininkus.

Vis dėlto baisiausias knygos vietas praleidau. Aš buvau priverstas ištrinti iš spektaklio epizodą, apie kurį dienoraštyje tik užsimenama: kartą slėptuvėje pradėjo verkti kūdikis ir staiga nutilo.

– Ar pagalvojate, kuo būtų tapęs I.Rudaševskis, jei jam būtų pavykę išsigelbėti iš geto?

– Nuolat apie tai galvoju. Be jokios abejonės, I.Rudaševskis būtų galėjęs tapti labai talentingu žurnalistu, rašytoju. Jis buvo gerokai pralenkęs savo bendraamžius.

Skaitydamas dienoraštį jauti ne tik literatūrinį talentą, bet ir stiprų tikėjimą teisingumu. Dienoraštis labai detalus, buvo nuolat rašomas beveik dvejus metus.

Penkiolikos metų paauglys aprašo didžiulį norą likti gyvam, tuo pat metu tai, kuo paverčia žmones siekis bet kokia kaina likti gyviems. Jei nori išlaikyti žmogišką orumą – galimybės išgyventi nulinės.

Svarbiausia – turėti darbo. Turėsi darbo – liksi gyvas.

– Ar dienoraštyje aptikote tai, ko iki tol nežinojote?

– Taip, daugybę informacijos. Ypač detaliai I.Rudaševskis aprašo, kaip buvo tyčiojamasi iš žmonių. Tai darė vokiečiai, lietuviai ir patys žydai policininkai.

Didžiausią įspūdį man padarė aprašymas, kad leisdavo įsinešti maisto, o vėliau radę jo mušdavo ir tyčiodavosi iki pamišimo.

I.Rudaševskis tiksliai atkūrė atmosferą, kai gete atskirdavo senelius nuo vaikų, anūkų ir būdavo akivaizdu, kad netrukus juos išveš į Panerius, o ten sušaudys.

Žmonės pradėdavo desperatiškai įrenginėti slėptuves ir laukdavo dienos X tikėdamiesi ten pasislėpti. Bet atėjus tai dienai pasislėpti ar pabėgti nebūdavo jokios galimybės.

Atrodytų, žydai gyveno ne koncentracijos stovykloje – jie pavalgydavo, turėdavo darbus. Tačiau gete kartais gal būdavo ir baisiau.

Gete jie turėjo kone visas normalaus gyvenimo institucijas: policiją, teatrą, mokyklą. Mokykloje diskutavo apie romėnų istoriją, vaidino spektaklius.

Tačiau bet kas iš tos mokyklos galėjo bet kuriuo metu būti išvestas ir čia pat sušaudytas.

Kai kam pavykdavo pabėgti iš Panerių duobės. Mat šaudydavo naktį į daugybę žmonių, kai kurie įkrisdavo į duobę gyvi, o vėliau iš jos išlipdavo. Bet jie neturėjo kur eiti! Jie grįždavo atgal į getą.

Vilniaus gete I.Rudaševskis buvo Hamletas – jis buvo absoliutus romantikas, neteisybė jam buvo sunkiai pakeliama. Beje, jis labai didžiavosi, kad yra pionierius, mėgo nešioti raudoną kaklaraištį, kol buvo priverstas jį sunaikinti.

Vėliau jis priklausė Vilniaus geto jaunimo organizacijai, kuri irgi buvo vadinama pionieriais.

Jis laidojo visus. Laidojo ir slėpėsi, laidojo ir slėpėsi, kol jį rado. Kaip rado – nežinia, taip pat nežinoma, kaip jis žuvo.

Bet įvyko stebuklas. Jo pusseserė išsigelbėjo nuo duobės krašto, liko gyva ir Raudonajai armijai įžengus į Vilnių atėjo į tą butą, kur gyveno gete, o tarp stiklo duženų pastebėjo pusbrolio dienoraštį.

I.Rudaševskio tekstas – ne tik kaltinimo aktas, tai liudijimas, kuo gali pavirsti žmogus. Spektaklį stačiau norėdamas, kad šis dienoraštis būtų kuo labiau žinomas.

Kita vertus, tokie spektakliai – vykę ar mažiau vykę – savotiškai pasmerkti egzistuoti paraštėse.

Mano bičiulė panevėžietė, mačiusi šį spektaklį ir pasakojusi, kad yra labai sukrėsta, jau kitą dieną įkalbinėjo mane pastatyti „tikrą“ spektaklį.

Apie ką mes kalbame? Juk net patys Lietuvos žydai I.Rudaševskio dienoraščio nėra skaitę! Jis išverstas neseniai, tiražas mažytis.

Vienas Julius Dautartas to nepadarys. Žinau, siekiama, kad dienoraštis būtų įtrauktas į mokyklų programą. Bet esmė – ne įtraukti į programą, svarbiausia – paruošti žmogų jį skaityti.

– Ką gali pakeisti šis iš praeities mus pasiekęs liudijimas?

– Lietuvos žydai turi pasaulinio lygio turtą – I.Rudaševskio dienoraštį. Bet pasisekė ir lietuviams. Tai – dokumentika apie mus.

Turėti gyvą dokumentą, kuris liudytų apie vieną baisiausių pasaulio istorijos puslapių, – savotiška sėkmė. Galbūt tai mums padės įveikti neapykantą, susimąstyti, kas esame.

Tikiu, kad Lietuvoje pagal I.Rudaševskio dienoraštį bus pastatytas dar ne vienas spektaklis, o gal ir kino filmas.

O mano spektaklis tikrina mūsų jautrumo skalę. Jis skirtas ne teatralams, o žmonėms, kurie į teatrą beveik nevaikšto. Kol kas galiu džiaugtis – spektaklis tikrai liūdnas.

– Ką apie jūsų spektaklį pasakytų tie, kurie sugalvojo prie Seimo persirengti koncentracijos stovyklų kalinių drabužiais ir taip protestavo prieš skiepus?

– Neabejoju, kad jie mano spektaklį nušvilptų. Man būtų didelė garbė, jei taip atsitiktų.

Jeigu jau tuo spekuliuojame, prieita labai pavojinga riba.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.