Duete grojantys talentingi broliai vienas kitam pavydi nebent teniso sėkmės

LNSO naujo sezono atidaryme pasirodys fantastiškos karjeros brolių Lucaso ir Arthuro Jussenų fortepijoninis duetas iš Olandijos. Jie – klasikinės muzikos žvaigždės nuo pat vaikystės, gastroliuojantys po garsiausias pasaulio scenas.

 L. ir A. Jussenai.<br> S.Marusic nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> S.Marusic nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> Organizatorių  nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> Organizatorių  nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> M.Borggreve nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> M.Borggreve nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> S.Marusic nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> S.Marusic nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> S.Marusic nuotr.
 L. ir A. Jussenai.<br> S.Marusic nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Rūta Mikelaitytė-Kašubienė

Sep 24, 2021, 7:05 PM, atnaujinta Sep 24, 2021, 7:09 PM

Kontraktą su viena didžiausių įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ broliai iš Olandijos pasirašė būdami vos 17 ir 14 metų amžiaus.

Stulbinanti karjera, didžiulė atsakomybė. Su šiais dviem itin žaviais bei talentingais pašnekovais Lucasu (28) ir Arthuru (25) Jussenais kalbėjausi Vilniuje, po pirmosios jų bendros repeticijos filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.

– Koks jausmas sugrįžti į Lietuvą po trejų metų? Publika buvo sužavėta jūsų paskutiniu koncertu Vilniaus festivalyje, tad muzikos mėgėjai čia jus prisimena ir jūsų laukia.

Lucasas: Esame laimingi galėdami sugrįžti. Vilnius – nuostabus miestas, ne per daug didelis, bet turintis savo sielą. Žmonės čia labai malonūs.

Nuostabi atnaujinta Filharmonijos salė su naujais fortepijonais. Išsaugojome geriausius prisiminimus iš paskutinio mūsų apsilankymo. Net kirbėjo mintis, kad gal mes per daug romantizuojame šį miestą, tačiau ne – sugrįžę į Vilnių vėl pasijutome jaukiai ir šiltai.

Orkestras labai profesionalus, viską atlieka tiksliai, dirigentas (Modestas Pitrėnas) taip pat puikus. Net sunku ir norėti kažko geresnio...

Arthuras: Koncerto šeštadienį labai laukiame. Paskutinį kartą F.Poulenco Koncertą atlikome Berlyne rugpjūčio 28 d., ir tai buvo pirmas kartas, kai šio koncerto neužbaigėme groti iki galo – koncertas vyko lauke, prapliupo lietus, ir koncerto finalą teko atšaukti, gelbėti du „Steinway“ fortepijonus.Tikiuosi, Vilniuje salėje nelis, niekas nesugrius, ir galėsime viską sugroti iki paskutinės natos (šypsosi).

– Ar atsimenate kada pradėjote skambinti duetu? Koks buvo pirmas bendras svarbus pasirodymas?

Arthuras: Tiesą pasakius, kartu pradėjome groti, kai aš buvau vos penkerių, o brolis aštuonerių. Viskas iš pradžių buvo tarsi hobis, mums abiem patiko skambinti kartu. Ilgainiui pradėjome groti vis geriau, atsirado vadinamieji „namų koncertai“, vėliau pasirodėme nedidelėje bažnyčioje.

Taip pamažu viskas rutuliojosi. O pirmas svarbus koncertas įvyko Utrechte, kai skambinome W.A.Mozarto Koncertą dviem fortepijonams su Radijo kameriniu orkestru. Prisimenu tik milžinišką salę ir didžiulę sceną – tada buvome tik dvylikos ir devynerių.

F.Poulenco Koncertą dviem fortepijonams su orkestru (jį girdėsime Vilniuje šį šeštadienį) pirmą kartą atlikote maždaug prieš 12 metų (buvote 13-os ir 16-os).

– Fiziškai išaugote į puikius vyrus, tapote žvaigždėmis, pasikeitėte ne tik išore, bet ir vidumi. Koks jausmas dabar, atliekant tą pačią muziką po tiek metų?

Lucasas: Taip, mūsų interpretacija pasikeitė stipriai. Būdamas vaikas, daug ką darai vedamas jausmo, intuicijos, ir tai yra labai gerai. Kartais muzikalūs vaikai, net ir neturėdami daug žinių, atlieka Mozartą taip, kaip jis iš tikrųjų ir turi skambėti.

Tačiau skambindami tokį kūrinį, kaip F.Poulenco Koncertas, jaučiu, kad mes labai stipriai išaugome, pasikeitėme. Anksčiau grodamas antrąją šio Koncerto dalį sau sakydavau, kad turiu groti gražiai, romantiškai. O dabar suprantu, kad prancūzų muziką neužtenka groti vien gražiai, kad yra ir daugiau dalykų, kuriuos reikia suprasti ir juos perteikti.

Įrašinėdami kompaktinę plokštelę su prancūzų dirigentu Stephane'u Deneve supratome, kad daug ką darėme ne visai teisingai, kad kompozitoriaus užkoduota mintis buvo kita. Dabar žymiai geriau suprantu, kodėl ir kaip viskas vyksta ir kaip teisingai frazuoti, ką tuo turiu pasakyti.

Pavyzdžiui, klausydamas savo vaikystės W.A.Mozarto Koncerto įrašų, su daug kuo sutinku bei žaviuosi net ir dabar, tačiau klausydamas savo „anuometinio“ Poulenco – ne, turiu žymiai daugiau priekaištų...

Kita vertus, po 20 metų gal man nepatiks ir tai, ką darau dabar... Mes visą laiką keičiamės, ir tai yra smagu. Daug kas priklauso ir nuo orkestro – jei jis groja kitaip, kitaip skambėsim ir mes. Tai yra gyvas procesas.

– Kas sprendžia, kuriam atiteks kokia partija duete? Kol buvote maži, buvo lengviau – sunkesnę partiją gauna vyresnysi. O dabar gal metate burtus (monetą ar panašiai)?

Arthuras: Atspėjote, sprendžiam labai paprastai – dažnai iš tikrųjų metam monetą arba keičiamės vietomis eilės tvarka...

– Kai kuriate interpretaciją, ar turite profesorių, konsultantų, „ausis, girdinčias iš šalies“?

Lucasas: Šiuo metu nėra tokio vieno žmogaus. Jeigu grojame J.S.Bacho kūrinį, ieškome Bacho specialisto. Ir tai nebūtinai pianistas, gali būti vargonininkas ar dirigentas. Jeigu grojame šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, ieškome kolegų, kurie specializuojasi šioje srityje ir su jais tariamės.

Dėl pagrindinių pianistinių dalykų visada kreipiamės į mūsų senąjį gerąjį profesorių Janą Wijną. Tačiau didžiausią įtaką mums, ko gero, padarė portugalų pianistė Marie João Pires. Dirbome su ja beveik dvejus metus, specialiai persikėlėme į Portugaliją, vėliau net į Braziliją. Dėl šito mama turėjo atsisakyti darbo orkestre, o tėtis liko namuose Olandijoje.

Vėliau grįžome į Olandiją, bet vis rasdavome būdų ir toliau dirbti su Marie J.Pires. Ji mums padarė didžiausią įtaką. Ji yra be galo stipri asmenybė, dieviname ją irkaip pianistę, jos įrašus.

Arthuras: Tėvų, šeimos įtaka ir atsidavimas mums – didžiulis. Jie nuo pat mažens mums savo pavyzdžiu rodė, koks yra muziko gyvenimas (tėtis yra orkestro perkusininkas, mama fleitininkė – Aut.). Mes augome visi kartu, tėvai su mumis taip pat.

Mes ir iki dabar dėl visko tariamės – labai svarbu yra turėti žmones, kuriais visapusiškai pasitiki. Panašiai kaip ir auginant sportininkus – be tėvų pagalbos, juk nieko nepasieksi, čempionu netapsi.

Beje, vaikystėje mielai žaisdavome futbolą, tėvai mums tai leido, todėl gyvenime išlaikėme balansą – pasportavę, groti eidavome savo noru, nors grodavom ne per daugiausiai, žaisdavome ir su draugais.

Taip, visiškai nespausdami, tėvai mums natūraliai leido pasirinkti muzikų kelią. Bet mums buvo pasakyta: jeigu jau nusprendėt lankyti fortepijono pamokas, tai darysite gerai, tam turėsite ruoštis, dirbti ir namuose (beje, Olandijoje nėra tokios muzikos mokyklų sistemos, prie kurios esame įpratę Lietuvoje, ten muzikinis lavinimas vyksta privačiai – Aut.).

Manau, šiuo atžvilgiu Rytų Europoje vaikams žymiai palankesnės sąlygos tobulėti muzikoje, lankant mokyklą vaikams, manau, žymiai didesnė motyvacija.

– Ką galvojate apie dalyvavimą konkursuose?

Lucasas: Dalyvavimas konkursuose svarbus, kad tave pastebėtų, kad gautum koncertų, ir pradėtų klostytis karjera. Mums tiesiog labai pasisekė, kad nereikėjo dalyvauti daugybėje konkursų, kad gautume koncertų (nors dalyvauti tikrai teko ne kartą).

Mano galva, dalyvavimas, ypač paskutiniuose konkursų turuose ir vertinimas yra per daug subjektyvus dalykas. Visi rezultatai gali priklausyti nuo vieno komisijos nario subjektyvaus skonio. O juk gali būti, kad dalyvio muzikinis skonis ar interpretacija skiriasi nuo žiuri narių, bet tai nereiškia, kad ji yra bloga.

Tiesiog per daug subjektyvumo tame... Pavyzdžiui, man pačiam sėdint žiuri, turbūt būtų labai sunku nuspręsti, kuris dalyvis yra išties geriausias (nekalbame apie nesklandumus, perteikiant tekstą, kas labai palengvintų žiuri sprendimus).

Šiuo atžvilgiu mums labai pasisekė, kad nereikėjo siekti pripažinimo konkursuose, nes tai keblus dalykas. Pavyzdžiui, studijuodami konservatorijoje, matėme, kad yra labai daug puikių studentų, norinčių laimėti ir gauti pačias geriausias darbo vietas orkestruose ar kaip solistams.

Konkurencija visur didžiulė, o pozicijų – vos keletas. Mes dažnai primename sau, kaip mums pasisekė: esame didžiojoje scenoje ir džiaugiamės štai galėdami groti Vilniuje, Berlyne ar Bostone.

– Kaip jūs įkvepiate vienas kitą? Kaip reaguojate į vienas kito pastabas?

Arthuras: Mes pažįstame vienas kitą taip gerai, visą savo gyvenimą, kad galime būti tikri ir nuoširdūs. Aišku, mes nebūtinai visada sutinkame su vienas kito nuomone, ir tai nėra didelė problema, bet tikrai girdime vienas kitą, abu norime prisitaikyti.

Negali būti egoistas, groti kaip tau vienam patinka, todėl kiekvieną sekundę taikomės vienas prie kito. Mes pasitikime vienas kitu, taip turbūt ir įkvepiame vienas kitą.

– Kokios savybės būtinos šiuolaikiniam pianistui?

Arthuras: Pagrindiniai reikalavimai geram pianistui turbūt visada buvo tie patys – sugroti viską kuo tiksliau, su kuo mažiau netikslumų, stilingai. Tačiau šiuolaikiniai pianistai stengiasi viską sugroti kuo greičiau ir būtinai „švariai“. Mes to nesiekiame, nors konkursuose daugybė pianistų groja viską kuo tiksliausiai ir nepaprastai greitai, galbūt net tobulai techniškai.

Bet ar tai yra muzika? Ne visada. Sau prieš koncertus sakome – grok drąsiai, rizikuok, būk nuoširdus ir atviras. Todėl manau, kad šiuolaikinio pianisto idealas turėtų būti pati muzika, siekis ją atlikti kuo gražiau.

Man nesvarbu, jei bus dešimt ne tų natų, svarbu, kad muzika paliestų klausytojo širdį. O kai galvoji, kad turi groti be klaidų, tobulai, – pameti muziką, netenki jos grožio.

– Kaip organizuojate savo darbą kartu ir atskirai?

Lucasas: Kartu praktiškai net ir nedirbame. Na, dirbame, bet daugiausiai tam skiriame tik penktadalį savo darbo laiko. Pirmiausiai tobulai išmokstame kiekvienas savo partiją ir tik tada pradedame repetuoti kartu.

– Jūs esate broliai, ir tai yra jūsų didžiausias privalumas – jūs natūraliai kvėpuojate kartu, puikiai jaučiate vienas kitą. Bet noriu užduoti provokuojantį klausimą – ar kartais pavydite vienas kitam? Ar jaučiate konkurenciją? Galbūt netgi girdėjote jus viešai lyginant vieną su kitu?

Lucasas: O taip, aš labai pavydžiu broliui, kai jis laimi tenisą (juokiasi)! Bet grojime – ne, aš nepavydžiu. Mes esame skirtingi. Taip, kai kuriems žmonėms Arthuras gali patikti labiau, ir aš čia nieko negaliu pakeisti, bet jeigu žinau, kad sugrojau puikų koncertą, tai didžiuojuosi savimi.

Gal kitiems labiau patinka brolio garsas, veidas ar dar kas, bet aš nekreipiu į tai dėmesio. Jeigu koncertui pasiruošiu visu 100 procentų – esu dėl visko ramus, net ir dėl komentarų. Bet dažniausiai klausytojų nuomonė keičiasi, vieną kartą gali mane labiau girti, kitą kartą brolį.

Publika dažnai painioja ne tik mūsų vardus, bet ir po koncerto sveikina „ne tą brolį“. Tiesiog sutapimas, kad mums abiem vienodai gerai sekasi karjeroje, dėl to esame laimingi.

– Kiek kartų per metus galite leisti sau ilgiau negroti? Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

Lucasas: O taip, kartais reikia savaitės atostogų, bet tai atsitinka nedažnai, gal du kartus per metus. Bet noriu pasakyti štai ką, – kad tėvai grojantiems vaikams nediegtų neteisingų nuostatų: pavyzdžiui, vaiko gimtadienio proga nesakytų, kad šiandien negrok, nes tavo šventė, lyg tai ir būtų dovana. Ne, gimtadienio dieną tėvai turėtų sakyti – šiandien tavo šventė, todėl pagrok su puikia nuotaika, o tada švęsime.

Turi būti gražus balansas. Pavyzdžiui, sulaukiame penktadienio, ir tą dieną nėra koncerto, bet jeigu iš ryto pagroji 3-4 valandas, visą likusią dienos dalį bus puiki nuotaika, gali net ir vakarienei su draugais išeiti į miestą.

Mes nejaučiame jokio malonumo dvi-tris savaites tiesiog atostogauti ir nieko neveikti – vien tik valgyti restoranuose ar plaukioti baseine. Tai ne mums.

– Jūs tokie įkvepiantys, naujoviški, – lyg naujos muzikų kartos simbolis. Jūsų sceninis įvaizdis taip pat yra labai svarbus. Netgi kai buvote maži, vilkėdavote specialiai jums pasiūtus sceninius kostiumus. Jūsų feisbuko puslapyje užtikau netgi jūsų kostiumų parodą. Kas yra jūsų sceninio įvaizdžio kūrėjas?

Arthuras: Tai olandų aukštosios mados dizaineris Peteris George'as d‘Angelino Tap. Tai nėra itin populiarus mados kūrėjas, bet jį atrado mūsų mama dar kai buvome maži, kai negalėdavo rasti berniukams tinkančių ir patogių scenoje groti rūbų.

Todėl kostiumus užsakome specialiai mums, jie gali būti skirti įvairioms progoms. Pavyzdžiui, renginiui pas karališkąją šeimą švarkai buvo išsiuvinėti abstrakčiomis gėlėmis, o kai grojome Lenkijos prezidentui – pritaikyti šios šalies vėliavos spalvoms.

Įdomesnį įvaizdį rinkomės, kai Leipcigo „Gewandhaus“ salėje atlikome šiuolaikinį K.Stockhauseno kūrinį. Tada net pati salė buvo specialiai apšviesta, netradiciškai apstatyta sėdmaišiais. Naujausiai rusų klasikų kūrinių kompaktinei plokštelei pasirinkome V.Kandinsky paveikslo įvaizdį: kostiumai buvo itin ryškūs, lyg išlieti geometrinėmis paveikslo figūromis.

Koncertams su orkestru visada renkamės klasikinį įvaizdį – juodą, šiek tiek sumodernintą kostiumą. Mūsų dizaineris žino, kaip pasiūti kostiumus, kad netrukdytų rankų, nugaros judesiams scenoje. Daug kas priklauso ir nuo paties projekto.

– Ar būti klasikos žvaigžde yra tas pats, kaip būti pop žvaigžde? Ar sulaukiate pakankamai publikos dėmesio?

Arthuras: Pop žvaigždės yra žymesnės, jų gerbėjų ratas kur kas platesnis. Taip, dažnai publika mus aplanko užkulisiuose po koncerto, bet jie mato ir supranta, kad mes esame visiškai paprasti, normalūs žmonės. Mes nesame Maria Callas ar Pavarotti. Kartais gal ir atpažįsta mus mieste, bet tik rajone arčiau koncertų salės. Futbolo stadione kažin ar kas prieitų...

– Vilniuje praleisite beveik 5 dienas. Gal turite kokių tradicijų gastroliuojant, koncertuojant svečiose šalyse?

Arthuras: Aišku, pirmiausia visada grojame, repetuojame, kur bebūtume. Taip pat ir sportuojame, stengiamės mankštintis viešbučiuose, nes kelionėse daug sėdime, o tai negerai kūnui. Stengiamės daug vaikščioti pėsčiomis, pažinti miestą, pavakarieniauti vietos restoranuose, paragauti tradicinių patiekalų arba tiesiog ilsimės viešbučiuose, skaitome.

Bet pats mieliausias dalykas mums – pabendrauti su vietos žmonėmis, pažinti jų būdą, kultūrą. Gali „pasiklysti“, prapulti didmiestyje, vien tik matydamas žmonių minias ir parduotuves, taip tikrai nepajusi miesto sielos. Todėl mums Vilnius labai patinka savo kompaktiškumu.

– Kokie jūsų planai tolimai ateičiai?

Lucasas: Daug kartų atvažiuoti į Vilnių (juokiasi)!

– Ar matote save kaip dėstytojus, profesorius? O gal seksite kolegų Lang Lango, Deniso Matsujevo pėdomis ir įkursite savo vardo fondą ar konkursą gabiems vaikams, grojantiems ansamblyje?

Arthuras: Tikrai negalvoju apie dėstymą, – manau, tai ne man, bent ne dabar. Norėčiau įsteigti fondą, kuris padėtų augti gabiems vaikams, norėčiau atrasti naujus talentus, nes be jų ateityje klasikinė muzika neišsilaikys.

Lucasas: Šiuo metu, nors ir prašomi, vengiame vesti meistriškumo pamokas, nes jaučiame, kad patiems dar tiek daug visko reikia išmokti. Tačiau mus žavi, kaip kai kuriose šalyse yra skatinami gabūs vaikai, kaip jais rūpinasi didžiausios žvaigždės – dirigentai, pianistai.

Jie rūpinasi vaikų instrumentais, skiria stipendijas, honorarus už pasirodymus, kviečia dalyvauti pasaulio festivaliuose, būna drauge scenoje. Nors patys nuolat koncertuoja visame pasaulyje, žinomiausiose scenose, jie vis tiek randa laiko sugrįžti į atokiausius savo šalies kampelius ir juose pastebėti, atrasti ateities scenos lyderius. Tokia būtų ir mūsų ateities vizija – perduoti tuos pačius kūrinius į naujas rankas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.