2017 m. festivalyje parodytas šio režisieriaus spektaklis „Gyvenimo imitacija“ sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo.
„Moters dalys“ šią vasarą buvo parodytas prestižinio Avinjono teatro festivalio pagrindinėje programoje. 2019 m. šis darbas pelnė „Grand Prix“ kaip geriausias 2019 m. Lenkijos spektaklis „Dieviškosios komedijos“ festivalyje Krokuvoje.
Prieš spektaklio rodymą „Sirenų“ festivalyje – trumpas pokalbis su režisieriumi Kornéliu Mundruczó.
– Spektaklį „Moters dalys“ sukūrėte kartu su dramaturge Kata Wéber. Kaip gimė šio spektaklio dramaturgija?
– Kata Wéber yra nuostabi rašytoja. Jos istorijos dažnai provokuoja, tačiau visada yra kupinos empatijos. Ši kombinacija yra itin retai sutinkama. Dažniausiai kuriama tik dėl provokacijos. Arba empatija kūriniuose būna netikra.
„Moters dalys“ buvo ypatingas kūrinys, nes „TR Warszawa“ mums pasiūlė neįtikėtiną laisvę kurti – mums buvo pasakyta, kad galime daryti, ką tik norime. Ką tik buvo sugriuvę mano statomo filmo planai, išgyvenau keistoką laikotarpį. Tuomet mes su Kata nuvykome į Varšuvą dešimčiai dienų susidėlioti spektaklio apmatus, struktūrą.
Ir tuo metu mums parūpo svarbi tema: kam priklauso moters kūnas? Ar tai yra tik tam tikras statusas, ar moteriai iš tiesų priklauso jos kūnas? Ties šia tema su aktoriais dirbome visas dešimt dienų. Tada grįžome namo, pradėjome galvoti apie šį darbą, o kartu permąstyti ir savo tragediją: mudu su Kata patyrėme neišnešioto mūsų kūdikio mirtį.
Iki tol mes niekada apie tai nekalbėjome, o kai prasidėjo šis kūrybinis procesas, sutikome, kad norime su šia tema dirbti. Taip mes rutuliojome pjesės idėją. Po to Kata sugrįžo jau su parašyta pjese, ir mes Varšuvoje pradėjome repeticijas.
– Turbūt ne visi kritikai palankiai žiūrėjo į tai, jog spektaklio tema – itin jautri, susijusi su moters nėštumu, gimdymu, kūdikio praradimu, o spektaklį apie tai pastatė režisierius vyras?
– Aš daug kartų pats savęs klausiau, ar yra gerai statyti spektaklį keliant tokius klausimus man, vyrui? Tačiau juk turėjau asmeninę patirtį, kurią išgyvenome kartu su Kata. Kadangi mes jau daug metų kuriame kartu ir dalijamės idėjomis, jaučiau, kad kalbėti šia tema turiu teisę.
Kita vertus, tikriausiai yra ir gilesnis klausimas: ką reiškia būti feministu? Tai gali reikšti, kad tu supranti moteris. Kažkam tai gali reikšti požiūrį į vyrą ir moterį iš moters perspektyvos. Pagrindinis klausimas – kaip mes tai suprantame?
Nežinau, ar suprantu dabartinius laikus. Kartais man atrodo kad randasi per siauro kritiškumo, kalbant šia tema. Mano nuomone, čia reikėtų kalbėti apie moralę ir empatiją visais įmanomais būdais.
Jaučiu, kad ši tema man, kaip vyrui, turi tam tikras ribas. Aš remiu feministinius judėjimus, taip pat esu dviejų merginų tėvas, todėl vis dėlto manau, kad turiu teisę apie tai kalbėti.
– Po šio spektaklio premjeros kartu su Kata Weber sukūrėte ir filmą tokiu pačiu pavadinimu: „Moters dalys“. Kaip jūs, kaip teatro ir kino kūrėjas, žvelgiate į teatro ir kino kalbą? Kaip atskiriate šias sferas?
– Mano supratimu, teatro ir kino kalba yra labai tolimos kaip, pavyzdžiui, architektūra ir muzika. Jos atrodo artimos dėl to, kad įtraukia vaidinimą, bet realybėje skiriasi logika, struktūra. „Moters dalių“ atveju, viskas gimė kaip spektaklis. Man „Moters dalys“ visada ir liks spektaklis, pjesės evoliucija.
Buvo labai sunku Lenkijoje pastatytą spektaklį adaptuoti amerikietiškam filmui. Tačiau man atrodo, kad ir nežinantys šios Katos Wéber pjesės, spektaklio ir filmo atveju suvokia mūsų idėją. Manau, kad abi skirtingas auditorijas pavyko savaip supažindinti su šiuo kūriniu.
Tačiau tai trapus klausimas. Man „Moters dalys“ visų pirma yra spektaklis. Tačiau labai daug mano filmų gimė kaip kinas. Kažkada vieną savo filmą adaptavau scenai, bet jis man ir liko pirmiausia filmas.
– Kaip vis dėlto nusprendžiate, kokią temą norite atskleisti kino kamera, o kokią – teatro scenoje?
– Mano pagrindinis tikslas yra papasakoti istoriją. Šiuo atžvilgiu esu gana klasikinis kūrėjas, ne postdraminio teatro atstovas. Tikiu istorijos pasakojimo galia. Manau, kad teatro ir kino pagrindas susiformavo dar senovės graikų laikais.
Kai man tenka nuspręsti, kurti kiną ar teatrą, dažniausiai tai nėra itin svarbus sprendimas. Viskas įvyksta pragmatiškai: būnu kviečiamas arba kurti kino aikštelėje, arba teatre. Tik turiu daug galvoti apie istoriją: kas būtų geriausia, ką pasakoti, kur konkrečiai dabar esu, su kuo dirbu?
Tai labai paprasti, bet įtraukiantys klausimai. Pavyzdžiui, esu Varšuvoje. Kas šiame mieste yra svarbu? Kaip žiūrovai gali susitapatinti su tuo, ką mes kuriame?
Jei kuriu didesnį filmą Amerikoje, klausimai, kuriuos keliu, turėtų būti globalesni, nes tai skirta žiūrovui iš viso pasaulio.
Aš visada stengiuosi būti labai sąžiningas ir asmeniškas. Visad galvoju, kas yra tinkama teatrui, o kas kinui. Tuomet jau kyla formos, kokią naudosiu, klausimas. Juk negali daryti kino teatre ir atvirkščiai...
– Kokius teatro privalumus matote dabartiniais laikais? Kokį, jūsų nuomone, laikmetį apskritai teatras dabar išgyvena?
– Jaučiu, kad teatras išgyvena gerą laikotarpį: čia yra neįtikėtina stiliaus ir formų įvairovė. Teatras yra gana lokalus, sakyčiau, net nacionalinis reiškinys geriausiomis šio žodžio prasmėmis. Turiu omenyje, kad teatre visada vyksta pokalbis su vietinėmis bendruomenėmis, dažniausiai vietine kalba.
Teatras yra puikus forumas, todėl jame keliami klausimai gali artimai sieti vietos bendruomenes. Ypač per pandemiją aš mėgaujuosi tokių mažų bendruomenių pasiekiamumu teatro kalba.
Teatras yra visiškai skirtingas Vilniuje ir Argentinoje, Vokietijoje ir Rumunijoje. Teatre nėra globalios kalbos, o kine tarptautinė kalba egzistuoja: filmai yra gana panašūs. Žinoma, galima laužyti istorijos pasakojimo struktūrą, bet iš esmės kinas yra gana vienodas.
Todėl manau, kad teatrui yra labai palanku komunikuoti dėl kultūrinių tradicijų, suvokimo įvairovės. Teatro žmonėms tai reikėtų suprasti ir vertinti.
Spektaklis „Moters dalys“ bus parodytas rugsėjo 27 d. 19:00 Naujojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks iki spalio 7 dienos. Daugiau informacijos apie renginius galima rasti internetinėje svetainėje www.sirenos.lt ir Facebook paskyroje @sirenos.festival.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio mecenatas: Yukon Advanced Optics Worldwide. Organizatorius: „Vilniaus festivaliai“.
