Profesionalai komiškos operos iššūkius vadina sudėtingomis muzikinėmis viršukalnėmis, kurios neabejotinai sulauks publikos įvertinimo ir audringų šūksnių „bravo“.
Anot muzikos vadovo, dirigento M.Staškaus, G. Donizetti muzika savo sudėtingumu prilygsta W. A. Mozarto kūriniams, kurie irgi skamba lengvai ir linksmai. „Pulko dukters“ partitūra, kaip ir kitų G. Donizetti kūrinių, yra labai klastinga.
Pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“. „Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka dėti daug pastangų, kad įveiktų virtuozines partijas. Beje, solistams šioje operoje kadencijas leidžiama dainuoti laisvai, taip publikai parodant visas savo balso galimybes ir diapazoną. „Pulko duktė“ – tai iššūkis sudėtingą muziką atlikti taip, kad ji suskambėtų lengvai“, – pasakojo M.Staškus.
Kad kūrinys išskirtinis, pasak maestro M.Staškaus, liudijo ir didelis profesionalų susidomėjimas, vos paskelbus solistų atranką dainuoti operoje.
„Solistams opera „Pulko duktė“ yra gerai žinoma. Natūralu, kad aukštus standartus sau keliantys atlikėjai sukluso išgirdę apie „Pulko dukters“ premjerą, nes jiems tai puiki galimybė realizuoti save. Atvykęs į solistų perklausą, pasidžiaugiau atradęs tinkančių komiškai operai puikių dainininkų ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Tokio lygio pastatymai motyvuoja atlikėjus – jie su dideliu užsidegimu imasi partijų, ir tuomet rezultatai džiugina tiek vietinę publiką, tiek teatre apsilankančius užsieniečius. Muzikologai žinią apie būsimą premjerą taip pat palydėjo skambiais šūksniais – „Ooo!“. Tai ne šiaip nustebimas, o nuostaba su šauktuku!
Supraskite: Klaipėda sau leidžia statyti tokią operą, kurią atlikti gali tik ypatingo lygio ir meistriškumo dainininkai“, – dalijosi mintimis M.Staškus.
Ką apie jiems patikėtas pagrindines – Mari ir Tonijo – partijas mano patys solistai?
Lina Dambrauskaitė:
„Mari – nepaprastai įdomus ir spalvingas personažas, o vokalinė partija tą puikiai atspindi. Jos atlikėjai būtina ne tik puikiai valdyti balsą, bet ir perteikti plačiausią emocijų skalę. Mari muzikiniuose numeriuose netrūksta bravūriškų koloratūrų, tačiau išgirsite ir nuostabių lyriškų melodijų, ir net maršo dainų!
Ši partija man tarsi nukrito iš dangaus. Tad iššūkis labiausiai buvo susijęs su laiko stoka. Iki šio pastatymo su opera „Pulko duktė“ nebuvau pažįstama (juokiasi), tačiau su džiaugsmu ėmiausi šios užduoties. Ypač džiugino tai, kad po daugelio metų užsienyje vėl galėsiu dirbti su seniai matytais kolegomis – maestro Martynu Staškumi ir režisiere Jūrate Sodyte.
J.Sodytės režisūra – labai žaisminga ir kartu labai tiksli. Repetuojant dažnai išgąsdindavo didelis mažų detalių, kurias turiu perteikti, kiekis, tačiau dabar, kūnui pripratus prie maršo, baleto ir net tvisto žingsnelių, vis labiau mėgaujuosi kiekvienu šokio judesiu scenoje.
Prancūzų kalba man tapo labai patogi dainuoti. Dėjau daug laiko ir pastangų, kad ji tokia taptų, tad dainuoti prancūziškai man labai smagu. Daugiau iššūkių kelia kalbamieji dialogai lietuvių kalba – kiekvienas skiemuo turi būti labai aiškus ir pasiekti klausytoją.
Man nepaprastai gera grįžti į savo gimtąjį miestą Klaipėdą. Su šeima į Vilnių iš Klaipėdos persikėlėme, kai man buvo treji, o dainuoti KVMT man dar neteko. Tad nekantrauju susipažinti su Klaipėdos publika ir tikiuosi, kad mūsų šmaikšti, žaisminga ir subtili „Pulko duktė“ pasieks kiekvieno žiūrovo širdį.
Rita Petrauskaitė:
„Mari partijos ėmiausi su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu. Tikiuosi, įdėtas darbas ir energija suteiks žiūrovams daug teigiamų emocijų, o opera „Pulko duktė“ sulauks pripažinimo bei taps vienu mėgstamiausių repertuaro kūrinių.
Vis labiau artėjant premjerai, jaučiuosi lyg studentė, kuriai trūksta laiko pasiruošti egzaminui. Tačiau neabejoju, kad viskas bus gerai! Muzikos vadovas M.Staškus ne veltui Mari vokalinę partiją vadina sopranų Everestu. Tiek vokaline prasme, tiek artistiškumu Mari vaidmuo reikalauja sportiško kūno, tvirto charakterio ir energijos pliūpsnio.
Opera „Pulko duktė“ ne veltui parašyta prancūzų kalba, nes šios kalbos skambesys kūriniui suteikia papildomo žavesio. Tačiau prancūzų kalbos tartis gana sudėtinga – reikia padirbėti, norint ją įvaldyti. Už pagalbą ruošiant šią partiją esu labai dėkinga Muzikinio teatro koncertmeisteriui Christopheriui Cooley ir Prancūzijoje gyvenančiai lietuvių pianistei Ievai Ponomariovaitei-Jakubėnas, padėjusiai įvaldyti prancūzų kalbą ir muzikinę medžiagą.
Rasa Ulteravičiūtė:
„Visi operos „Pulko duktė“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai turi nepriekaištingai valdyti savo balsą. Man patikėta Mari partija sudėtinga, plataus diapazono, pilna koloratūrų. Ši pagrindinė herojė turi daug solinių numerių, duetų, tercetų ir ansamblių. Juokiuosi, jog jai užkrauta didžiausia „našta“.
Peržiūrėjusi muzikinę medžiagą bei paskaičiusi libretą, iš karto supratau – ši partija bus mano (juokiasi). Juk Mari – padūkusi, nenustygstanti vietoje mergina. Charakteringi vaidmenys – mano stichija.
Režisierės Jūratės Sodytės choreografiniai sprendimai man atrodo įveikiami, nors judesio scenoje kaip niekada daug. Tačiau tai – ne pirmas spektaklis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame man tenka daug šokti.
Didžiausias „Pulko duktės“ man mestas iššūkis – prancūzų kalba. Juk tai pirma mano pažintis su šia kalba. Tačiau viskas yra įveikiama didelių pastangų ir užsispyrimo dėka. Džiaugiuosi galėdama dirbti su puikia komanda bei šauniais kolegomis solistais. Visiems linkiu kuo didžiausios sėkmės premjerose!“
Mindaugas Jankauskas:
„Pagrindinio operos herojaus Tonijo partija – labai sudėtinga. Šiai tenoro partijai reikia lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arijoje yra net devynios aukštosios „do“. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti.
Aš labai laukiau, kada galėsiu padainuoti šią partiją visą, nes iki šiol man tekdavo dainuoti tik šią ariją ir duetą koncertuose su orkestrais Latvijos nacionalinėje operoje, Sankt Peterburgo filharmonijoje, Lichtenšteino rūmuose Vienoje bei Berlyno nacionalinėje filharmonijoje. Pagaliau išsipildys svajonė įsijausti į Tonijo personažą ir pasimėgauti visa jam nutikusia istorija scenoje.
Norint, kad šis personažas išvystų rampos šviesą, tenka daug dirbti: gludinu ne tik muzikinę partiją, bet ir tobulinu vaidybą. Juk „Pulko duktė“ – komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireiks nemažo aktorinių žinių bagažo. Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose, režisuotuose Jono Jurašo, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, tad įgyta patirtis ir žinios dirbant su tokiais scenos grandais labai padeda kuriant personažą.
Pagal J.Sodytės sumanymą vaizduosiu jauną alžyrietį, kuris tampa prancūzų karininku. Dainuojame originalo – prancūzų kalba, o kalbėsime lietuviškai. Tokia praktika įprasta daugelyje Europos teatrų. Taip ir klausytojams bus nesunku sekti siužetą.
Man teko šiek tiek „ragauti“ prancūzų kalbos, tad tai labai padeda ir, žinoma, prideda savito žavesio. Juk jei G.Donizetti, puikiai kalbėjęs tiek gimtąja italų, tiek prancūzų kalbomis, nusprendė šią operą rašyti prancūziškai, manau, jokia kita kalba čia ir netiktų (juokiasi).
Be to, spektaklyje apstu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad grįžus po repeticijų tenka padirbėti individualiai su kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų prie būtent mano kūno plastikos. Belieka keletas dienų, kai džiugesys ir jaudulys užpildys krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys kaip meilė nugali viską!“.
„Komiška opera „Pulko duktė“ garsėja sudėtingumu, o Tonijo partija – tiesiog virtuoziškumo išbandymas atlikėjams. Ko verta vien bene žymiausia visų laikų tenoro arija „Pour mon âme“ („Mano sielai“)?! Komiška opera daugeliui puikiai žinoma iš šios arijos, nes jos dėka Luciano Pavarotti atskeidė savo balso galimybes ir pradėjo kelią į operos šlovės padanges.
„Pour mon âme“ įspūdinga dėl 9 iš eilės skambančių aukštų „do“ natų, kurios įveikiamos ne visiems tenorams. Palyginimui paminėsiu, kad būna operų, kuriose suskamba tik viena aukštoji „do“, o kartais jų visai nėra. Tonijas – didelio meistriškumo reikalaujanti, aukštos tesitūros „bel canto“ partija. Kai kur savo interpretacijoje pridėsiu kelias kadencijas.
Labai norėjau dainuoti KVMT statomoje „Pulko duktėje“, nes ši opera iki šiol Lietuvoje nestatyta ir man, jau kelerius metus dainuojančiam koncertuose Tonijo arijas, tai – unikali galimybė. Kai sekasi atlikti arijas, natūralu, kad norisi sudainuoti visą partiją!
Suprantu, kodėl opera iki šiol Lietuvoje nestatyta: sudėtinga surinkti į vieną būrį ją galinčius atlikti solistus. Kai tik išgirdau, jog „Pulko duktė“ statoma Klaipėdoje, nedvejodamas dalyvavau atrankoje, o dabar su malonumu ruošiuosi, dirbu ir laukiu premjeros.
Vaidinti tenka kiekvienoje operoje, o choreografinių iššūkių man nebekyla: viską pavyko išmokti ir susiderinti. Prancūzų kalba man taip pat nebekelia iššūkių, nes tai ne pirmas mano vaidmuo šia kalba. Prieš kelerius metus kūriau Faustą Charleso Gounod operoje „Faustas“. Tai tapo pirmu mano sąlyčiu su prancūzų kalba: buvo sunku, tačiau lankiau šios kalbos kursus, daug mokiausi.
Perpratau prancūzų kalbos tarimą, tad dabar dainuodamas šia kalba jaučiuosi patogiai. Beje, mano kaip solisto karjera prasidėjo būtent KVMT nuo Buratino partijos Jurgio Gaižausko operoje „Buratinas“. Klaipėdoje dainavau kelerius metus. Ir šį kartą atvykęs dainuoti jaučiuosi tarsi grįžęs į namus: pažįstu miestą, kolektyvą. Žaviuosi KVMT dvasia: čia dainuoti gera ir malonu.
