Tačiau pirmuosiuose premjeriniuose spektakliuose lietuvių režisierius dalyvauti ir publikai nusilenkti negalėjo dėl pašlijusios sveikatos – pasivijo beveik metus trukusio darbo nuovargis, pakilo temperatūra. Bet R.Tuminas prisipažino manąs, kad spektaklis pavyko kaip niekada anksčiau.
„Statant šį spektaklį prireikė nemažai ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų, nes man jau sunku. O kai viskas buvo baigta, ištiko šokas. Ir temperatūra pakilo, ir beveik negalėjau vaikščioti. Bet į ligoninę atsisakiau važiuoti. Sugebėjau ateiti tik į trečią premjerinį spektaklį“, – išskirtiniame interviu portalui lrytas.lt atviravo R. Tuminas, nepasiduodantis jį jau seniai kamuojančiai onkologinei ligai.
– Ar jūs patenkintas savo naujausiu spektakliu, kurio buvo taip laukiama?
– Patenkintas. Gal pirmą kartą gyvenime, nes įveikiau pats save.
Anksčiau statant spektaklius iš visur kyšodavo laimės ragai ir uodega, kuri įkyriais diktuodavo: „Daryk tai, ką moki“. Tad ir kurdavau scenoje atmosferą, sniegą, juoką, ašaras, mergaičių svajones ir bėdas.
Šį kartą atsisakiau visų teatrinių priemonių, instrumentų, kuriais nuolat naudodavausi. Norėjosi sau to nebeleisti, uždrausti. Siekiau nugalėti senus įpročius, o sykiu – ir save.
Visą dėmesį skyriau scenos erdvei, aktoriams, muzikai. Pagaliau įgyvendinau savo seną svajonę – suteikti aktoriams galimybę scenoje remtis tik pačiu brangiausiu dalyku – vaizduote. Repeticijose ir iš to, kaip aktoriai dirbo, supratau, kad jiems tai irgi buvo labai svarbu, o man pirmą kartą buvo lengva dirbti.
Aš tarsi kasiau gilų šulinį. Žemė buvo gera. Smėlis. Šulinį pavyko iškasti. Jame atsirado vandens. Kai nusistovėjo, ir pats atsigėriau, ir aktoriai, na, o po to ir žiūrovams davėme atsigerti.
– Iš jau pasirodžiusių recenzijų Rusijos spaudoje ir tų žmonių, kuriems pavyko nuvykti į Maskvą pasižiūrėti jūsų naujausio kūrinio, pasakojimų aiškėja, kad iš romano „Karas ir taika“ eliminavote karą, karvedžius ir karo didvyrius, liko tik gyvenimas ir meilė.
– Taip ir yra. Trijų šeimų istorija. Tačiau tarsi ir išliko viskas, karo visiškai nenubraukiau, bet liko tik vienas karys, o Maskvos gaisrą simbolizuoja vienas degtukas. Tame didžiajame baliuje dalyvauja tik viena Nataša.
Viskas atsispindi scenografo Adomo Jacovskio sukurtoje pilkoje sienoje. Ji – ne tuščia, joje labai daug galima įžiūrėti. Stengiausi, kad toje sienoje tilptų kuo daugiau. Sąmoningai atsisakiau šiuolaikinių instaliacijų, kamerų, nes jos tik nukreipia dėmesį, trukdo režisieriui išreikšti save. Man buvo svarbu, kad viską vainikuotų vaizduotė.
Nekūriau romano inscenizacijos, o atrinkinėjau tekstus. Man padėjo Marija Peters, dirbanti L.Tolstojaus muziejuje, esančiame jo gimtinėje Jasnaja Polianoje.
– Spektaklis trunka beveik penkias valandas. Tai pats ilgiausias jūsų spektaklis, ar ne?
– Taip. Aš su malonumu generalinėse repeticijose jį žiūrėdavau, nes į aktorius-kūrėjus visada įdomu žiūrėti – kaip jie tampa kūrėjais, kaip gyvena scenoje, kaip savo kūryba užpildo erdvę, pačią paslaptingiausią pasaulyje juodąją dėžutę – sceną.
Juk visi režisieriai bando įminti, kas yra scena? Man atrodo, kad šį kartą mums su aktoriais pavyko tai atskleisti. Repeticijos būdavo ilgos, bet lengvos. Daug juokėmės. Buvo ir graudu, ir žiauru. Bet aš jaučiausi gerai. Pavargdavau, bet nevargdavau.
– Kaip jūs apsiėjote be savo visų spektaklių kompozitoriaus, prieš metus mirusio Fausto Latėno?
– Mane lydėjo jo muzikos iš spektaklio „Vyšnių sodas“ tema. Ją į savo sukurtą muziką įpynė kompozitorius Giedrius Puskunigis ir ji tapo pagrindine visos muzikos tema.
– Ar per tuos metus bent kiek užgijo F.Latėno praradimo žaizda?
– Vis dar mintyse su juo pasikalbu, bet jau nebepykstu ant jo. Kaip jis galėjo iškeliaut be susitarimo, be atsiklausimo, be leidimo?
– Jūsų kelias iš Vilniaus valstybinio mažojo teatro, kurį įkūrėte, į Maskvos J.Vachtangovo teatrą – nepaprastai ilgas. Ar „Karas ir taika“ – jau paskutinis sustojimas?
– Aš tarsi Prancūzijos imperatorius Napoleonas atžygiavau į Maskvą, sudeginau ją, o dabar prieš akis – kelias atgal. Laikas atsitraukti. Grįžti namo.
– Kalėdų pyragus valgysite namie?
– Labai tikiuosi. Tik dar liko pora vizitų į ligoninę Maskvoje, o tada, manau, mano dienos bus kur kas lengvesnės. Kuo greičiau noriu pamatyti savo sodybą ir sodą sniege.
