Valandos trukmės interviu Kremliaus kontroliuojamoje Rusijos televizijoje „Pervyj kanal“ buvo parodytas lapkričio 8-ąją. Laida pasirodė spektaklio „Karas ir taika“ premjeros proga. Jį Maskvos J.Vachtangovo teatre pastatė R.Tuminas,kuris taip pat yra šio teatro meno vadovas.
„Pripažįstu, kad eidamas duoti šio interviu padariau didelę klaidą. Žinau, kad jis yra gudrus lapinas. Bet tikrai netikėjau, kad šitaip pasielgs. Vėliau keletą dienų jaučiausi taip, lyg būčiau prisilietęs prie kažko šlykštaus. Jau paprašiau pirmojo kanalo pateikti pilną šito įrašo versiją, nes pamačiau ir supratau, kad čia yra taip meistriškai padaryta...” – Vilniaus mažojo teatro feisbuko puslapyje vakar parašė 69 metų R.Tuminas, šiuo metu gydomas Maskvos onkologijos centre.
Apie ką buvo kalbama pasipiktinimą sukėlusioje laidos dalyje?
– Šią vasarą sukako 80 metų, kai jūsų gimtojoje Kelmėje įvyko masinės žydų žudynės. Ten stovi paminklas, ant kurio lietuviškai ir ivritu parašyta: „Šioje vietoje 1941 metų liepos 26 dieną naciai ir jų bendradarbiai nužudė 483 žydus iš Kelmės ir jos apylinkių. Kaip mes galime eiti į šventę, kai darom tokius siaubingus dalykus ir kuriame masinį naikinimo ginklą? Ar čia nėra prieštaravimo? – paklausė V.Pozneris.
– Ne. Jūs ištarėte žodį „siaubingas“. Jei mes tai sugebame suprasti, kelias į šventę atsidaro. Juk mes galime tai pripažinti. Mes turime save išsemti iki dugno: pripažinti, prisipažinti, pagerbti, nusilenkti, atgailauti ir eiti į šventę žinodami, kad tai nepasikartos.
– Atgaila – kelias į šventę?
– Taip.
– Neseniai mano laidoje lankėsi lietuvių aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Ji tvirtai ištarė: „Aš lietuvių moteris“. O jūs ar pavadintumėte save lietuvių vyru?
– Taip, aš lietuvių vyras. Netgi supervyras.
– Klausiau Ingeborgos, kaip ją vertina Lietuvoje dėl to, kad ji dirba, filmuojasi Maskvoje. Ji atsakė, kad normaliai. O jūs ar lankotės Lietuvoje?
– Taip, lankausi. Įvairiai vertina. Iš pradžių džiugiai, visi sveikino. Vėliau situacija pasikeitė. Jautėsi nepripažinimas, atstūmimas. Vertinimas priklauso nuo politinės konjunktūros pokyčių.
Bet Ingeborga – aktorė. Tad ir požiūris paprastesnis. Reikalavimai režisieriui didesni. Jis – vadovas. Teatro, spektaklio. Tad į jį skaudžiau šaudo.
– Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?
– Neseniai. Aš dažnai lankausi. Aš noriu 7 mėnesius dirbti Maskvoje, o 3 mėnesius Vilniaus mažajame teatre, kurį pats įkūriau ir vėliau palikau...
– Ar jums tai pavyks?
– Taip...
– Niekas netrukdys?
– Ne...
– Norėčiau baigti lietuvišką temą tokiu dalyku. Į klausimą, ar rusai – okupantai, kažkada atsakėte: „Aš manau, kad Rusija išgelbėjo pasaulį nuo fašizmo ir kad mes nugalėjome Antrajame pasauliniame kare. Laimėjome, nes rusai negailėjo savęs ir pasiaukojo ant pergalės altoriaus. Mano tėvas nuėjo iki Berlyno ir 1945-aisiais grįžo. Jis retai kalbėdavo apie karą, bet laikė save nugalėtoju. Karas nepaliko jo iki gyvenimo pabaigos, apsigyveno jame visiems laikams.“ Turiu du klausimus. Pirmasis: ar jūsų tėvas lietuvis?
– Lietuvis.
– Nors jo vardas Vladimiras.
– Taip. Nors tikrasis jo vardas Antanas.
– Bet jūs Rimas Vladimirovičius.
– Kai dirbau „Sovremenik“ teatre, prisistatinėjau Rimu Antonovičiumi. J.Vachatangovo teatre – jau Rimu Vladimirovičiumi. Bet tai ne žaidimas. Jis tikėjo sistema ir pasikeitė vardą, nes Antanas jam atrodė pernelyg provincialu...
– Jūs linkęs ignoruoti 1939 metų slaptuosius protokolus, kai sakote šiuos žodžius? Ar jūs žinote, prie ko tai privedė?
– Taip, žinoma. Aš žinau.
– Ir nieko?
– Ir kas?
– Ir nieko? Ar jūs suprantate, iš kur atsiranda okupantai, tas žodis? Jūs su jais nesutinkate?
– Ne.
– Na, ir gerai. Tiesiog svarbu suprasti jūsų požiūrį.
– Ne, okupantai atsirado po to, vėliau. Mes kalbame apie mano tėvą ir tą gyvenimą, to meto gyvenimą, tikėjimą. Tada nebuvo okupantų...
– Gerai. O jūs rusų nelaikote okupantais?
– Ne, nelaikau...
– ...tai ir norėjau iš jūsų išgirsti. Taip arba ne.
(Kai V.Pozneris už kadro sako šiuos žodžius, stambiu planu rodoma, kaip R.Tuminas šypsosi.)
Po V.Poznerio ir R.Tumino interviu transliacijos Lietuvoje kilus šurmuliui Vilniaus mažasis teatras paskelbė oficialų kreipimąsi: „Atsiribojame nuo Rusijos propagandiniame kanale pasirodžiusio interviu ir vedėjo išprovokuotų klausimų, į kuriuos atsakinėjo režisierius R.Tuminas.“
„Savo pareiškimu teatras atsiribojo nuo propagandinio Rusijos televizijos kanalo skleidžiamos dezinformacijos“, – ištarė Mažojo teatro meno vadovo pavaduotoja, aktorė ir režisierė G.Tuminaitė.
– Gal jums žinomos skandalą Lietuvoje sukėlusio R.Tumino interviu aplinkybės – ar jis nebuvo sumontuotas? – R.Tuminaitės paklausė „Lietuvos ryto“ žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė.
– Jis yra sumontuotas. Jau pateikta užklausa gauti interviu originalą. Tik mažai vilties, kad mes jį gausime iš V.Poznerio.
Visas V.Poznerio interviu – provokacinio pobūdžio. Jo tikslas buvo parodyti, kad Lietuva – žydšaudžių ir ksenofobų šalis. Tas interviu buvo skirtas ne Rusijai, o Lietuvai. V.Pozneriui pavyko.
– Kiek laiko likus iki R.Tumino spektaklio „Karas ir taika“ V.Pozneris darė su juo interviu?
– Televizijoje jis pasirodė lapkričio 8-ąją, pirmąją „Karas ir taika“ premjeros dieną, o darytas maždaug prieš savaitę iki eterio.
– Ar R.Tuminą jau pasiekė informacija, kaip į tai reaguojama Lietuvoje?
– Iš karto po interviu, kai jis dar nebuvo paleistas į eterį, tėvas sakė, kad pateko į provokacijos spąstus, ir labai dėl to išgyveno.
Žinojome, kad interviu bus parodytas prieš pat premjerą arba premjeros dieną. Tarėmės teatre, ką daryti? Nusprendėme į provokaciją nereaguoti, nes juk provokacijos tikslas ir yra provokuoti. Juk akivaizdu, kad prieš Lietuvą nukreiptos įvairios hibridinės atakos, kad mes visi būtumėm išsidraskę, išsipjovę.
– Kas įkalbėjo jūsų tėvą duoti interviu V.Pozneriui?
– Kai gavo kvietimą, skambino man pasitarti. Prieš pokalbį su tėvu buvau mačiusi V.Poznerį opoziciniame Rusijos televizijos kanale „Dožd“, todėl ir pasakiau: „Mačiau jį „Dožd“, tai gal jis „fainas“? Kita vertus, pamaniau, kad prieš premjerą interviu – viešųjų ryšių dalis. Dabar aišku, kad toks patarimas – mano klaida.
– Kaip dabar jūsų tėvas jaučiasi? Kokia jo sveikatos būklė?
– Silpnai. Bet jį palaiko kūrybinė veikla. Šiuo metu jam Maskvoje (62-oje ligoninėje, onkologijos skyriuje – Red.) atliekama plaučių operacija, o per visus premjerinius spektaklius kankino keturiasdešimties laipsnių temperatūra.
– Kada R.Tuminas planuoja sugrįžti į Lietuvą visiems laikams?
– Šių metų gruodį. Jo darbo sutartis J.Vachtangovo teatre baigiasi 2022 m. O dabar štai toks paruošimas kelionei namo.
Būtų gerai, kad spektaklis „Karas ir taika“ būtų atvežtas į Lietuvą. Tuomet ir paaiškėtų, kodėl jam nebuvo leista sugrįžti namo išdidžiai. Tame spektaklyje be užuolankų kalbama apie karo beprasmybę, siaubą ir tą vienišą, dėl to išgyvenantį kareivį.
Menkinti karą arba rodyti karu abejojantį kareivį rusams – smūgis, bet jie nieko negali padaryti, nes spektaklis sukėlė didžiulį ažiotažą ir susidomėjimą. Į premjerinius spektaklius buvo atvykę prodiuseriai iš visos Europos. Neabejotinai, jis keliaus po pasaulį.
* * *
Kiekvienas spektaklis kūrėjui – lyg paskutinis
Aleksandras PROCENKA
LR spec. korespondentas Maskvoje
Maskvos Arbate – šventė: J.Vachtangovo teatre parodyta spektaklio „Karas ir taika“, kurį pastatė lietuvių režisierius Rimas Tuminas, premjera. Įvykį vainikavo keturios anšlago ir ovacijų dienos.
Dėl koronaviruso Rusijos teatruose leidžiama užpildyti tik pusę sėdimų vietų, tačiau Maskvos savivaldybė padarė išimtį – kvotą padidino iki 70 proc.
Arbate stoviniavo norintys nusipirkti bilietą už bet kokią kainą, bet perpardavinėtojų nebuvo. Todėl, kad spektaklį pastatė J.Vachtangovo teatro meninis vadovas Rimas Tuminas, o patį teatrą, įkurtą prieš šimtą metų Jevgenijaus Vachtangovo, daugelis maskviečių seniai pervadino Tumino teatru. Mat prieš kiekvieną premjerą visi laukia naujų atradimų, ir lūkesčiai išsipildo.
Vadina šedevru
„Karas ir taika“ tapo dar vienu teatro šedevru. „R.Tuminas pastatė didį spektaklį“, – parašė „Novaja gazeta“, leidinys, kuris Rusijos sostinėje vadinamas „opozicijos ir inteligentijos laikraščiu“.
„Scenoje – minimalus kiekis dekoracijų, kostiumai specialiai nebuvo siuvami. Bet galia, kurią spinduliuoja liaudies artistai Irina Kupčenko, Liudmila Maksakova, Andrejus Iljinas, taip pat ir jaunieji aktoriai, priverčia žiūrovus salėje verkti...“, – pridūrė „Izvestijos“.
Radijo stoties „Echo Moskvy“ interneto puslapyje pasirodžiusioje recenzijoje parašyta: „Žiūrėti jo „Karą ir taiką“ galima be galo. Beveik penkios valandos fantastiško veiksmo pralekia akimirksniu, o uždangai nusileidus pakerėta publika nesiveržia išėjimo link, ji atsistojusi nenuilstamai ploja artistams. Meilės, liūdesio, melo, lūkesčių, karo, taikos, mirties ir gyvenimo poetika taip persmelkia sielą, kad sunku kvėpuoti...“
Pats režisierius prieš premjerą taip anonsavo savo idėją: „Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ – kūrinys apie moralę, kuri turi priversti žmones sustoti ir rimtai susimąstyti apie gyvenimą.“
Nekovoja, bet nepasiduoda
Maskvoje dar žinoma, kad R.Tuminas kiekvieną savo spektaklį stato lyg paskutinį. Ir tai ne metafora: nuo 2014 metų režisierius kovoja su vėžiu.
Praėjo gydymo kursą Izraelyje. Atrodė, padėtis pagerėjo, bet 2017 m. žurnalistai išgirdo apie naują ligą – širdies ir kraujagyslių.
Po trumpos gydymo pertraukos R.Tuminas grįžo prie darbo. O praėjusią savaitę interviu Vladimirui Pozneriui pasakė: „Aš atsisakiau kovos dėl valdžios, dėl sėkmės, dėl gyvenimo.
Kai man atsitiko bėda – mano liga, iš pradžių buvau šokiruotas, o po kurio laiko nusiraminau ir nusprendžiau, kad kovoti nereikia. Tas, kuris kovoja, praranda laisvę, jis tampa tos kovos įkaitu, kaliniu“.
V.Pozneris atkirto, kad jis taip pat „sirgo ta pačia liga, be to, du kartus“ ir kovojo iš visų jėgų, gynė savo gyvenimą. R.Tuminas atsakė: „Aš nekovoju, bet ir nepasiduodu“.
Įteikė žibintininką
„Jūs išeinate? – klausė laidos vedėjas V.Pozneris. – Bet juk sakėte, kad nesiruošiate mirti Maskvoje. Kalbėjote: „Išvažiuosiu į gimtąją Lietuvą sodinti rožių“.
R.Tuminas su humoru atsakė: „Dar ne, bet aš jau išeinantis. Aš turiu išeiti mylėdamas ir su gėlėmis. Ne taip, kad atleido ir baigėsi. Su išlydėtuvėmis! Aš nesiruošiu prarasti ryšio. Bet jau laikas, laikas, laikas...“
Jei R.Tuminas išvyks į Lietuvą sodinti rožių, Maskvai tai bus nepataisomas praradimas: po Maskvos dailės teatro meninio vadovo Olego Tabakovo ir „Lenkom“ teatro meninio vadovo Marko Zacharovo mirties Rusijos scenos meno gyvenime neliks didžiųjų teatralų.
Gali būti, kad dėl to „Karo ir taikos“ premjeros metu svečiai iš Mažojo teatro, Vilniuje įkurto paties R.Tumino, įteikė J.Vachtangovo teatro direktoriui Kirilui Krokui bronzinio žibintininko skulptūrėlę. Kad šiame teatre saugotų „Tumino šviesą“.
