Festivalis NET į Maskvą grįžo po dvejų metų pertraukos. Festivalio programoje buvo nemažai kūrinių, kalbančių apie globalinę klimato kaitą, žmonijos išlikimą šioje visuotinio neaiškumo epochoje.
Tad į festivalio programą lietuvių kūrėjų Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės opera-performansas „Saulė ir jūra“, kuriame kalbama apie klimato kaitą ir ekologines problemas, tarsi savaime įsiliejo. Tris dienas Valstybinio dramos teatro „Sovremennik“ patalpose rodytas projektas sulaukė ypatingo žiūrovų dėmesio – visi bilietai į penkiolika pasirodymų buvo išpirkti iš anksto.
Venecijos bienalės pagrindinio apdovanojimo „Auksinio liūto“ nugalėtoja opera-performansas „Saulė ir jūra“ iš darganotos ir niūrios lapkričio Maskvos žiūrovus nuvedė į paplūdimį: čia buvo šilta, saulėta, dvelkė tingaus poilsio nuotaikomis. Tačiau tai – tik iliuzija. Kūrinys čiuopė rimtas temas: klimato kaitą, ekologiją, visuotinį nuovargį, vartotojiškumą, globalinį atšilimą ir viso to pasekmes žmonijai ir gamtai.
„Klimato kaita ir ekologinės problemos – savotiška kūrinio ašis, – teigė į Maskvą atvykusios menininkės Rugilė Barzdžiukaitė ir Lina Lapelytė. – Kūrinys sudarytas kaip mozaika. Kiekviena tos mozaikos dalis atspindi visumą, bet tuo pačiu ir nėra panašios viena į kitą. Jos kartais yra pakankamai buitiškos, o kartais – labai poetiškos. Tik tada, kada žiūrovas išgirsta visą kūrinį, visas dalis, išryškėja bendras stuburas, kurio esmė – klimato kaita ir pavargusios Žemės ekologija.“
Menininkių siunčiama žinutė – kompleksiška. „Mes kalbame apie įvairovės svarbą: ir įvairių kūnų, ir įvairaus amžiaus, ir įvairių seksualinių pakraipų žmones – tai kūrinys apie gebėjimą sugyventi. Ekologinės problemos atsiskleidžia per tą patį hierarchijos nebuvimą, tarkime, per dainininkų veiksmus scenoje – čia nėra svarbiausio dainininko, visi yra vienodai svarbūs. Ir visi dalyvauja tame pačiame veiksme", – kalbėjo Rugilė Barzdžiukaitė.
Prie šio kūrinio menininkės pradėjo dirbti 2015 metais, kai šiandieninės pandemijos niekas net neįtarė. Tačiau kūrinyje skambantys akcentai tarsi kalba apie šiandieną.
„Jau tada, kai pradėjome kurti, tai buvo karšta tema, net ir meno kontekste. Daug dvejojome, ar tikrai verta jos imtis. Nesinorėjo daryti tai, kas būtų labai deklaratyvu ir vienpusiška. Dabar ši tema įgavo dar stipresnį pagreitį“, – įsitikinusios menininkės.
Lina mano, kad kai kurie momentai, nagrinėjami šiame kūrinyje, tam tikru atžvilgiu yra pranašiški: „Pavyzdžiui, vienoje scenoje kalbama apie vulkano išsiveržimą. Stichija visus anuomet privertė sustoti – žmonės buvo įstrigę oro uostuose ir negalėjo patekti į savo svajonių šalis, nes lėktuvai nebegalėjo skristi. Šie žodžiai, skambėdami 2019 metais, dar buvo susiję su Islandijos ugnikalnio išsiveržimu, praeitimi. Tuo tarpu dabar, 2021-aisiais, šis tekstas jau kalba apie pandeminę situaciją, kuomet visas pasaulis buvo sustojęs ir įstrigęs savo asmeniniuose aerouostuose“, – sakė Rugilė.
Kaip teigė vienas iš poilsiautojų „Saulės ir jūros“ dirbtiniame pliaže, „jausmas, kad tu ilsiesi, o aplinkui tvyro ramybė, palaima yra labai trapus. Ta rojaus iliuzija gali subliūkšti bet kurią minutę. Ir tai ypatingai gerai išreikšta spektaklyje.“
Įdomu, ar kūrinys buvo kaip nors specialiai pritaikytas Rusijai? „Yra toks saulės kremo tekstas. Ten suskamba frazė rusiškai. Tai gal vienintelis toks momentas, kur galima išgirsti frazę vietine kalba. Šiaip įdomi dar viena mizanscena, kur mūsų dainininkės Svetlanos vyras, kuris keliauja kartu su mumis, iškelia į saulę rankas, tarsi visą savo kūną atiduodamas saulės spinduliams – toks veiksmas yra labai atpažįstamas Rytų Europoje, Rusijoje.
Įdomu tai, kad šitas gestas, tarkime, Vakarų Europoje nelabai suprantamas, o Maskvoje, suprantamas. Tas rankų iškėlimas į saulę tarsi sako, jog randamės daugiau Rusijoje nei Europoje. Nes vis tiek rusiška kultūra mums yra pažįstama, mes ją žinome, tad labai įdomu suvokti, kad tam tikri dalykai, kurie neužkabina kitų šalių žiūrovų, Rusijoje yra atpažįstami. Be to, buvo ir savanorių artistų, kurie kalbėjo rusiškai ir jie į paplūdimį atsinešė savo įpročius, svarbius būtent vietiniame kontekste“, – dalijosi patirtimi menininkės.
Festivalio rengėjai teigė, kad teatrams iš ekonominės pusės priimti tokio lygio spektaklius visiškai neapsimoka. Laimė, teatras „Sovremennik" sutiko – jo vadovybė suprato ir įvertino festivalyje rodomų istorijų meninę vertę ir reikšmę.
Operoje-performanse veiksmas vyksta ant smėlio. Tam, kad „Sovremennik“ teatre atsirastų paplūdimys, buvo atvežta 40 tonų smėlio. Jį, supakuotą po 25 kilogramus į 1600 maišų, teko sunešti į teatro salę. Į smėlį buvo įmaišyta dar 30 kilogramų akmenukų ir 12 kilogramų kriauklių. Tačiau, kaip teigė festivalio NET rengėjai, ne smėlis buvo didžiausias paplūdimio įrengimo galvos skausmas, o maudymosi kostiumėliai.
„Lapkričio mėnesį Maskvoje ieškoti maudymosi kostiumėlių ir dar pastelinių spalvų (mat Rusijoje mėgstami ryškių spalvų) buvo linksmoji dalis. Bet man pavyko – nupirkau paskutinius tris. Tiesą sakant, buvo keista lapkritį Maskvoje pirkti vasaros prekes“, – juokėsi technikos direktorė. Ji prisipažino, kad yra rengusi ne vieną festivalį, įgyvendinusį įvairiausius techninius sprendimus ir nerealiausias kūrėjų fantazijas, bet teatre smėlio dar nebuvo pylusi.
„Tai irgi buvo linksma. Visą smėlį sunešiojome rankomis. Tas smėlis – kvarcinis, labai švarus, skirtas vaikų smėlio dėžėms. Jis nedulka. Paplūdimyje mėtėsi ir tokie medžio šakų likučiai. Jų irgi ieškojome po visą Maskvą. Radome vienoje parduotuvėje – 15 metų jų niekas nepirko, mes per vieną dieną viską iššlavėme.“ Ne mažiau sunku buvo ir juodą teatro salę paversti skaisčia, ryškia, saulėta, be šešėlių.
Tarp festivalio NET partnerių ir rėmėjų – Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje. Po pirmosios dienos penkių spektaklių pasirodymo trupės narius, „Saulė ir jūra“ kūrėjas, dainininkus, NET festivalio rengėjus ir spektaklyje dalyvavusius vietos savanorius pasveikino Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas ir ambasados atstovai. Ambasadorius pasidžiaugė, kad po dvejų metų pertraukos lietuviškas kūrinys pagaliau pasiekė Maskvą ir kartu su kitų Europos valstybių – Austrijos, Danijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos – žymiausių teatrų projektais papuošė Naujojo Europos teatro festivalio programą.
