Daugelis su juo jau esate susipažinę, mat jis ekranui pritaikė garsiojo filmo „Pianistas“ su Andrienu Brody scenarijų.
Sakoma, kad ir jo „Aprengėjas“ yra tikrų įvykių adaptacija, pasirodo, kelerius metus R.Harwoodas dirbo sero Donaldo Wolfito aprengėju Shakespeare'o trupėje Londone. Seras Wolfitas garsėjo Karaliaus Lyro vaidmeniu, taip pat buvo gerai žinomas ir kaip Volponė.
D.Wolfito trupė per visą Antrąjį pasaulinį karą rengė spektaklius Londone.
Kaip visa tai sutelpa viename ryškiausių J.Miltinio teatro artistų ir jo personaže? Atsakymas – pokalbyje su Albinu Kėleriu.
– Apie ką, jūsų nuomone, kalba spektaklis „Aprengėjas“? Kaip jo pagrindinės temos siejasi su šia diena?
– R.Harwoodas yra teatralas, dramaturgas, aktorius, jo pjesė „Aprengėjas“ – visais laikais aktuali medžiaga.
Pjesės veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metų Angliją, kur skleidžiasi teatro gyvenimo užkulisiai. A.Latėno spektaklis ruoštas J.Miltinio dramos teatro 80-mečiui.
Spektaklis kalba apie teatrą bendrąją šio žodžio prasme: apie aktoriaus gyvenimą ir darbą, santykius scenoje ir už jos ribų. Tai – teatras teatre, pasakojimas apie gyvenimą nuolatiniame kelyje iš traukinio į traukinį, šalia dekoracijų ir šalto maisto, su nuolatiniu grimu ant veido ir kostiumais.
Pjesės ir spektaklio pavadinimas „Aprengėjas“ sufleruoja, kad čia pagrindinis personažas yra žmogus, kuris aprengia, pataria, padeda aktoriui pasiruoši scenai. Aprengėjas jaučia savo indėlio vertę, tačiau egzistuoja tik tol, kol egzistuoja aktorius. Nelikus aktoriaus – aprengėjas nebereikalingas.
Spektaklyje atlieku trupės vadovo/aktoriaus Sero vaidmenį. Trupė vaidina Williamo Shakespeare‘o pjeses, o Seras atlieka visus pagrindinius vaidmenis: šiandien jis Ričardas, rytoj – Otelas, poryt – Lyras. Tai beprotiškas krūvis!
Net būdamas pasiligojęs, ištiktas priepuolio, jis pabėga iš ligoninės, kad suvaidintų Karalių Lyrą. Šis vaidmuo taps paskutinis.
– O kokie jūsų paties sukurti vaidmenys gyvenime paliko didžiausią įspūdį?
– Sukūriau per 100 vaidmenų, bet atsakydamas į jūsų klausimą, kurie man reikšmingesni, galiu pasakyti, kad užtektų vienos rankos pirštų juos išvardyti. Visada prisiminsiu J.Miltinio režisuotą Beno Jonsono komediją „Volponė“, tuomet Volponę vaidino J.Miltinis, o aš vaidinau jo tarną Moską.
Šis spektaklis įsiminė, nes buvo vienas pirmųjų Didžiojoje scenoje, į jį buvau įmestas kaip kačiukas į vandenį ir stebėtas: išplauksiu ar ne.
Tuomet man, aštuoniolikmečiui, tai buvo nuostabi pamoka. O dabartiniame Aido Giniočio „Volponės“ pastatyme Volponę vaidinu aš.
– Kiek aktoriaus kūrybinės sėkmės ir gerų vaidmenų nulemia scenos partneris?
– Labai daug. Geras partneris yra didžiulė laimė. Kuo toliau, tuo labiau tą suprantu. Geras partneris man yra būtinas. Aktorinį meistriškumą man dėstę J.Miltinis ir Vaclovas Blėdis mokė, kad „ne tu, o tavo partneris yra pagrindinis personažas, jūs vienas nuo kito priklausote“.
Jei taip pat mąsto ir partneris, tuomet susikalbama, vyksta dialogas. Geras partneris yra prielaida, kad pavyktų ir tavo vaidmuo.
– Kas yra didžiausia teatro paslaptis?
– Aš apie teatrą nieko nežinau, išskyrus tai, kad spektaklio pradžioje uždanga atsidaro, spektakliui pasibaigus – užsidaro, visa kita yra paslaptis. Ir apskritai neverta apie tai kalbėti. Niekas negimė iš protingų kalbų.
Tiesa yra labai paprasta – pavyksta spektaklis arba ne, pavyksta vaidmuo arba ne. Ir viskas. Kodėl? Paslaptis.
– Ar turite savąją pasiruošimo prieš spektaklį rutiną?
– Turiu, bet tai yra išskirtinis ingredientas, kurį kiekvienas virtuvės šefas slepia. Teatras – ne televizijoje vykstantys kulinariniai šou, kuomet atskleidžiamas visas gamybos procesas.
Svarbu rezultatas, visada stengiuosi, kad jis būtų kuo geresnis.
