Teatro ringe vyks žūtbūtinė bokso kova – prireikė piramidžių, magiškų rupūžės nuodų, Gvadalupės, margaritų

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ruošiasi spektaklio „Boksas“ premjerai, kuri įvyks kovo 3–6 dienomis LNDT Naujojoje salėje. Spektaklio režisierius ir pjesės bendraautoris Antanas Obcarskas sako, kad nors kine ši tema labai populiari, teatre mažai naudota ir scenoje vien sporto neužtenka.

„Bokso“ eskizas.<br>D.Matvejevo nuotr.
„Bokso“ eskizas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Spektaklio režisierius ir pjesės bendraautoris Antanas Obcarskas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Spektaklio režisierius ir pjesės bendraautoris Antanas Obcarskas.<br>D.Matvejevo nuotr.
„Bokso“ eskizas.<br>D.Matvejevo nuotr.
„Bokso“ eskizas.<br>D.Matvejevo nuotr.
„Bokso“ eskizas.<br>D.Matvejevo nuotr.
„Bokso“ eskizas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Daiva Šabasevičienė, LNDT

Feb 17, 2022, 12:51 PM, atnaujinta Feb 17, 2022, 12:54 PM

Tam reikalinga gera istorija, stiprūs personažai ir kažkas bendražmogiško. Pasak Obcarsko, „Boksas“ – tai už ringo, gyvenime vykstantis procesas, kur raundas po raundo kiekvienas gauname nokautą, keliamės ir vėl einame, o oponentas nesikeičia.

Na, klok mums viską iš eilės: kaip ir kada gimė ši idėja – „Boksas“ teatre?

Gyvenime vis dažniau susiduriu su bergždžiomis žmogiškomis pastangomis. O „Bokse“ žmogus atsiduria ribinėje situacijoje. Tai yra terpė, kurioje galima giliai, nuosekliai, tiksliai analizuoti žmogaus atsidavimą savo paties gyvenimui.

Jeigu jis ką nors nori padaryti, sakykim, būti geriausias, sukurti geriausią kūrinį, geriausią spektaklį, tapti reikšmingas, žymus, pats įdomiausias – tai savaime nepasidaro. Tam reikia begalės pastangų, ir dažniausiai tos pastangos nueina perniek, nes neretai tų tvirčiausių, geriausių telieka vienetai.

„Boksas“ – dviejų žmonių akistata, aplinka, visa ką paaštrinanti priemonė, kurioje žmonės laimi, pralaimi, stengiasi ir kur pastangos dažnai nueina veltui. Čia būna daug vilčių, jos dūžta, pasikeičia, įvyksta išdavystė. „Boksas“ – pati realiausia drama, kokia tiktai įmanoma. Tai yra žmogaus įsiprasminimo drama.

Su Laurynu Adomaičiu esate teksto bendraautoriai. Kaip kuriate, kaip pasidalinate šį darbą? Kas padės paskutinį teksto tašką?

Paskutinį tašką padės repeticijos. O tekstą kuriame kolegiškai. Tai reiškia, kad drauge ieškome siužeto vingių, juos išdiskutuojame. Pati istorija sukurta bendraautorystėje. Laurynas didesnį darbą atlieka istorijos įdėjime į personažų lūpas.

Pagrindinė mintis – fizinės jėgos ir pasąmonės susidūrimas. Kitaip tariant, archetipinės struktūros pagrindiniams herojams diktuoja: „Nenoriu tavęs užmušti, bet turiu tai padaryti“. Kas tai yra filosofiniu požiūriu? Juk mąstantis žmogus turi galimybę išvengti tokio sprendimo.

Gyvenime žmonės yra kaip broliai ir sesės. Šią istoriją statome ir grindžiame Kaino ir Abelio problematika, kuri amžina. Treneris, mūsų atveju bokso klube, yra tėvas. Ir tas tėvas turi savo numylėtinius.

Vieniems tenka daugiau jo malonės, kitiems – mažiau. Tas, kuriam tenka mažiau, lieka nuskriaustas, bet kaltina ne tėvą, o tą, kuris gavo tą malonę, nors pats to net nenorėjo. Tam, kad užimtum brolio vietą, tu nenori jo užmušti, bet turi tai padaryti.

Repeticijoms pasiruošta labai rimtai: aktoriai supažinti su papildoma medžiaga. Vaizdai ir tekstai susiję su boksu. Gal pats svajojai apie profesionalų boksą? Ką jis Tau reiškia?

Šiek tiek stojau į ringą, vaikščiojau į treniruotes, stebėjau, sekiau ir bendravau su boksininkais. Ir supratau, kad tai yra nepakeliamai sunki profesija.

Kažkas atsitinka, kai žmogus stoja prieš kitą žmogų ringe. Gal būtų galima tai palyginti su scena. Tik tiek, kad čia nėra žodžių, bet turi kažkaip parodyti, jog esi stipresnis už kitą. Tuo metu žmonės visiškai pasikeičia.

Niekada nesvajojau tapti boksininku. Man atrodo, kad vienas sunkiausių darbų – tapti profesionaliu boksininku, nes tai nėra gyvenimas. Tai – vien darbas.

Valgai – galvoji apie sportą, miegi – galvoji apie sportą, nuolat treniruojiesi ir niekada negali atsipalaiduoti, nes bet koks atsipalaidavimas įspėja, kad tavo oponentas bus už tave greitesnis, o kai tu atsiliksi, būsi įveiktas.

Pirmasis repeticijų etapas – skaitymas – vyko tikrame bokso klube „Cityboxing“, vėliau – kelionė į Meksiką, dar viena kelionė dėl karantino neįvyko. Tik ką važiavote į pajūrį, skridote į Vokietiją... Kokią įtaką šios intriguojančios patirtys turės spektakliui?

Taip, kelionės yra egzotiškoji šio proceso dalis. Jos įvyko dėl to, kad pasirodė reikalingos istorijai. Tokia tendencija yra tarp didelių bokso žvaigždžių ir apskritai sporto atletų, kad jų gyvenimuose įvyksta lūžiai, po kurių jie ieško visokiausių ribinių patirčių. Ar tai būtų kokios nors psichodelinės patirtys, ar religija, ar kitoks gyvenimo būdo pasikeitimas.

Tas pats atsitiko su mūsų personažais: po neišsprendžiamų konfliktų jie turėjo iš naujo sukonstruoti savo asmenį. Ir tas asmens konstravimas, viena vertus, vieną herojų nubloškė į Meksiką, kur jis patyrė psichodelines patirtis su rupūžės nuodais. Ir tai yra reali patirtis, kurią turėjo Mike’as Tysonas.

Žmonės, kurie buvo didieji ringo „žvėrys“, ieškojo būdų nebebūti jais. Ir kartais tai padaroma per narkotines patirtis. Kartais per meditaciją. Egzotiką diktavo siužetas. Nes kai kurios siužeto detalės, motyvai surinkti iš realaus gyvenimo.

Savo asmeninėje paskyroje rašei: „Piramidės, stipri aistra ir meilė, magiški rupūžės nuodai, Gvadalupė, margaritos, treniruotės su čempionais“. Gal galėtum plačiau nusakyti šias patirtis?

Tikrai tokią slinktį į gylį turėjo tiek Gedimino Rimeikos, tiek Giedriaus Savicko personažai. Trumpai truko ta mūsų kelionė, ir kiekviena diena buvo neįtikėtinai intensyvi. Kai kurių scenų filmavimams mes ruošėmės dar Lietuvoje.

Bet kai pamatėme Gvadalupės Mergelės gobeleną (ši Švenčiausioji Mergelė – viena labiausiai pasaulyje žinomų religinių ikonų, svarbus Meksikos katalikų simbolis), atsigėrėme margaritų (iš esmės tai yra tekila ir žaliosios citrinos sultys), kai nuėjome į buvusio pasaulio bokso čempiono treniruotę viename baisiausių Meksiko rajonų (Tepito), tai aktoriams jų vaidinamos scenos klostėsi pačios.

Pastebėjau, kad kai kurie menininkai įvairiuose kontekstuose sako: „Aš nekovoju, aš tiesiog nepasiduodu“. Ar ne baisu, kad „Boksas“ gali būti nesuprastas?

Kurdami dramaturgiją, supratome, kad bokso neužteks. Tai yra daugiau fonas žmonių dramoms. Tarkim, boksas ir apskritai sportas kine labai populiarus, o teatre ši tema labai mažai paliesta. Taip, teatro scenoje vien sporto neužtenka. Tam reikalinga gera istorija, stiprūs personažai ir kažkas tokio bendražmogiško.

Manau, kad ir pavadinimas „Boksas“ – tai už ringo, labiau gyvenime vykstantis procesas. Raundas po raundo tu gauni tą nokautą, keliesi, vėl eini... Kai kas labiau sekasi, kai kas blogiau, bet... Kiek mes esame patyrę sukrėtimų, bet prisikeliame, o oponentas tai nesikeičia. Oponentas, baisiausias varžovas, esi tu pats. Ir tai yra svarbiausia.

Kaip suformavai „Bokso“ kūrybinę komandą? Kas lėmė pasirenkant kūrėjus?

Pirmiausia tai pakviečiau aktorių Marių Repšį. Jis yra ilgametis sportininkas ir įvairių kovos menų profesionalas. Jis išmano sambo, Tai Či, kikboksą, pankrationą ir kitus kovos menus. Boksas jam ne naujiena, tad buvo aišku, kad jam puikiai tiks trenerio vaidmuo.

Gediminas Rimeika taip pat praėjęs kovos menų kelią: nuo vienuolikos iki septyniolikos metų jis turėjo nemažai kovų, bet vėliau nutarė, kad jam užteks tą galvą daužyti.

Giedrius Savickas yra vienas geriausių ir išmintingiausių aktorių Lietuvoje, su juo dirbu jau trečią kartą. O visus kitus aktorius atsirinkau kastingo būdu. Komandą subūriau pagal spektaklio pobūdį. Viena vertus, spektakliui reikia dokumentinio tikslumo, kita vertus, jis turi būti ir siurrealus.

Jau kelintame spektaklyje dirbate kartu su scenografe Lauryna Liepaite, kuri nuosekliai dalyvauja visame kūrybiniame procese. Kuo svarbus Tau jos kaip scenografės ir kaip žmogaus dalyvavimas?

Labai vertinu jos atsidavimą ir tikėjimą idėja, net tada, kai ta idėja yra embriono stadijoje. Lauryna labai puikiai tame dalyvauja, ji įsiklauso ir supranta tai, ko reikės spektakliui. Jos sukurta scenografija atrodo ir realiai, ir siurrealiai. Joje boksininkų kūnai turėtų atrodyti labai herojiški ir gražūs.

Kuo svarbus kostiumų dailininko Juozo Valentos indėlis į bendrą spektaklio koncepciją?

Juozas yra ypatingai šiuolaikiškas ir turintis puikią nuojautą esamoms ir būsimoms mados tendencijoms. Viena vertus, „Bokse“ jam teko labai paprasta užduotis (bokso klubas, treneriai, boksininkai, atletai), kita vertus, kai spektaklis vystosi, personažai keičiasi, tampa svarbu kostiumu atverti personažo nueitą kelią.

Trečiame veiksme personažai pasirodys su visai kitokiais, jų dvasią atspindinčiais kostiumais, kurie bus visiškai netikėti. Todėl Juozo indėlis išties didžiulis.

Komanda išskirtinai vyriška. Ar taip buvo sumanyta nuo pat pradžių? Juk yra ir moterų boksas.

Juk sakoma: tą diena susitiko vyrai. Kitą dieną gal susitiks moterys.

Repeticijoms naudoji įtampą kuriančius muzikinius garsus. Spektaklio kompozitorius – Rolandas Venckys. Ką reiškia muzika šiame kovų lauke?

Muzika man yra labai svarbi. Rolando patirtis kuriant elektroninę simfoniją – būtina. Be šios muzikos nebūtų spektaklio. Mes ilgai ieškojome paprasto, bet labai šiuolaikiško skambesio, kuris galėtų kelti įtampą, bet tuo pačiu kurtų iliuziją.

Spektaklyje labai svarbi kino „akis“. Ar tai yra viso spektaklio koncepcijos dalis?

Yra keli lygmenys. Scenos prasme norisi praplėsti planų skaičių, dokumentikos prasme norisi praplėsti sceną – iš scenos persikelti į realų pasaulį ir po to vėl grįžti atgal. „Bokse“ vyksta geografinė, platumų kelionė.

Finalas gims paskiausiai. Kodėl nusprendėte kai kuriuos sprendimus pasilikti paskutinėms minutėms?

Siužetas yra. Aš žinau, kas mirs. Trečioji dalis, jos eiga yra labiau fizinė, nei tekstinė. Finalas turi savo pavidalą. Šioje istorijoje be mirčių neapsieisime. Šįkart boksas yra žūtbūtinė kova.

Kas vis dėlto sunkiausia kuriant „Boksą“?

Sunkiausia ne tai, kad vyriška kompanija, o dėl to, kad aktoriai – vien vyrai. Ir dar visi iki vieno ypač talentingi aktoriai. Kartais mes tampame lyg mokyklos draugai: visi juokiamės, vienas kitą traukiam per dantį, netrukus giriam ir tik po to „einam į pamoką“. Kaip ten bebūtų, bet vyrai aktoriai labai lengvai gali grįžti į savo berniukiškus pavidalus.

Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis. Daugiau informacijos – www.teatras.lt

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.