Režisierė Kamilė Gudmonaitė: „Sielvartas – tai sielos vartai“

Jau tris savaites šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro stovi unikalus Taksofonas, kuriam nereikalingos nei monetos, nei kortelės.

KamilėGudmonaitė, BarboraŠulniūtė ir Dominykas Digimas.Operos genomas, LNOBT.<br>M.Aleksos nuotr.
KamilėGudmonaitė, BarboraŠulniūtė ir Dominykas Digimas.Operos genomas, LNOBT.<br>M.Aleksos nuotr.
Kamilė Gudmonaitė.<br>M.Aleksos nuotr.
Kamilė Gudmonaitė.<br>M.Aleksos nuotr.
Barbora Šulniūtė ir Kamilė Gudmonaitė. LNOBT.<br>M.Aleksos nuotr.
Barbora Šulniūtė ir Kamilė Gudmonaitė. LNOBT.<br>M.Aleksos nuotr.
Taksofonas. Kamilė Gudmonaitė.<br>M.Aleksos nuotr.
Taksofonas. Kamilė Gudmonaitė.<br>M.Aleksos nuotr.
Taksofonas.<br>M.Aleksos nuotr.
Taksofonas.<br>M.Aleksos nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

LNOBT parengtas tekstas

Mar 24, 2022, 7:19 PM

Užtenka nukelti ragelį ir... kalbėti su įsivaizduojamu pašnekovu, kurio telefono numerio galbūt nė nežinote. Arba tas numeris, mirus abonentui, seniai atjungtas ir nebeveikia, tik jūsų žodžiai, mintyse adresuojami konkrečiam žmogui, nuo to niekur nedingo.

„Tai – savotiška miesto širdis, kurioje bet kuriuo paros metu esi laukiamas. Tai – tarsi didelis ir ilgas meilės laiškas tiems, kurie mus paliko, išėjo, o gal tiems, kurie visai šalia, bet nebenori mūsų girdėti, o gal jau nebegali, tiems, kurie galbūt to ir nebeišgirs, ir tiems, kurie išgirsta, bet nereaguoja, tiems, kuriems niekada nepasakėme to, ką norėjome.

O svarbiausia – tai ilgas meilės laiškas sau, nes bet koks mūsų atsivėrimas pirmiausia yra pagalba ištverti pačius save“, – tvirtina būsimosios doku-operos, kuriamos LNOBT ir prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ inicijuoto projekto „Operos genomas“ rėmuose, sumanytoja ir režisierė Kamilė Gudmonaitė.

Kaip apsisprendėte dalyvauti „Operos genomo” projekte?

Vienu metu pajutau, kad kai kuriais atvejais jau sukurtos pjesės statymas ir klasikinis požiūris į teatrą mane ėmė mažiau jaudinti, mažiau mane pačią perkeisti. Galbūt net buvau tam tikroje kūrybinėje krizėje, kai atrodė, kad viskas kartojasi, kad neįmanoma sukurti nieko naujo ir tikro. Atėjo baisi mintis: aš pati save kartoju. Pasidarė sunku teatre likti sujaudintai, vis prisimindavau Antono Čechovo frazę: „ne tai, ne tai...“

Tuomet sukūriau pirmąją šiuolaikinę operą „Ledynai“ Taline, „Vaba Lava“ teatre. Taip pat nemažai spektaklių, grįstų dokumentiniais tyrimais. Ir pamažu išsigryninau, atradau sau širdžiai mielą ir įdomų žanrą: doku-opera. Tai mano sugalvotas žanras, kurio pagrindinis kūrybinis principas – ieškoti dramaturgijos realybėje, kalbinti žmones norimomis temomis, naudoti tikras istorijas ir tikras nuomones, tyrinėti reiškinius ir pasaulio įvykius, o po to iš to kurti garso ir vaizdo kūrinį.

Šie du iš pažiūros nesuderinami ir skirtinguose teatro poliuose egzistuojantys fenomenai man leidžia sujungti dvi savo dalis: norą antropologiškai tyrinėti žmogų, kultūras bei meilę muzikai. Pamačiau konkursą ir pagalvojau, kad jo atviri rėmai labai tinka mano sugalvotam keistam žanrui. Pasiūliau savo seną idėją, kurios niekada neišdrįsau niekam parodyti. Tokia brangi man ji buvo, bet visgi nerasdavo vietos mano teatrinėje veikloje.

Kokia tai idėja? Kaip ji pas jus atkeliavo?

2011 m. Šiaurės Japonijoje, Otsuchi miestelyje po cunamio be žinios dingo apie 2 tūkst. žmonių. Vienas miesto gyventojas dar prieš cunamį prarado savo mylimą pusbrolį ir gedėdamas nusprendė savo žemėse ant kalvos pastatyti telefono būdelę, kurioje jis galėtų susisiekti su savo pusbroliu, išreikšti jausmus, kalbėtis, o žodžiai būtų „išnešioti vėjo“. Pamažu apie keistą telefono būdelę sužinojo vis daugiau gyventojų.

Po cunamio ji tapo garsi kaip skambučių prarastiems artimiesiems vieta. Daugelis japonų, praradę savo mylimus žmones, ėmė lankytis telefono būdelėje ir, rinkdami savo artimųjų numerius, kalbėti jiems: „aš vienišas“, „aš tavęs visur ieškojau, tačiau nebesuradau“, „aš pasodinau gėlę“, „man gimė tavo kūdikis“ ir pan. Ilgainiui tai tapo svarbia vieta ne tik artimuosius praradusiems žmonėms, bet ir tiems, kurie išgyveno skyrybas, – žmonėms, kurie neturėjo galimybės atsisveikinti arba neišdrįso laiku pasakyti tam tikrų žodžių.

Tai įkvėpė mane pastatyti panašų taksofoną Lietuvoje, kur žmonės būtų kviečiami išsikalbėti ir „paskambinti“ tiems, kuriems laiku nepasakė kažko svarbaus, o dabar jau per vėlu. Vilniuje visi gali užsukti į telefono būdelę, pastatytą prie Operos ir baleto teatro, o kitur gyvenantys gali palikti įrašą internetinėje svetainėje www.taksofonas.lt . Dalyvaudami ir kalbėdami šiuo Taksofonu miestiečiai prisijungia prie operos kūrimo, nes jų pasidalinimai įrašinėjami, o galiausiai iš to bus kuriamas libretas bei šiuolaikinė opera.

Ar turite galimybę stebėti, kokios išpažintys kaupiasi Taksofono atmintyje? Kaip vertinate Lietuvos žmonių pasirengimą tokiems individualaus atvirumo reikalaujantiems projektams? Ar tiesa, kad nesame apie save pasakoti linkusi tauta?

Turiu galimybę stebėti. Stebime kartu su komanda. Kartais žmonės tiesiog pakelia ragelį ir visą laiką pratyli. Kartais pajuokauja. Tai irgi įdomi šio eksperimento dalis.

Tačiau yra itin jautrių ir atvirų pasakojimų – jausmas klausant įrašų toks intymus, kad kartais net nedrąsu darosi – lyg jie įsileistų mus į savo širdį. Mano karta apskritai bando traumuojantį posovietinį nekalbėjimą pakeisti atvirumu. Mes nebenorime tylėti, nes nekalbėjome visą savo vaikystę, o dar ilgiau nekalbėjo mūsų tėvai ir seneliai.

Ir visgi dėl tos pačios istorinės praeities kalbėti dar nėra lengva. Todėl aš taip noriu teatro spektakliais kalbinti ir atverti širdis, nes atsivėrusi ir save pamačiusi širdis gyja. Kita vertus – tyla arba pokštas, kai skausmas nepakeliamas, irgi yra tam tikras gijimo būdas, proceso dalis.

Kaip įsivaizduojate savo kūrybinio darbo rezultatą? Kuo jis turėtų sudominti Lietuvos žiūrovus, kokius jų jausmus norėtumėte sujudinti?

Mane ypatingai domina gedėjimo tema: manau, kad nepakankamai jautriai vertiname šiuos procesus. Kaip dažnai ir kaip greitai laukiame, kad praradęs artimą žmogus „grįžtų į gyvenimą”, „susitvarkytų”, „peržengtų savo sielvartą”, nes mums atrodo, kad gedima per ilgai. Kaip dažnai mes patys apsimetame pagiję, o iš tiesų tik ignoruojame viduje egzistuojantį turinį. Tai – labai stiprus ir natūralus procesas, kurį turime išmokti išbūti ir priimti ten būnančius. Kartais gedėjimas užtrunka visą gyvenimą. Kartais nebeturi nė vieno, su kuo galėtum dalintis praradimo skausmu.

Atsitiktinai šios būdelės atidarymas sutapo su neįtikėtinai kraupiais įvykiais Ukrainoje. Ir nors jie dabar nustelbia visus mūsų darbus ir mintis, kelia beprasmybės ir sumišimo pojūtį, tikėčiausi, kad šiuo ypatingai jautriu metu Taksofonas galės tapti erdve pasikalbėti, išsisakyti. Sielvartas turi didelę slaptą reikšmę – etimologiškai tai „sielos vartai”, o telefono būdelė – erdvė susitikti su tais, kuriuos mylime.

Priimta manyti, kad reikšmingiems visuomenės įvykiams mene atvaizduoti būtina laiko distancija, leidžianti racionaliai, apibendrintai įvertinti išgyventus patyrimus ir jų pasekmes. Kaip manote, kada teatro kalba gebėsime prabilti apie įvykius Ukrainoje? Ar pagalvojate apie tokius projektus?

Pirmiausia kyla mintys tikrai ne apie meną, o apie realią socialinę ir humanitarinę pagalbą. Paskutinės savaitės apskritai privertė perkainoti savo veiklą, perkratyti tai, kas nevertinga, permąstyti, kokio meno dabar reikia, ar apskritai reikia. Nemažai ukrainiečių menininkų atvyksta į Europą, ir, manau, dabar ypatingai svarbu suteikti jiems žodį, leisti jiems kalbėti apie save ir savo patirtis. Galbūt tai – kitas mano teatro projektas?

Šiuo metu Jūs taipogi panirus doku-operoje: Berlyno Vokiečių teatre statote spektaklį „Unspoken“ („Neiškalbėta“), kurio premjera numatyta balandį. Kuo šis darbas panašus į „Operos genomui“ pasiūlytą projektą ir kuo jis iš esmės kitoks?

Abiejų darbų dramaturgija remiasi dokumentine medžiaga: Taksofonas kviečia kalbėti su asmenimis, kurių pasiekti negalime, o Berlyne statome operą pagal realiai įvykusius pokalbius tarp paauglių ir jų tėvų.

Pokalbis abiejuose spektakliuose – svarbiausia teritorija, tik šiuo atveju į paauglių klausimus ir pasidalijimus yra atsakoma. Šią operą pradėjome kartu su paaugliais tyrinėdami temas, kurios jiems atrodo svarbiausios ir neiškalbėtos jų šeimoje. O po to jie turėjo paskambinti tėvams per zoom platformą ir apie tai kalbėtis. Pokalbiai buvo filmuojami ir tapo pagrindu šiuolaikinei operai.

Vaikinas užaugo religingoje islamo kultūroje ir nori prisipažinti, kad jis netiki. Mergina gimė dviejų mamų šeimoje ir nori sužinoti daugiau apie savo tėtį. Translytis paauglys klausia, kaip jo atsiskleidimas pakeitė jų santykius. Vienos šeimos istorijoje niekada nekalbėta apie prosenelį, kuris buvo Hitlerio pasekėjas ir žudė žydus. Taip pat keletas paauglių su tėvais kalba apie mirtį: vienos merginos tėtis sunkiai serga, o vaikino tėtis pernai mirė. Būtent šie septyni pokalbiai sudaro libreto bei muzikos pagrindą. Scenoje veikia patys paaugliai: jie kuria garsovaizdį, kol vaizdo įraše kalba jų tėvai.

Šie du projektai panašūs keliais aspektais: man įdomus pokalbis, kuris liečia tam tikrą traumą šeimoje ar visuomenėje. Tačiau formos prasme abu spektakliai bus skirtingi. Visgi abiejų projektų tikslas – išmokti kalbėtis, pabandyti pasakyti, sujungti nesusijungiančias teritorijas savo viduje.

Paskutinis klausimas: kam norėtumėte „paskambinti“ pati?

Negaliu atsakyti į šitą klausimą. Pasiliksiu tai sau. Geriau nueisiu į taksofoną ir paskambinsiu. O po to parašysiu operą. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.