Ukrainiečių kilmės pianistas D. Levkovičius: „Viliuosi, kad muzika suteiks tikėjimo žmogiškumu“

Kanadoje gyvenantis ukrainiečių kilmės menininkas Dmitrijus Levkovičius gimė turėdamas du pašaukimus: pianisto ir kompozitoriaus. Vis dėlto fortepijono trauka nugalėjo – pianistas jau yra koncertavęs tokiose pasaulio koncertų salėse kaip Berlyno filharmonija, Paryžiaus Eliziejaus laukų teatras, Niujorko „Carnegie Hall“ ir kitose.

 D.Levkovičius.<br> E.Burns nuotr.
 D.Levkovičius.<br> E.Burns nuotr.
 D.Levkovičius.<br>Rengėjų nuotr.
 D.Levkovičius.<br>Rengėjų nuotr.
 D.Levkovičius.<br>Rengėjų nuotr.
 D.Levkovičius.<br>Rengėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Ieva Bačiulytė, LVSO

Apr 5, 2022, 1:26 PM

Balandžio 8 d. D.Levkovičių galės išgirsti ir Lietuvos klausytojai – Valdovų rūmuose jis koncertuos kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus. Prieš koncertą pianistas sutiko duoti išskirtinį interviu Lietuvos skaitytojams.

– Dmitrijau, esate gimęs Ukrainoje. Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie savo šaknis?

– Ukraina, kokią aš ją atsimenu, buvo kitokia šalis nei šiandien. Tuomet ji buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, ir šalyje buvo ryškios pastangos rusifikuoti Ukrainos kultūrą. Bet kartu visada veikė opozicija.

Pavyzdžiui, mano tėtis, kuris buvo vienas žymiausių Ukrainos kompozitorių (Aleksandras Levkovičius – aut. past.), dvi savo simfonines kantatas pavadino „Mano Ukraina“ ir „Černobylis“, solo partijos jose buvo atliekamos ukrainiečių kalba.

Didžiąją vaikystės dalį praleidau Kijevo muzikos mokykloje ir Vorzelyje, kur gyvenome Kompozitorių kūrybos namuose. Dabar šios vietos yra karo mūšių zona, ir man labai sunku su tuo susitaikyti.

– Kada ir kodėl nusprendėte emigruoti?

– Negalėdami pakęsti sovietų režimo, mano tėvai pasinaudojo pasitaikiusia galimybe emigruoti į Izraelį – tėvas turėjo žydiškų šaknų. Tuomet niekas negalėjo numatyti, kad po šešių mėnesių sovietų imperija grius.

Netrukus po persikraustymo turėjome patirti tai, ką Ukraina patiria šiandien – mėnesį laiko Izraelį raketomis bombardavo Irakas. Pripratome prie grėsmingų oro pavojaus sirenų garsų ir šalia visada turėdavome dujokaukes, jei staiga prasidėtų cheminė ataka. Penkios minutės kelio nuo mūsų namų buvo subombarduotas gyvenamasis namas.

Nesuvokiama, kad ši mano vaikystės patirtis vėl kartojasi dabartinėje Ukrainoje. 1994 m. galiausiai persikėlėme į Kanadą. Po Ukrainos gyvenimas Izraelyje buvo pernelyg egzotiškas, kita vertus, ir nesaugus, nors kartais jo visgi pasiilgstu.

– Kaip Ukrainoje vykstantis karas palietė Jus?

– Niekada nemačiau tiek žudynių ir destrukcijos, kiek matau per žinias pastarąjį mėnesį. Vis dar bandau atsigauti nuo šoko būsenos – pirmosios savaitės buvo sunkiausios.

Prasidėjus karui, man buvo pasiūlyta dalyvauti „Paramos koncerte už taiką“ su sąlyga, kad scenoje pasirodysiu kartu su rusų pianistu. Šis klaidinantis pavadinimas ir koncerto koncepcija man pasirodė labai neteisinga, tad dalyvauti atsisakiau. Mano vietą užėmė kitas ukrainiečių pianistas. Skaudu matyti, kaip kai kurie žmonės lieka abejingi karui.

– Ar vis dar turite giminių ar draugų Ukrainoje?

– Susisiekiau su keliais ukrainiečiais klasės draugais, norėdamas įsitikinti, kad jie gyvi. Patikinau, kad jie nėra vieni ir gali visada pasikliauti manimi, jei reikės kokios nors pagalbos. Dabar organizuoju keletą paramos koncertų Ukrainai.

Mano nuostabai, šis karas privertė mane pasijusti labiau ukrainiečiu nei bet kada anksčiau. Siaubingai neteisinga, kad Ukraina yra palikta viena kautis su Rusija. Bet ukrainiečiai nėra bailiai. Mes visada žinojome, kaip ir kada kovoti už savo laisvę.

Tikiu, kad pergalė – tik laiko klausimas. Ir viliuosi, kad įvykių eigoje baltarusiai ir rusai išsilaisvins iš savo tironų ir absurdiškos valdžios.

– Abu jūsų tėvai yra pianistai, tėvas – taip pat ir žymus kompozitorius. Jūs taip pat pradėjote nuo kompozicijos. Kada ir kaip į jūsų gyvenimą atėjo fortepijonas?

– Fortepijonas visada buvo mano gyvenimo dalis. Dvi emigracijos iš esmės sutrukdė man nuosekliai mokytis groti fortepijonu, ir galbūt dėl to šiandien tapau kitokiu nei daugelis pianistų.

Žiūrėdamas retrospektyviai, manau, kad studijavau kompoziciją, norėdamas išreikšti dalykus, kurių neleido tuometiniai mano kaip pianisto įgūdžiai. Bet būdamas dvidešimties ir jau gavęs kompozitoriaus diplomą „Curtis“ muzikos institute JAV, radau drąsos suteikti fortepijonui šansą – tai pareikalavo daug kantrybės ir valios.

Mano nuomone, pianisto profesija ne mažiau kūrybinga nei kompozitoriaus – jei žvelgi kūrybiškai, esi atsidavęs ir susidomėjęs.

– 2015 m. išleidote Sergejaus Rachmaninovo 24 preliudų kompaktinę plokštelę. Balandžio 8 d. Vilniuje atliksite S. Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui. Kuo jums artimas šis kompozitorius?

– Kai Ukrainoje prasidėjo karas, kurį laiką nebegalėjau groti. Viskas, ką dariau, tai nuolatos žiūrėjau žinias ir bandžiau suprasti neįsivaizduojamą situaciją. Kai pagaliau galėjau prisėsti prie fortepijono, pajutau, kad nesu tikras, ar noriu groti rusų kompozitorių muziką. Bet S. Rachmaninovo Koncertas fortepijonui į programą buvo įtrauktas dar prieš pandemiją.

Dabar galvoju, kad nemirtinga S. Rachmaninovo Antrojo koncerto muzika pergyvens šiandieninę Rusiją – tokia muzika yra žmonijos, o ne valstybės turtas. S. Rachmaninovo muzika įsišaknijusi Vakarų tradicijoje: visi instrumentai yra europietiški, kaip ir kompoziciniai sprendimai, kurie turi daugiau sąsajų su J.S. Bachu nei su rusų folkloru.

Pats S. Rachmaninovas buvo Rusijos žiaurumo, kurį stebime ir šiandien, auka. Stebuklas, kad tokia graži Antrojo koncerto muzika galėjo būti sukurta tokioje varginančioje aplinkoje. Grodamas J.S.Bachą, niekada negalvoju apie Hitlerį, tas pats turėtų būti taikoma ir S. Rachmaninovui.

Man vis dar sunku daryti savo kasdienius darbus šiais tamsiais laikais. Manau, kiekvienam truputį gėda būti šiandieninio pasaulio dalimi. Nors šiandien mano tarnystė grožiui gali atrodyti bevertė, viliuosi, kad ši muzika publikai suteiks paguodą ir grąžins tikėjimą žmogiškumu.

– Muzika užima didžiąją jūsų gyvenimo dalį. Ar domitės dar kuo nors?

– Šalia muzikos mano pagrindinė domėjimosi sritis yra knygos. Labiausiai mane traukia tai, kad už jaudinančios istorijos visada yra mąstantis autorius. Todėl vietoje pusiau iškeptų tiesų, kurias galima pamatyti per žinias ar TV laidas, leidžiu laiką su mąstytoju, kuris nepateikia paruoštų atsakymų, bet kelia klausimus, negarantuodamas lengvų atsakymų.

Tai, ką mes matome knygos puslapyje, yra autoriaus intelekto aukščiausia apraiška, kuri mane įkvepia grįžti į visuomenę per muziką. Man atrodo, svarbu rasti šaltinius, kurie motyvuoja mus būti dosnius kitiems.

Skrupulingas daugelio klasikinės muzikos kūrinių išbaigtumas pranoksta bet kokio atlygio, kurį galėtų gauti kompozitoriai, ribas. Man tai – dar vienas įkvepiantis dosnumo pavyzdys, kuris nepaiso jokio pragmatizmo.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Dmitri Levkovich: vakaras su S. Rachmaninovu“ įvyks 2022 m. balandžio 8 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas Martynas Staškus. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.