Šokėjo Edvino Jakonio svajonių virsmas: iš ledo arenos – į baleto salę

Šį savaitgalį LNOBT scenoje žiūrovai pirmą kartą išvys choreografo Martyno Rimeikio interpretuotą Grand pas classique iš Ludwigo A.Minkuso baleto „Pachita“. Kūrinys, praėjusią vasarą pristatytas vasaros festivalyje „LNOBT Open“ Valdovų rūmų kieme, tapo pirmuoju debiutiniu pasirodymu jaunam šokėjui, Miuncheno baleto akademijos diplomantui Edvinui Jakoniui (21 m.).

E.Jakonis balete „Pachita“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis balete „Pachita“.<br> M.Aleksos nuotr.
M.Kastorina, E.Jakonis, J.Stankevičiūtė balete „Pachita“.<br> M.Aleksos nuotr.
M.Kastorina, E.Jakonis, J.Stankevičiūtė balete „Pachita“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis balete „Romeo ir Džuljeta“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis balete „Romeo ir Džuljeta“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis ir K.Gudžiūnaitė balete „Žizel“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis ir K.Gudžiūnaitė balete „Žizel“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis ir K.Gudžiūnaitė balete „Žizel“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis ir K.Gudžiūnaitė balete „Žizel“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis ir J.Longley balete „Romeo ir Džuljeta“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis ir J.Longley balete „Romeo ir Džuljeta“.<br> M.Aleksos nuotr.
E.Jakonis balete „Bajaderė“.<br> T.Ivanausko nuotr.
E.Jakonis balete „Bajaderė“.<br> T.Ivanausko nuotr.
E.Jakonis balete „Bajaderė“.<br> T.Ivanausko nuotr.
E.Jakonis balete „Bajaderė“.<br> T.Ivanausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Renata Baltrušaitytė

Apr 22, 2022, 6:34 PM

Rudenį publika LNOBT scenoje išvydo jo Benvolijų Sergejaus Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“, o visai neseniai – Pas de deux kartu su primabalerina Kristina Gudžiūnaite Adolphe'o Adamo balete „Žizel“ ir Auksinį dievaitį L.A.Minkuso „Bajaderėje“. Šis vaidmuo nuo baleto mokyklos laikų buvo didžiausia jaunojo šokėjo svajonė.

– „Bajaderė“ – baletas, jau prieš dešimtmetį leidęs jums pažinti LNOBT sceną. Nuo penktos iki aštuntos klasės kartu su kitais baleto mokyklos berniukais vaidindavote mažuosius Auksinio dievaičio garbintojus.

– Nuo tų laikų Auksinio dievaičio vaidmuo buvo vienas iš mano ateities tikslų. Žinojau, kad atėjęs į teatrą būtinai šoksiu šį vaidmenį. Kai gavau tokią galimybę – įkvėpimo sėmiausi žiūrėdamas žymių atlikėjų Kimin Kimo ir Nikolajaus Ciskaridzės spektaklių įrašus.

O trupės meno vadovas M.Rimeikis rekomendavo Auksinio dievaičio partiją mūsų teatro pastatyme mokytis iš anksčiau ją atlikusio Andriaus Žužžalkino, kuris tiksliausiai atlikdavo originalią choreografiją.

Šią partiją rengiau padedamas repetitoriaus Stefano Parmigiano ir M.Rimeikio. Auksinio dievaičio vaidmuo gan statiškas, nes tenka apsimesti šventojo skulptūra, bet kartu lengvai ir tiksliai atlikti sudėtingus šokio technikos elementus, nesulaužant to „skulptūrinio“ įvaizdžio.

Tokios koordinacijos šuolių nėra jokiuose kituose klasikiniuose baletuose. Trijų minučių trukmės Auksinio dievaičio variacija vyrų repertuare laikoma labai ilga.

– Bet ir jums skirti aplodismentai „Bajaderės“ spektaklių serijoje būdavo ilgiausi.

– Taip. Visada jaudinuosi prieš išeidamas į sceną, o šįkart visuose trijuose spektakliuose gan komfortiškai jaučiausi. Gal todėl, kad šiam vaidmeniui pasąmonėje ruošiausi nuo pat vaikystės.

– Įdomu, kiek laiko tenka grimuotis nuo viršugalvio iki kojų padų scenoje auksu švytinčiam Auksiniam dievaičiui?

– Maždaug valandą. Prisipažinsiu: mintyse buvau pasirengęs, kad procedūra užtruks dar ilgiau, ir buvau nusiteikęs kiek pašalti. Bet pasirodė, kad grimo tepimas ir purškimas – puiki meditacija ruošiantis spektakliui, padedanti įsijausti į vaidinimo atmosferą.

Tiesa, pirmajame spektaklyje iš nepatyrimo ant veido „aukso“ užsitepiau per daug – šokdamas jutau, kaip jis pradėjo tekėti.

Visa apranga, su kuria laukdamas išėjimo į sceną užkulisiuose apšilinėjau, irgi liko „paauksuota“. Psichologiškai buvau pasiruošęs ir duše po spektaklio praleisti kokią valandą, bet pasirodė, kad „auksas“ nusiplauna daug greičiau.

– Ar „Pachita“ iš mokyklos laikų irgi buvo jums pažįstama?

– Taip, buvo. Sudėtingą pas de trois variaciją atlikau pirmą kartą, bet, būdamas moksleiviu, šokau šio baleto Vaikų šokius – Polonezą ir Mazurką. Taigi turėjau bendrą supratimą apie veikalą.

„Pachitos“ spektaklis vasaros festivalyje „LNOBT Open“ buvo ne tik mano profesionalus debiutas, bet ir pirmas kartas, kai teko pasirodyti lauko scenoje. Bet man patiko, nebuvo labai didelės įtampos. Netgi paukščių čiulbėjimą besiruošdami spektakliui girdėdavom.

– Žinau, kad baletu jus „užkrėtė“ vaikystėje šiame teatre matytas „Spragtukas“. Ar sprendimas pradėti mokytis baleto buvo jūsų, ar vis dėlto labiau tėvų iniciatyva?

– Mano. Ir dar mokytojos Valentinos Tarasovos, kurios choreografijos pamokas, kaip dailiojo čiuožimo sportininkas, lankiau nuo šešerių metų. Ji pastebėjo mano gabumus ir rekomendavo mano mamai leisti mane mokytis baleto. Ir man pačiam be pačiūžų, tiesiog ant grindų salėje šokinėti atrodė įdomiau.

Netgi įstojęs į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, dar porą metų lankiau dailiojo čiuožimo treniruotes. Koordinacijos, kūno valdymo, taip reikalingo baletui, aš pirmiausiai išmokau ant ledo.

Buvau savo amžiaus grupės Lietuvos čempionas, trigubus šuolius virš ledo sukdavau. Kaip ir visi sportininkai, turėjau banalią svajonę – kada nors dalyvauti olimpiadoje.

Bet... dailiajame čiuožime tobulėjimo be kritimų nebūna. Po vieno šuolio nesėkmingai nusileidau, patyriau nugaros traumą. Ir tada ryžausi visam laikui iškeisti ledą į baleto salę.

Nesakau, kad sprendimas buvo lengvas – dar daug metų po to jaučiau vidinę nuoskaudą, kad sporte savęs nerealizavau. Tik pernai, jau dirbdamas teatre, vėl pradėjau stebėti dailiojo čiuožimo varžybų transliacijas. Nes nuoskaudos pagaliau išsisklaidė.

– 2018 m., dar prieš studijas Miuncheno baleto akademijoje, visus nustebinote tapęs Niujorke vykusio tarptautinio jaunųjų baleto šokėjų konkurso „Youth America Grand Prix“ prizininku. Nors į JAV išskridote su skaudančia pėda...

– Jei nori tapti geru baleto artistu – turi susitaikyti, kad skausmas yra tavo gyvenimo dalis. Tiesiog reikia mokėti jį kontroliuoti, o kartais – trumpam sustoti, kad situacija nevirstų kritine. Žodžiu – išmokti skirti įprastą „darbinį“ skausmą nuo karjerai pavojingo.

 

Po pirmojo turo, išvydęs savo konkurentus, nieko daugiau nebesitikėjau – buvau nusiteikęs rinktis daiktus ir skristi namo. Bet „Facebook“ grupėje, kur buvo skelbiami konkurso rezultatai, tarp atrinktųjų radau parašytą ir savąjį dalyvio numerį.

Antrasis turas vyko Niujorko Linkolno centro teatre – iki šiol negaliu suvokti, kad teko tokioje garsioje scenoje šokti. O kai pamačiau savo numerį atrinktą į konkurso finalą – pamiršau ir apie skaudančią koją. Šokau su didžiuliu emociniu pakylėjimu.

Apdovanojimų ceremonijoje troškau atsidurti TOP-12 sąraše, bet manęs jame nebuvo. Na štai, galvoju, nepasisekė. Ir tada paskelbė mano – trečios vietos laimėtojo – pavardę. Tai buvo neįtikėtina! Pasijautau tarsi gavęs bronzos medalį išsvajotoje olimpiadoje.

Tais pačiais metais dar spėjau nugalėti Baltijos šalių šokėjų konkurse Rygoje, o rudenį pradėjau studijuoti Miuncheno baleto akademijoje, iškart antrame jos kurse. Tada tiesiog nebeliko laiko konkursams, nes paraleliai baiginėjau ir Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

2019-aisiais, jei gerai prisimenu, iš viso (Lietuvoje ir Vokietijoje) išlaikiau net 24 egzaminus. Ir nei čia, nei ten man jokių nuolaidų nebuvo daroma: netgi skirtingas programas tos pačios disciplinos egzaminuose Vilniuje ir Miunchene tekdavo rodyti. Būdavo taip, kad tiesiai iš lėktuvo atbėgdavau į egzaminą ir šokdavau.

– Kai vaikui mokytojai nuo jaunų dienų kartoja: „Kokie fiziniai duomenys! Kokia prigimtis!“ – ar tai galiausiai jo neišlepina?

– Ne, nė kiek. Nes kai turi daugiau potencialo – turi ir dvigubai daugiau dirbti, kad jį realizuotum. Man netgi būna skaudu girdėti kalbant apie mano prigimtinius duomenis, nes jų nėra tiek, kiek žmonėms atrodo. Aš tiesiog įdedu į visa tai daugiau darbo.

Jeigu man kokio nors judesio neišeina salėje atlikti – neinu po repeticijos namo ir dirbu salėje tol, kol jį padarau. Neatidėlioju rytojui.

Esu maksimalistas perfekcionistas, o tai, neslėpsiu, kartais trukdo gyventi sveiką emocinį gyvenimą. Bet baletui tokia savybė labiau padeda, negu trukdo.

– Į LNOBT trupę atėjote 2020 m. – pačiame pandemijos baimių įkarštyje, kai netikėtai nutrūko gyvos studijos Miuncheno baleto akademijoje.

– Taip. Ir esu laimingas, kad LNOBT trupė mane priėmė, nes pusė mano Miuncheno klasiokų tuo metu apskritai liko be darbo. O aš jau pirmaisiais metais teatre gavau galimybę pradėti rengti solinius vaidmenis. Todėl palikti Vilnių ir mėginti laimę užsienio trupėse artimiausiu metu tikrai neketinu.

2020-ųjų vasarą, kai vėl buvo leidžiama keliauti, buvau sugrįžęs į Miuncheną laikyti egzaminų, tačiau šokėjų kontaktas vis dar buvo draudžiamas, todėl duetinio šokio egzamino laikyti buvo neįmanoma.

Ir tik pernai vasarą, po festivalio „LNOBT Open“, kai visi artistai išsiskirstė atostogauti, paprašiau trupės kolegės Jade Longley pagalbos atliekant duetinį šokį mano paskutiniam egzaminui. Nufilmavome jį, išsiunčiau į Miuncheną vaizdo įrašą ir taip metais vėliau pagaliau gavau akademijos bakalauro diplomą.

Miunchenas man buvo gera savarankiško gyvenimo mokykla. Atvykau ten visai nemokėdamas vokiečių kalbos. Pačioje akademijoje vokiečių buvo reta – mano klasėje mokėsi vos vienas vokietis. Bet per metus išmokau dvejų metų kursą ir išlaikiau vokiečių kalbos B1 lygio egzaminą.

– Sezono pabaigoje baleto trupės laukia dar viena premjera, tiksliau – netgi dvi šiuolaikinių choreografų premjeros: Wayno McGregoro „Infra“ ir Iváno Pérezo „Flesh“. Kurioje labiau norėtumėte būti? Apskritai – koks jūsų santykis su šiuolaikiniu šokiu?

– Labiau norėčiau išbandyti W.McGregoro choreografiją. Žinoma, iki šiol daugiau tekdavo šokti klasikiniuose baletuose, nes ir mokykloje nebuvo daug modernaus šokio pamokų. Bet mėgstu stebėti šiuolaikinius užsienio atlikėjų spektaklius ir pats esu atviras šokio eksperimentams.

Nuo mokyklos laikų puoselėju dar vieną svajonę – parodyti savo kūrybos kompoziciją „Kūrybiniame impulse“. Nes mokykloje mes irgi rengdavome panašius kompozicijų vakarus ir, kol mokiausi Vilniuje, visuomet stengdavausi juose dalyvauti: pats kurdavau ir pats šokdavau.

Nuo to laiko turiu susikūręs romantizuotą „Kūrybinio impulso“ įvaizdį: man jis – dar vienas iš užsibrėžtų tikslų. Tikiuosi jau birželį vyksiančiame jubiliejiniame „Kūrybiniame impulse“ pristatyti savo kūrinį. Norėčiau pats būti ir choreografas, ir kostiumų dailininkas, ir scenografas, nes visos šios sritys mane domina.

– Kas yra žmonės, kurie labiausiai džiaugiasi jūsų scenos laimėjimais? Kas atidžiai stebi visas jūsų premjeras?

– Mano tėvai ir mano mokytojas Petras Skirmantas. Su juo iki šiol palaikome puikų ryšį.

Be to, turiu sesę Adrianą, kuri šįmet baigia Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. Mes su ja kartu pradėjome mokytis baleto, tik ji – pirmoje, o aš – ketvirtoje klasėje.

Savo tėvams esu dėkingas už palaikymą, ypač pirmaisiais baleto mokyklos metais. Nes tikrai būdavo dienų, kai rytais šeštą valandą ryto mūsų namuose Didžiojoje Riešėje nenorėdavau pakilti iš lovos, kad būčiau laiku nuvežtas į mokyklą. Nors man ir labai patikdavo baleto salėje kartoti teatre matyto „Spragtuko“ judesius...

– Tai kada žiūrovams laukti jūsų Princo-Spragtuko?

– Norėčiau debiutuoti jau ateinančią žiemą. Labai to tikiuosi.

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.