Diriguoti spektaklių atvyksta italas Marcello Bufalini – pripažintas operų žinovas, kurio pasirodymus stebėjo prestižiniai Europos teatrai ir koncertų salės. Pokalbyje su dirigentu – apie jo muzikinį kelią, menines įžvalgas ir G. Verdi operą „Ernanis“.
– Operos „Ernanis“ sugrįžimas dėl pandemijos buvo nukeltas dukart. Kaip jaučiatės pagaliau atvykdamas į Lietuvą?
– Man visada malonu čia atvykti. Lietuvoje lankiausi du kartus. Pirmąsyk kaip vienas komisijos narių dalyvavau šios operos solistų atrankoje. Antrąkart atvykau 2020 m. ir praleidau čia vos kelias dienas, nes Lietuvos Vyriausybė dėl prasidedančios pandemijos nusprendė uždrausti viešus renginius.
Pamenu, darbas su solistais, choru jau buvo prasidėjęs ir, likus pusvalandžiui iki pirmos repeticijos su orkestru, viskas buvo atšaukta. Kitą dieną išvykau pasinaudodamas paskutinę akimirką rastu lėktuvo skrydžiu... Tikiuosi, šį kartą viskas klostysis gerai.
– Kuo jus suviliojo dirigento batuta?
– Dirigavimas mane traukė nuo mažens. Klasikinės muzikos pradėjau klausytis būdamas devynerių ar dešimties metų. Šeimoje nebuvo muzikantų, bet klasikinė muzika buvo vertinama. Turėjome daug plokštelių, visą dieną galėdavau praleisti klausydamasis Ludwigo van Beethoveno simfonijų.
Tai pamatę, tėvai pradėjo mane vesti į fortepijono, vėliau – ir smuiko pamokas. Sulaukęs dvidešimties, gavau altininko diplomą, grojau geruose orkestruose. Vėliau dėl rankos traumos teko sustoti. Pamaniau, kad laikas atgaivinti vaikystės svajonę tapti dirigentu.
– Esate puikus operų žinovas, bet diriguojate ir daug kitokios muzikos. Kas jums artimiausia?
– Man patinka viskas, ką diriguoju, ir netgi tai, ko nediriguoju. Mėgstu fortepijoninę, kamerinę muziką, kurios groti nebegaliu. Labai patinka tiek simfoninė, tiek operinė muzika. Žinoma, opera unikali nepaprasta žmogaus balso svarba, jo išraiška.
Teatras kupinas emocijų, idėjų. Visa tai turi nepakartojamo žavesio. Bet ir simfoniniai šedevrai yra nuostabūs, tad tikrai negaliu pasakyti, kas man artimiau. Žaviuosi visais kompozitoriais, prie kurių muzikos prisiliečiu: G. Verdi, Franzu Schubertu, Maurice'u Raveliu... Wolfgangas A. Mozartas – absoliuti mano meilė.
– „Ernanis“, viena ankstyvųjų G. Verdi operų, pasaulyje statoma palyginti retai. Koks jūsų santykis su ja?
– Mano dirigento karjera prasidėjo nuo ankstyvųjų G.Verdi operų: pirmoji buvo „Atila“ – taip pat ankstyvojo laikotarpio kūrinys. Taigi šis stilius man pažįstamas, artimas. „Ernanis“ iškart sulaukė sėkmės, kritikų ir žiūrovų pripažinimo. Jis buvo statomas dažniau, nei kitos to laikotarpio operos, pavyzdžiui, „Nabukas“.
„Ernanis“ turbūt geriausiai reprezentuoja pirmąjį G. Verdi kūrybos etapą savo muzikos paprastumu, personažų išraiška, jų aistra, kontrastais, efektinga vokaline linija, verdiška stiprybe ir galia, pakeitusia Vincenzo Bellini ir Gaetano Donizetti bel canto stilių. Genijai visada gimsta iš savo pirmtakų. V. Bellini ir G. Donizetti muzika paaiškina daugelį G. Verdi muzikos niuansų. „Ernanio“ personažų charakterių, jų aistrų stiprybė, atsiskleidžianti ir balso išraiškoje – akivaizdi naujovė.
– Užsiminėte apie operos personažų charakterius, aistras, būdingas psichologinei dramai. Kokių spalvų atrandate „Ernanio“ muzikoje?
– Tikra tiesa – čia daug spalvų. Labai svarbi nakties, romantinės atmosferos spalva. „Ernanis“ – labai romantiškas kūrinys, kaip ir Victoro Hugo pjesė, kuria remiasi operos siužetas. Nakties spalvos yra ir pirmoji Elvyros arija, ir sąmokslas kriptoje trečiajame veiksme.
Režisierius siužeto veiksmą interpretuoja kitaip: perkelia jį į muziejaus erdvę, nes šiuolaikiniame pastatyme visiškai normalu permąstyti situacijas. Bet spalva, paslapties jausmas išlieka tokie patys. Operoje daug tamsios romantinės nakties spalvos, bet yra ir G. Verdi muzikos jėgos kupinų saulės proveržių. Tikiuosi, mums pavyks perteikti šias skirtingas spalvas.
– „Ernanio“ premjera LNOBT įvyko 2013 m. Ar esate susipažinęs su šiuo pastatymu?
– Deja, viso spektaklio dar nemačiau, tik keletą vaizdo įrašų, nuotraukų. Labai graži, įdomi idėja panaudoti XVII a. Ispanijos dailę. Natūralu, kad po 150 metų režisieriai ieško naujos vizualinės idėjos, aplinkos.
Svarbiausia, kad ji derėtų su muzika, o aš tikiu, kad taip ir nutiks. Taip pat istorijos centre yra moters-paveikslo idėja. Juk moteris visada yra romantinės istorijos centre, tiesa? Tai, kad čia ji tapo paveiksle įrėmintu ir naktį atgyjančiu simboliu, – taip pat labai įdomus sumanymas.
Juk personažas turi intensyviai išgyventi jausmus, išlikti gyvas, o ne būti vien atvaizdu ar simboliu. Tai ir yra G. Verdi kūrybos stiprybė – intensyvūs jausmai, kuriuos išreiškia visi pagrindiniai veikėjai, o pirmiausia, žinoma, pagrindinis moters personažas.
– Dirbote su geriausiais Europos orkestrais, dirigavote prestižiškiausiose koncertų salėse, teatruose. Gal yra vieta, kur vykstate mieliausiai?
– Esu ypač prisirišęs prie dviejų miestų, kuriuos prisimenu su didele nostalgija ir meile. Vienas jų – Viena su savo mažyčiu, bet nuostabiu „Kammeroper“ teatru, kuriame dirigavau savo pirmąją G. Donizetti operą, ir turbūt viena gražiausių pasaulyje koncertų salių „Musikverein“, kurios akustika nuostabi, o atmosfera nepakartojama.
Ir dar vienas teatras, kurį gražiai prisimenu – Strasbūro nacionalinė Reino opera. Joje dirigavau G. Verdi „Atilą“ ir „Traviatą“. Strasbūras – žavingas Prancūzijos pasienio su Vokietija miestas, kur susipina dvi skirtingos kultūros ir kur labai vertinama opera.
– Galbūt turite ir svajonių teatrą, kuriame dar nesate buvęs?
– O, tokių daug! Pernelyg daug!
– LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini prisiminė Jus kaip nuostabų profesorių. Ar reiklus esate studentams, orkestro artistams ir pats sau?
– Geras klausimas. Mokymas labai svarbus mano gyvenime. Labai džiaugiuosi galėdamas perteikti jauniems muzikantams savo aistrą pasirinktai profesijai – tai nuostabus dalykas, kuris visada jaunina. Pirmuoju mokiniu visada laikau save patį – juk dėstydamas mokausi ir iš savo mokinių.
Taip, esu labai reiklus studentams, bet vien dėl aistros muzikai. Tačiau šis reiklumas tikrai kyla ne iš poreikio įtvirtinti savo, kaip profesoriaus ar maestro, vaidmenį – tai man visiškai neįdomu. Muzikoje tiek daug subtilių niuansų, grožio, tiek gelmės ir prasmingo turinio, kad, pačiam visa tai regint, norisi perteikti ir kitiems.
Jaunam, mažiau patyrusiam žmogui daug ką dar reikia išmokti. Grodamas orkestre pats turėjau daug puikių mokytojų, sutikau nuostabių dirigentų. Dabar daug reikalauju iš artistų, nes tikiu, kad muzikoje visada galima pasiekti daugiau.
– Dėstydamas studentams, jauniems atlikėjams, regite ir jų asmenines istorijas. Kas atveria kelią į didžiąją sceną: talentas, sėkmė ar pasiaukojamas darbas?
– Svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir atvirumas kritikai, nes ji padeda tobulėti. Pažįstu menininkų, kuriuose susijungė didelis talentas ir charakterio stiprybė. Be charakterio, pasitikėjimo nieko nenuveiksi.
Neseniai perskaičiau gerą knygą – puikaus amerikiečių režisieriaus Woody Alleno autobiografiją, be galo juokingą, bet ir labai dramatišką. Joje jis prisiminė frazę, išgirstą iš filmo prodiuserio: „Jei nesi pasiruošęs nesėkmei, geriau keisk profesiją.“ Taigi, natūralu, kad nesėkmė gali ištikti. Žinoma, be talento ir studijų meninių rezultatų nepasieksi, bet tam, kad pasisektų, pirmiausia reikia charakterio.
– Muzikai skiriate daugiausia laiko. Ar lieka jo dar kam nors?
– Šeimai. Esu vedęs, turiu du vaikus. Jie jau užaugę, gyvena skirtinguose miestuose, bet vis tiek svarbu skirti jiems laiko. Taip pat mėgstu skaityti – tai kita didelė aistra. Patinka menas, teatras, kinas. Muzika, be abejo, svarbiausia, bet literatūra – visi puikūs rusų, prancūzų, italų, XIX a. anglų rašytojai – tikrai didelis mano gyvenimo džiaugsmas.
– Ar pats atsipalaiduojate klausydamasis muzikos arba lankydamasis teatre? Ar visgi išlieka profesinis kritiškumas?
– Deja, turiu pripažinti, kad muzikos visada klausausi kritine ausimi, nebent tai būtų nepaprastas spektaklis. Bet tikrai niekada negalvoju: „Ak, aš padaryčiau geriau.“ Gerbiu atlikėjus, nes puikiai žinau, kad muzikuoti, režisuoti, dainuoti operą – beprotiškai sunku.
– Augote kultūrą branginančioje šeimoje. Kiek svarbu visuomenei skiepyti meilę muzikai, teatrui?
– Labai svarbu. Man tai buvo natūralu ir spontaniška: šeimoje vyravo meilė muzikai, tiek mama, tiek tėtis labai mėgo operą, kiną, teatrą. Be abejo, svarbu įgyvendinti tokią kultūros politiką, kad teatrai būtų atviri meną mylintiems žmonėms, o stokojantieji pinigų galėtų apsilankyti teatre daug neišlaidaudami.
Apskritai mokykla yra svarbiausia visuomenėje, ir čia būtina veiksmingai bendradarbiauti su koncertinėmis įstaigomis, teatrais. Kaip priversti kultūra nesidominčius žmones pamilti muziką, teatrą, – nežinau. Bet tikrai galima palengvinti gyvenimą tiems, kurie instinktyviai linkę į šiuos dalykus.
– Ko palinkėtumėte žiūrovams, ateisiantiems į LNOBT pamatyti jūsų diriguojamo „Ernanio“?
– Tikiuosi jų atlaidumo ir geranoriškumo! Teks pasistengti, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirkų. Lietuvos artistai – puikūs menininkai. Turime padovanoti vakarą, kuriame atsiskleistų visa spektaklio meninė vizija ir muzikinės išraiškos intensyvumas. Tai mūsų užduotis ir pareiga. Jei taip įvyks, visuomenė tai įvertins.
