„Amžinybėn išėjo mano mama, aktorė Virginija Kelmelytė. Ji turėjo auksinę ir meilės kupiną širdį, kuri šildė mane, mano seses ir begalę draugų. Paskutinį kartą mačiau mamą scenoje Jaunimo teatre spektaklyje „Vyšnių sodas. Po dešimties metų“. Ji vaidino Ranevskają. Šalia manęs sėdėję žmonės verkė, scenoje verkė aktoriai. Man buvo sunku, nes veiksmas, kuris vyko ten – tiesiog buvo per arti jos gyvenimo.
Per mūsų paskutinį pokalbį ji man sakė, kad norėtų suvaidinti mano režisuotame spektaklyje, kad ji tam pasiruošusi ir nori dar kartą grįžti į sceną. Aš sakiau „Mama, taip, taip ir bus“. Dabar liko tik žodžiai. Ji mano atmintyje išliks kaip nuostabi moteris ir aktorė. Ačiū jai už viską. Pelenai į pelenus, dulkės į dulkes. Ilsėkis ramybėje, Mama.“, – feisbuke parašė V.Kelmelytės sūnus Antanas Obcarskas.
Atsisveikinti su Virginija Kelmelyte (1963–2022) galima šį penktadienį balandžio 29 d. nuo 17 val. iki 21 val. Laidojimo paslaugų centre Antakalnyje 2 salėje (M. K. Paco g. 4, Vilnius). Taip pat šeštadienį nuo 9 val. Urna išnešama 14 val.
V.Kelmelytė bus laidojama savo gimtinėje, Juodkrantės kapinėse.
* * *
Svarbiausi V.Kelmelytės vaidmenys teatre
Moteris Paukštė – Sigitas Geda , Bronius Kutavičius. Strazdas – žalias paukštis 1984 m., sukūrė šį vaidmenį ir to paties pavadinimo kino filme, 1990 m., rež. Jonas Vaitkus
Virginija Snarglė – Jonas Vaitkus. Literatūros pamokos, 1985 m.
Ismenė, Antigonė – Žakas Anujis. Antigonė, 1986 m.
Eliza Dulitl – Džordžas Bernardas Šo. Pigmalionas, 1991 m.
Motina – Labas Sonia Nauji Metai, pagal A. Vedenskį, 1994 m.
Alma – Persona, pagal I. Bergmaną, 1994 m.
V.Kelmelytės vaidmenys kine:
Mano mažytė žmona, 1984 m., rež. Raimundas Banionis
Amilia – Amžinoji šviesa, 1987 m., pagal R. Šavelį, rež. Algimantas Puipa
Dona Ana – Volfgangas Amadėjus Mocartas, Don Žuanas, pagal operą 1987 m., rež. J. Vaitkus
Elena – Pabudimas 1989 m., pagal A. Škėmą, rež. J. Vaitkus
Endhauzo paslaptis, 1989 m., rusų, rež. V. Derbenev
Žuvies diena, 1989 m., rež. Algimantas Puipa
Inga – Išakėtas krantas, 1992 m., rež. Tomas Donela
Daiva – Mediniai laiptai, 1993 m., rež. Vidas Rašinskas
Ir jis pasakė jums sudie, 1993 m., rež. Andrius Šiuša
Rojuje irgi sninga, 1994 m., rež. Audrius Juzėnas
Marija – Aš nežinau, kas aš esu 1995 m., rež. Aloyzas Jančoras
Pavėluota pilnatis, 1996 m., bulgarų, rež. E. Zacharijevas
Paliesti Dievo, 2001 m., bulgarų, rež. P. Popzlatevas
* * *
„Bulgarijoje gyvenau puikų gyvenimą. Bulgarija – graži šalis, žmonės ten labai gilūs, ten nusifilmavau keturiuose filmuose. O Paryžiuje filmavausi daugelyje reklamų“, – šių metų kovo mėnesį „Lietuvos ryto“ korespondentei Laimai Žemulienei kalbėjo 58 metų V.Kelmelytė.
Pateikiame tą vieną paskutiniųjų interviu su V.Kelmelyte.
Beveik pusę savo gyvenimo V.Kelmelytė pragyveno ne Lietuvoje. Iš Lietuvos ją išginė meilė čia dirbusiam prancūzui. Tačiau gyvenimo ratas apsisuko – Virginija grįžo į Vilnių po 25 metų, pragyventų užsienyje – Sofijoje ir Paryžiuje.
Koks jai pasirodė Vilnius, ar labai pasikeitęs?
„Į Lietuvą parvažiuodavau kiekvienais metais po kelis kartus. Todėl tą Vilniaus keitimąsi sunku pastebėti. Tokio kontrasto – oh, kaip pasikeitė Vilnius! – net nespėjau pamatyti. Tik pastebėjau, kad jaunimas labai keikiasi. Vilnius man – vienas gražiausių miestų“, – gyrė gimtinės sostinę Virginija.
Jai labai patinka Valdovų rūmai, MO muziejus, Vilniaus parkai, teatrai, restoranai.
Kai klausiausi lėto V.Kelmelytės pasakojimo, ji man pasirodė panaši į Salomėją Nėrį. „Mes gimusios tą pačią dieną“, – šyptelėjo Virginija, tarsi poetėje įžvelgdama giminingą sielą.
1995 m. su tuomečiu savo draugu prancūzu Fredericu Jugeau, kuris Prancūzijos ambasadoje Lietuvoje ėjo kultūros atašė pareigas, V.Kelmelytė išvažiavo į Bulgarijos sostinę Sofiją. F.Jugeau rezidavimo Lietuvoje laikas baigėsi ir jis buvo perkeltas dirbti audiovizualinių medijų atašė į Bulgariją.
V.Kelmelytė pagimdė tris vaikus, į šį pasaulį jie atkeliavo skirtingose šalyse: vyriausiasis, Antanas, – Lietuvoje, dukra Sarah – Sofijoje, jauniausia dukra Lisa Marie – Paryžiuje. Vaikų tėvai – skirtingi.
Bulgarijoje V.Kelmelytė ir F.Jugeau gyveno ketverius metus, ten gimė jų duktė Sarah. Kai baigėsi F.Jugeau kadencija Bulgarijoje, šeima išvyko į Paryžių. Ten V.Kelmelytė gyveno apie 20 metų.
Virginija prisimena, kad į Paryžių atvažiavo prieš euro įvedimą: „Buvo labai šalta žiema. Tuo metu pas mane buvo sūnus Antanas ir dukra Sarah. Per tokį šaltį kažko važiavome į Monmartrą, ieškojome bankomato ir iš jo pirmą kartą išsitraukiau 10 eurų banknotą. Norėjau, kad ir vaikai pamatytų, nes tai buvo kažkoks įvykis, kuris paskui pasirodė toks banalus.“
– Daugelis, ypač moterys, svaigsta dėl Paryžiaus ir še tau – jūs iš Paryžiaus grįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Kaip išvažiavau, taip ir grįžau. Aš dažnai grįždavau į Lietuvą. Gyveni Prancūzijoje, šiek tiek užsibūni ir paskui žiūri, kad yra kažkokių nepadarytų darbų. Atėjo toks gyvenimo periodas, kai supratau, kad manyje yra likę nesutvarkytų įvairių emocinių dalykų.
Daugiau nei dveji metai, kai gyvenu Vilniuje, daug ką sutvarkiau, bet gal dar ne viską. Tai labai malonus periodas gyvenime, kai esi sąmoningas ir sutvarkai tam tikrus reikalus, kurie tarpusavyje susiję.
Buvo palanki situacija grįžti į Lietuvą dėl to, kad daugiau nei prieš dvejus metus ypač buvo padaugėję streikų, kurių visada yra labai daug ir Paryžiuje, ir visoje Prancūzijoje, ir tos geltonos liemenės buvo jau labai nusibodusios.
– Ir taip ilgai svetur gyvenote tų dalykų nesutvarkiusi?
– Tai yra dalykai, kurie tvarkomi vietoje. Jų nesutvarkysi nei telefonu, nei mesendžeriu. Galų gale emocinis dalykas gali būti pabandyti gyventi tikruose savo namuose Vilniuje. Kadaise Vilniuje butą nusipirkau, suremontavau ir išnuomojau. Ir išvažiavau.
Aš turiu net keistą žmogišką smalsumą – atrodo smulkmena, bet tai daug reiškia žmogaus gyvenime – pagyventi Vilniuje savo namuose.
– Tai reiškia, kad į Vilnių grįžote ne visam laikui?
– Taip, grįžau ne visam laikui. Aš ilgai gyvenau Paryžiuje. Paryžiaus priemiestyje gyvenau tik pastaruosius dvejus metus. Ir tai tik dėl to, kad dukra Sarah turi sarginį šunį. Kai ji mokėsi, paskui studijavo, man reikėjo tą šunį priglausti.
– Ar pavyko Vilniuje susirasti darbą?
– Dirbu auklėtoja Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje Antakalnyje. Prižiūriu nuostabius mažus vaikus nuo trejų iki devynerių metų, grupėje turiu 15–16 vaikų. Bet aš ne viena grupėje – esame dvi, trys auklėtojos. Taip pat dirbu SPA „Provanso kvapai“.
– Jūsų paauglė dukra Lisa Marie liko Paryžiuje?
– Taip. Lisai Marie – 16 su puse metų. Kai išvažiavau, jai buvo 14-a. Ji puikiausiai gyvena su tėvu. Kiekvieną vakarą su ja kalbamės „WhatsApp“.
– Ar jums neskauda širdies, kad dukra liko su tėvu? Turbūt jai reikia ir mamos globos, pagalbos, patarimų?
– Ne, širdies neskauda. Per šventes važiuosiu į Paryžių – per Kalėdas ir Naujuosius metus būsiu su ja. Taigi vaikai yra užaugę. Bet vieniems vienaip atrodo, kitiems – kitaip. Ji ne internate uždaryta – su tėvu gyvena. Tėvas iš geros šeimos, turi medicininį išsilavinimą, bet nenoriu to detalizuoti.
Lisa Marie yra nuostabi, su ja turiu ypač tvirtą ryšį. Ji gerai mokosi, stengiasi, yra buvusi Lietuvoje. Kai būna paplūdimyje su lietuvaitėmis, supranta lietuviškai. O kai išvažiuoja – pamiršta.
– Su ja namie kalbėdavote ne lietuviškai, o prancūziškai?
– Tik prancūziškai. Tuo metu turėjau labai daug dirbti, kad pragyvenčiau. Neturėjau laiko jos mokyti lietuvių kalbos. Prancūziškai bendrauti buvo paprasčiau. Bet skaitydavau knygutes, dainuodavau dainas tik lietuviškai, jas ji dažnai prisimindavo. Bet neišmokiau kalbėti lietuviškai.
– Kaip sekėsi gyventi Paryžiuje?
– Mano paskutinis darbas Paryžiuje buvo labai oficialus, labai puikus, tačiau ypač sunkus. Yra tokia prestižinė parduotuvė „Le Bon Marche“ Lotynų kvartale – dirbau joje. Ten įsidarbinau, nes buvo labai atsibodęs ankstesnis darbas.
Anksčiau dirbau grožio ir sveikatingumo srityje SPA terapeute. Baigiau šio profilio mokyklą, turiu SPA terapeutės diplomą. Dirbau SPA visokiuose rūmuose, penkių žvaigždučių viešbučiuose. Bet tai man labai atsibodo.
Tada įsidarbinau „Le Bon Marche“ ir pardavinėjau papuošalus su briliantais, aukščiausios kokybės kosmetiką, parfumeriją, visokius aromatus, žvakes. Būdavau su smokingu, aukštakulniais, baltomis pirštinėmis.
Aš maniau, kad darbas SPA man atima daug laiko, tai „Le Bon Marche“ atėmė labai labai daug laiko. Neturėjau laiko eiti nei į kiną, nei į teatrą.
Tada supratau, kad nebegaliu. Jau nekalbu apie šeimą. Buvo labai sudėtinga.
Po kiek laiko supranti, kad nėra prasmės dirbti prestižinėje vietoje prestižinį darbą. Ir tada vėl numoji ranka. Tas darbas atėmė per daug mano asmeninio laiko.
Jeigu darbas prasideda 10 val., ateini 8 val., nes turi jam pasiruošti: atsinešti iš seifų juvelyrikos dirbinius, atidaryti jų dėžutes. Paskui reikia persirengti, pasidažyti. Vakare – vėl tas pat.
Kadangi tai viena prestižiškiausių Paryžiaus parduotuvių, prieš Kūčias, Kalėdas, Velykas, kitas šventes tekdavo dirbti viršvalandžius. Nes žmonės perka. Būtent tų garsių prekių ženklų gaminius. Gauni alergiją nuo to.
– Ar labai pasiilgstate dukrų?
– Taip, bet stengiuosi apie tai negalvoti. Dabar taip lengva sekti, kas ką daro, kas kur būna – bendrauji per socialinius tinklus. Svarbiausia, kad aš žinau, jog visada viskas joms yra labai gerai.
Aš daug netekčių esu turėjusi, daug draugų palaidojusi. Tada supranti, jog svarbiausias dalykas – kad žmogus būtų sveikas. Kad turėtų svajonių. Ypač artimas žmogus.
Mano vaikai turi svajonių, žvelgia į priekį, ir tai yra gerai. Ar pasiilgstu? Dieve, visko galima pasiilgti. Galima pasiilgti Normandijos, Liuksemburgo sodo. Bet įkvepi, iškvepi, ir viskas.
Sarah – 24 metai, ji gyvena Dižone, Burgundijoje. Licėjų baigė Paryžiuje, paskui pradėjo studijuoti. Ir iki dabar vis dar studijuoja. Padirba – ir vėl studijuoja. Ji yra iš amžinų studenčių.
Labai gili asmenybė, bet lanksti. Ji baigė vieną mokyklą, paskui – kitą. Tada – dar vieną. Dabar pradėjo ekologinės farmacijos studijas, nes nori dirbti vaistinėje. Visi jos mokslai susieti su ekologija. Ji mokėsi sodinti ir prižiūrėti žoleles, paskui medžius, juos genėti. Mokėsi auginti visų rūšių daržoves, vaisius. Ji baigė tokias mokyklas, išlaikė net traktorininko teises.
– Jūsų sūnus Antanas Obcarskas tapo teatro režisieriumi. Jo režisuotas spektaklis „Alisa“ pelnė tris Auksinius scenos kryžius. Jis pats šiam apdovanojimui buvo nominuotas du kartus. Kaip sekasi bendrauti su sūnumi, kuris Lietuvoje liko gyventi su savo tėvu dailininku Antanu Obcarsku jums išvykus į Sofiją?
– Seku jo darbus. Taip, tėvas neleido jo išsivežti, bet viskas susitvarkė dar tada, kai gyvenome Bulgarijoje. Buvo taikos sutartis, ir Antanas du mėnesius praleisdavo pas mane Sofijoje.
– Tik du mėnesius per metus galėjote matyti savo vaiką?
– Tai buvo tiek daug, kad neįsivaizduojate. Atrodydavo, kad visą laiką su juo gyveni. Ir dar 10 dienų būdavo per Kalėdas.
– Ar nesijaučia, kad jūs nutolusi nuo sūnaus, o jis – nuo jūsų?
– Aš apie tai negalvoju. Yra, kaip yra. Vėliau labai dažnai matydavau sūnų, jis leisdavo visas atostogas su manimi Prancūzijoje. Paskui studijavo Vilniuje, gyveno mano bute. Gerai žinojau, kaip jis studijuoja, su kuo būna. Jo gyvenimas susitvarkė puikiai.
Vilniaus universitete jis studijavo filosofiją. Paskui Muzikos ir teatro akademijoje pradėjo studijuoti režisūrą. Žiūriu jo spektaklius. Visi jo darbai dar švieži. Jis labai daug dirbo per abu karantinus.
– Jeigu sūnus pakviestų vaidinti savo spektaklyje, ar sutiktumėte?
– Aišku, sutikčiau. Bet tada būtų visai kitokie santykiai – režisieriaus ir aktoriaus. Čia nieko negali įvelti, nėra jokių sentimentų. Jeigu dirbtum savo sūnaus fabrike, juk dirbtum savo darbą.
– Kokia kalba tarpusavyje bendrauja jūsų vaikai?
– Jie bendrauja prancūziškai per socialinius tinklus, ir labai intensyviai. Surengiame spaudos konferencijas ir taip bendraujame. Dabar visas savo šventes, atostogas planuoju tik su dukromis.
– Ar labai apmaudu, kad išvažiavus į Sofiją, paskui – į Paryžių jūsų karjera teatre ir kine, kuri Lietuvoje buvo puikiai įsibėgėjusi, ten nutrūko? Bulgarijoje dar nusifilmavote keliuose filmuose. Viename jų – Eduardo Zaharijevo „Pavėluota pilnatis“ – atlikote pagrindinį moters vaidmenį. Ar Paryžiuje bandėte įsitvirtinti kaip aktorė?
– Kur jau čia gailėsiesi? Kvaila gailėtis ko nors. Aš tiesiog turėjau tokį gyvenimą, kuris man buvo geras.
– Sofijoje jūs buvote Prancūzijos ambasados darbuotojo žmona. O ambasados darbuotojų algos – tikrai geros.
– Ne tik algos. Moka ir už vaiką, ir už žmoną, kaip paaiškėjo. Aš taupyti mokėjau. Ir pati filmavausi, ir pinigų uždirbau.
Čia net ne finansiniai dalykai svarbu – man buvo įdomu gyventi Bulgarijoje. Net bulgariškai neblogai prabilau tuo metu.
Pažinau ir kaimynines šalis – Turkiją, Graikiją. Balkanai – įdomus kraštas, kitoks, o aš buvau jauna, labai smalsi, pati visur važiuodavau.
Paskui, kai nukrinti į Prancūziją be prancūzų kalbos žinių, bet turi to smalsumo, palengva kažkaip persilauži.
Jeigu mane Paryžiuje įžeidinėdavo dėl akcento arba pavadindavo ruse – prancūzai tais laikais nežinojo, kas yra Lietuva, – aš tiesiog išeidavau iš tos kompanijos. Aš turiu savybę pakilti ir išeiti. Ir kartais net be „atsiprašau“.
Palengva subūriau savo žmonių, kurie mane priimdavo tokią, kokia esu, ratą ir taip integruodavausi. Bet to bjaurumo nepaneigsi. To turėjo visi žmonės, ne tik prancūzai, kurie tuo metu mažai žinojo Lietuvos istoriją. Sakydavo: Lietuva, Rusija – tas pat.
Bulgarijoje, Sofijoje, gyvenau puikų gyvenimą. Nusifilmavau keturiuose filmuose, dar su studentais dirbau – Sofijos konservatorijoje dėsčiau aktoriaus meistriškumą.
Paryžiuje nusifilmavau daugybėje reklamų bei trumpametražių filmų. Man reikėjo viską išmokti – kalbą, pažinti miestą, domino muziejai, patiko eiti į kiną, būti žiūrove.
Daug metų gyvenau Lotynų kvartale. Aplinkui buvo kokie 15 kino teatrų, basa į juos galėjau nueiti, su pižama. Ten būdavo rytiniai ir naktiniai seansai. Labai dažnai eidavau į pirmą seansą – tai buvo toks malonumas prieš darbą! Buvo tokių periodų mano gyvenime.
Prancūzų kalbos mokyklą lankiau dar Sofijoje – reikėjo mokytis gramatikos, kalti linksnius. Iš pradžių buvo labai sunku, reikėjo daug kantrybės, kruopštumo.
Klausiausi radijo prancūzų kalba, žiūrėjau prancūziškus filmus originalo kalba per televizorių. Jau gyvendama Sofijoje prenumeravau prancūziškų moteriškų žurnalų.
Ir dabar palaikyti kalbą reikia. Bet Vilniuje turiu puikią galimybę – su licėjaus kolegomis kalbu prancūziškai.
– Dar Sofijoje ruošėtės gyvenimui Prancūzijoje?
– Ambasadų darbuotojai iš anksto nežino, kur važiuos. Mes niekur labai stipriai nesiruošėme. Baigėsi Frederico kadencija ir reikėjo kur nors važiuoti. Išvažiavome į Paryžių. Tai pasirodė įdomiausia, kur galime važiuoti.
– Kaip Paryžius jus įsuko į savo verpetą – juk ten gausybė teatrų, parodų salių, muziejų, restoranų, barų, naktinių klubų?
– Nelabai buvau prie barų pratusi. Ir Lietuvoje nebuvau pratusi. Dviese su Fredericu į barus, klubus neidavome – duktė buvo maža. Su draugais susitikdavome ne restoranuose, o namuose, sodybose – tai pas vienus, tai pas kitus. Įdomu buvo. Labai.
Tik vėliau iš smalsumo pradėjau eiti į tam tikras vietas, kuriose, man pasirodė, gali būti įdomu. Pamėgau kabaretus, burleskos klubus – jie buvo mažiau žinomi, bet matyti filmuose, jie mane pradėjo traukti. Taip pat eidavau į teatrą, operą.
– Ar lengvai susiradote draugų Paryžiuje? Juk Fredericas net keliolika metų buvo negyvenęs Prancūzijoje.
– Fredericas turėjo draugų visame pasaulyje. Visiems būdavo pats geriausias draugas, kaip ir man buvo pats geriausias draugas. Fredericas – toks žmogus, kuris visur turi draugų ir visada jų turės.
Su Fredericu išsiskyrėme prieš 20 metų. Jis gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Su Sarah apie jos tėvą nekalbame. Reikia spręsti kokį dalyką, pavyzdžiui, iškraustyti dukrą, tai mudu susiskambiname, jis atvažiuoja ir ją iškrausto – perveža viską į kitą vietą. Jis man padeda, ir viskas. Mes kaip gražiuoju susitikome, taip gražiuoju ir išsiskyrėme.
– Tais laikais dar nedaugelis išvažiuodavo gyventi į užsienį. Ar Vilniuje su Fredericku spėjote susituokti?
– Mes net nesiruošėme tuoktis. Tiesiog įvyko techninės vedybos. Dėl to, kad diplomatiniame korpuse gimė duktė. Ir dėl statuso, ir dėl Frederico algos bei mokesčių konsulas mane įkalbino tekėti. Dėl popierių. Aš visą gyvenimą labai stengiausi saugotis to žingsnio – santuokos.
– Bet jūs buvote įsimylėję – tai buvo matyti to meto renginiuose: premjerose, parodose, pobūviuose. Elegantišku prancūzu žavėjosi nemažai Vilniaus moterų.
– Kultūros atašė – ne kostiumas. Kostiumas pakabinamas į spintą. Mane su bet kuo pastatykite – ir aš atrodysiu įsimylėjusi.
Viskas buvo labai gerai, mes puikiai pagyvenome. O paskui nusprendėme atsiskirti, ir viskas. Toks gyvenimas, taip viskas susiklostė. Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai.
– Būsimasis antrosios dukters – Lisos Marie – tėvas jus ištraukė iš vienatvės?
– Jis mane tiesiog pastebėjo. Jis buvo toje vietoje, kur galėjo gauti mano telefono numerį. Paskui man paskambino. Aš atėjau išgerti kavos, ir taip mes susipažinome.
Mes niekada negyvenome kartu. Buvome susiformavę: man buvo 40 metų, jam – šiek tiek daugiau. Taip, aš gimdžiau Lisą Marie per „paskutinę bangą“. Tai buvo netikėta, kas dažnai nutinka gyvenime. Paskui reikėjo priimti sprendimą. Tai buvo sąmoningas mūsų abiejų apsisprendimas – gimdyti.
– Iš kur gražesni prisiminimai – iš Sofijos ar iš Paryžiaus?
– Sofija – labai gražus miestas, labai turtingas. Kai ten nuvažiavome, vyko karas, krito bombos, atpūstos nuo Sarajevo. Paskui miestas atsigavo. Mafija, uždirbusi daug pinigų iš ginklų, pastatė, atidarė nemažai modernių dalykų, kurie man buvo nauji.
Bulgarija – puiki šalis, žmonės gilūs, nepaviršutiniški. Dauguma tokių – senoji inteligentija, kurios atstovų man teko nemažai sutikti. Turiu labai gražių prisiminimų – tokių rimtų, gilių – apie Bulgariją.
Sofija, Paryžius – nelyginami dalykai. Paryžius nėra tik kasdienybė. Pagyveni ten trejus metus ir vis tiek atrandi ką nors naujo, nežinomo, nepatirto.
– Ko labiausiai gailitės?
– Nesuprantu šito jausmo – gailėtis. Galbūt galėčiau gailėtis kaip moteris, Lietuvoje turėjusi teismo procesų, bet čia net ne gailestis, o išvada: nereikia kovoti dėl tam tikrų dalykų, kurie yra ne tavo valioje. Reikia palikti iš savo pusės pravertas duris. Paskui tos pravertos durys įtraukia geresnių dalykų, ir tai išsisprendžia savaime.
Turiu omenyje teismus su buvusiu sutuoktiniu dėl sūnaus. Aš pradėjau kovoti dėl to, kad nežinojau įstatymų, kad reikia vyro sutikimo norint vaiką išsivežti gyventi į užsienį. Tokių istorijų būna visada. Tiesiog nereikia kovoti, nes tai labai žeidžia vaikus, labai išdrasko. Paskui tarp manęs ir sūnaus tėvo buvo sudaryta taikos sutartis.
– Ar turite širdies draugą?
– Ne. Platonišką – taip. Net kelis, su kuriais gerai jaučiuosi.
* * *
Lietuvoje – sėkminga karjera
* Prieš išvykimą gyventi į Bulgariją Lietuvoje V.Kelmelytė buvo jau žinoma teatro ir kino aktorė.
* Ji – garsaus režisieriaus Jono Vaitkaus studentė, vaidino maištinguose jo spektakliuose Kauno dramos teatre „Literatūros pamokos“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Antigonė“.
* Akademiniame dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras. – Red.) aktorė vaidino spektakliuose „Pigmalionas“, „Labas Sonia Nauji metai“. Pastarąjį režisavo Oskaras Koršunovas.
* Už Almos vaidmenį spektaklyje pagal Ingmarą Bergmaną „Persona“ V.Kelmelytė buvo nominuota Kristoforo apdovanojimui (dabar Auksinis scenos kryžius. – Red.).
* Aktorė nusifilmavo J.Vaitkaus kino juostose „Pabudimas“, „Don Žuanas“, „Strazdas – žalias paukštis“, „Vienui vieni“.
* Taip pat ji vaidino Algimanto Puipos kino filmuose „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, Audriaus Juzėno „Rojuje irgi sninga“, Aloyzo Jančoro „Aš nežinau, kas esu aš“, kituose.
