Tad džiugu, kad ganėtinai nedidelėje Lietuvos profesionaliosios senosios muzikos atlikėjų bendruomenėje turime ypač ryškų minimo muzikinio stiliaus puoselėtoją ir skleidėją – vargonininką, klavesinininką, choro dirigentą ir edukatorių Vilimą Norkūną. Dabartinis laikotarpis atlikėjui itin turiningas – netrukus startuos jau trečiasis V. Norkūno koncertinis turas šiais metais.
Norėtųsi atsigręžti į ką tik pasibaigusį muziko ir vienintelės lietuvės, barokinio smuiko virtuozės, jau ilgą laiką gyvenančios JAV (Niujorke) Ūlos Kinder bendrą projektą – koncertinį turą po Lietuvą ir Latviją „Permainų muzika“.
Koncertuose liepos 7 d., Alytaus sinagogoje, XX Dainavos šalies muzikos festivalyje, liepos 8 d., Trakų Vokės dvare bei liepos 10 d., Bauskės pilyje, Tarptautiniame senosios muzikos festivalyje „Vivat! Curlandia“ Latvijoje atlikėjai pristatė ankstyvojo baroko kompozitorių H. Purcell, G. B. Fontana, M. Uccellini, J. H. Schmelzer, J. J. Frobergerio, T. Baltzaro, E. J. de la Guerre bei J. Schop opusus barokiniam smuikui solo bei duetui su klavesinu.
Džiaugiuosi apsilankiusi koncerte, Trakų Vokės dvare, mat senosios muzikos ataidai ne tik praplėtė meninį akiratį, bet ir dovanojo sielos ramybės akimirką.
Anot šio koncerto organizatoriaus ir klavesinininko Vilimo Norkūno ir baroko smuikininkės Ūlos Kinder: „gyvendami didelių pokyčių, transformacijų ir netikrumo laikais, mes, pasaulio piliečiai, galime pajusti visame pasaulyje vykstančių įvykių atgarsius ir jie mus paveikia daugeliu netikėtų būdų.
Muzika – bene geriausias mūsų pasipriešinimo ir išlikimo įrankis, ryškus vilties spindulys tamsoje. Norime jums pristatyti kūrinių rinkinį, kuris atspindi šiuos milžiniškus pokyčius per kūrybinę raišką, istorijas apie išlikimą, meilę, viltį.“
Išties, minimi vilties spinduliai ypač reikalingi nūdienos įvykių apsuptyje ir tai byloja atsinaujinusio Trakų Vokės dvaro, Mėlynojoje kamerinėje salėje susirinkusi gausi klausytojų auditorija. Toks vaizdinys mena ir apie neblėstantį senosios muzikos aktualumą, svarbą ir norą sekti pastarosios atlikimo tęstinumą.
Atvykus į koncertą pirmiausiai akį patraukė gražiausias klavesinas Baltijos šalyse – itin puošni ir spalvinga paveikslo replika ant instrumento dangčio iš XVII a. vidurio, kuriame buvo galima grožėtis itališku marinistiniu peizažu (autorystė priskiriama neapoliečiui dailininkui Ascanio Luciano), atspindinčio aliuziją į venecišką uostą su įstabiais pastatais, milžiniškais buriniais laivais, triūsiančiomis figūromis ir net muzikantais, skambinančiais liutne gondoloje, pučiančiais trimitą, virpinančiais mandoliną arkinėje terasoje.
Dailininko talentą atskleidžia architektūrinė gracija ir meistriškai perteikta šviesa, daugiaplanė perspektyva ir išjausti spalvų pustoniai. Instrumentas, tai flamandiškas dviejų manualų klavesinas pagal Ioannes Ruckers (1637), esančio Romos instrumentų muziejuje, replika.
Ne ką mažesnis susidomėjimas krypo į barokinį smuiką. Ū. Kinder publikai trumpai pristatė, kuo barokinis smuikas skiriasi nuo mums įprasto žinomo: „barokinio smuiko stygos yra žarninės, jos šiek tiek duslesnės. Instrumento grifas – trumpesnis, o atramėlė mažiau lenkta.
Smuiko strykas daugiau išgaubtas ir smailesnis, o pačiu instrumentu groju jį pasidėjusi ne ant specialios peties atramos, o raktikaulio.“ Tokie edukaciniai pasakojimai žiūrovus lydėjo viso renginio metu. V. Norkūnas ir Ū. Kinder dalijosi ne tik instrumentų sandaros ir balsų spalvų ypatumais, atlikimo subtilybėmis, bet glaustai pristatė ir atliekamų kūrinių autorius bei naujoviškas jų kompozicines praktikas.
Klavesinininko ir baroko smuikininkės pasirodymas koncerte nepaliko abejingų. Džiugiai stebino itin aukštas ankstyvojo baroko sonatų, šokių, preliudų ir pjesių atlikimo lygis – profesionalumas, intelektualinis sukauptumas, rafinuota grojimo technika, kruopštus dėmesys senosios muzikos emocinių išraiškų detalėms.
Toks rezultatas yra ne tik ilgametė V. Norkūno ir Ū. Kinder koncertinė patirtis, bet ir įgytos žinios prestižinėse aukštosiose mokyklose. Ūla Kinder yra baigusi garsiosios Juilliard aukštosios mokyklos (Niujorke) ir Karališkosios muzikos akademijos (Londone) istorinio atlikimo magistro programą, barokinio smuiko klasėje.
Tuo metu Vilimas Norkūnas – nuo 2002-ųjų studijavo vargonus, klavesiną, klavikordą, hamerklavyrą žymiajame Mocarteumo universitete Zalcburge (Austrija), vėliau vargonų ir klavesino specialybių studijas tęsė Graco (Austrija) menų universitete.
Tad drąsiai galima teigti, kad šie savo srities profesionalai yra tarsi barokiniai perlai, puošiantys Lietuvos meną ir kultūrą. Atlikėjams maga palinkėti negęstančios kūrybinės ugnies meniniuose projektuose beigi malonių atradimų senosios muzikos kloduose!