„In memoriam Broniui Kutavičiui“: apie maestro lengviau kalbėti muzika, ne žodžiais

Vienas ryškiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos kūrėjų Bronius Kutavičius (1932–2021) nepaliko abejingų tiek darbais, tiek asmenybe. Kiekvienas atlikėjas turėjo savitą santykį su juo ir jo muzika. Koks jis, jau rugsėjo 28-ąją bus galima pajusti koncerte „In memoriam Broniui Kutavičiui“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Dirigentas P.Bingelis, kompozitorius B.Kutavičius, dirigentas R.Šervenikas, poetas S.Geda.
Dirigentas P.Bingelis, kompozitorius B.Kutavičius, dirigentas R.Šervenikas, poetas S.Geda.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Pianistai R.Rikterė ir Z.Ibelhauptas turėjo laimės B.Kutavičių pažinti asmeniškai.<br> D.Matvejevo nuotr.
Pianistai R.Rikterė ir Z.Ibelhauptas turėjo laimės B.Kutavičių pažinti asmeniškai.<br> D.Matvejevo nuotr.
 Pianistė R.Rikterė.<br> D.Matvejevo nuotr.
 Pianistė R.Rikterė.<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Pianistas Z.Ibelhauptas.<br> D.Matvejevo nuotr.
Pianistas Z.Ibelhauptas.<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Prieš penkerius metus Šv.Jonų bažnyčioje R.Šervenikas dirigavo „Epitafiją praeinančiam laikui“, tarp žiūrovų buvo ir kompozitorius B.Kutavičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Dalia Musteikytė

Sep 27, 2022, 9:21 AM

Šiam vakarui širdies ir laiko negailintys dirigentas Robertas Šervenikas, pianistai Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas turėjo laimės maestro pažinti ir asmeniškai.

Dirigentas R.Šervenikas B.Kutavičiaus simfoniją-oratoriją „Epitafija praeinančiam laikui“, kuri skambės ir atminimui skirtame koncerte, dirigavo nekart nuo pat kūrinio premjeros Lietuvoje. Tačiau kompozitoriaus muzika jį palietė kur kas anksčiau.

„Pirma pažintis su B.Kutavičiaus muzika įvyko gal 1978 metais, kai mokiausi M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tais metais jis parašė kūrinį „Paskutinės pagonių apeigos“, jį pirmą kartą atliko čiurlioniukų choras, aš jame dainavau. Prisimenu, kaip choro mokytojas Rimantas Zdanavičius mums, vaikams, parodė partitūrą.

Tai buvo kažkas visiškai kitokio, nematyto – partitūra buvo sudėliota figūromis, kaip turi stovėti atlikėjai. Pavyzdžiui, pradžioje parašyta: „Stovi gale bažnyčios.“ Paskui – sustoja į ratą, į keturis kampus; viskas grafiškai nupiešta. Šeštokai šiuolaikinės muzikos apskritai nelabai buvome matę, tad toks dalykas kaip ši kelių lapų partitūra mus išvis pribloškė.

Koncertas vyko tuometėje Mažojoje baroko salėje – dabartinėje Šv.Kryžiaus bažnyčioje. Neišdildomas įspūdis iki šiol, kaip Giedrė Kaukaitė viduryje tos tada neveikiančios bažnyčios dainavo „Gyvatės užkeikimą“.

Klausytojų įtraukimas į atlikimą, visi šnabždėjimai, choro judėjimas buvo kaip nedidelis spektaklis. O pabaigos choralas, kurį Leopoldas Digrys grojo vargonais, o mes išėjome iš už jų – tapome krikščionimis, šiandien išvis atrodo neįtikėtina: juk buvo gūdus sovietmetis! Kažkoks stebuklas, kad kompozitorius tai sumanė ir atliko.

Šįmet šį kūrinį pirmą kartą pats dirigavau – Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje, atliekant Kauno valstybiniam chorui, paskui – Kelmės bažnyčioje Tytuvėnų festivalyje, nes šie jo metai – jubiliejiniai.

Deja, 90-mečio B.Kutavičius nebesulaukė“, – liūdnai šyptelėjo R.Šervenikas, šiuo metu „Epitafiją praeinančiam laikui“ – didelės apimties kūrinį, skirtą reikšmingiausioms Vilniaus istorijos datoms, – repetuojantis su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir choru „Vilnius“.

Reikšmė kultūrai – didžiulė

R.Šervenikui įsiminė ir pirmas profesine prasme svarbus asmeniškas susitikimas su šviesaus atminimo kompozitoriumi – tada dirigentas rengėsi būtent „Epitafijos praeinančiam laikui“ premjerai.

„Atvažiavau į namus, kalbėjomės apie kūrinį – ko jis norėtų, kaip jis girdi, mato. Visi atsakymai man buvo labai  svarbūs. Mūsų koncertinis „Epitafijos“ atlikimas buvo įrašytas ir išleistas įrašų kompanijos „Ondine“ – kartu su „Paskutinėmis pagonių apeigomis“, kur dainavo Romualdo Gražinio čiurlioniukų choras ir „Aidija“.

Dabar atliekant kūrinį, žinoma, prisiminsiu B.Kutavičiaus patarimus, bet labiau nei jie išlikęs įspūdis iš vaikystės, iš to choro, kuriame dainavau“, – pasakojo maestro.

B.Kutavičius nebuvo iš tų autorių, kurie spaudžia dirigentą laikytis kiekvieno jo parašyto ženklo.

„Jis nedaugžodžiaudavo. Pasakydavo labai trumpai nebent kokią nors pastabą, bet – ne primygtinai. Neprisimenu per repeticiją tokio epizodo, kad jis būtų nepatenkintas tuo, kas yra, norėtų ką nors daryti kitaip. Sakydavo net ne pastabas, o taiklias, ramias remarkas – palinkėjimus: „Galbūt čia geriau padaryti taip.“

Tiek, kiek jį pažinojau, B.Kutavičius buvo santūrus, ramus. Nuoširdus ir paprastas bendraudamas, turėjo gerą humoro jausmą, smagiai papasakodavo vieną kitą epizodą iš savo gyvenimo. Man yra tekę su juo bendrauti ne tik muzikos reikalais – šiaip sau pasikalbėti, su juo būdavo labai įdomu“, – pasakojo R.Šervenikas.

Pastaruosius penkiolika metų jis su kompozitoriumi gyveno kaimynystėje – susitikdavo, kai B.Kutavičius išeidavo pėsčiomis „daryti rato“. Sakydavo, kad einant geriau galvoti, o ir judėjimas į naudą.

„B.Kutavičiaus reikšmė mūsų kultūrai – didžiulė, jis davė pradžią minimalistinei lietuvių muzikai. Jo kūryba susijusi su Lietuvos istorija, jam svarbiais kultūros reiškiniais. Jis nerašė grynai simfoninės muzikos orkestrui. Visi kūriniai – programiniai, su aiškia idėja, nuotaika.

Ta muzika įtraukia. Kai kuriose dalyse yra meditavimo, kai kartojasi vis tas pats. Bet visą laiką gyveni ta energija, tuo pulsu. Svarbios ir dvi jo operos, kurių vienos premjera – netrukus Klaipėdoje“, – apibendrino R.Šervenikas.

Galinga dvasinė jėga

Koncerte „In memoriam Broniui Kutavičiui“ Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas atliks net tris kūrinius – „Roberto demonai ir angelai“, „Gervių šokiai“ (su klarnetininku Rimvydu Savicku) ir „Disputas su nepažįstamuoju“.

„Mūsų ryšys su šiuo kompozitoriumi – intymus. Jo muzika artima mūsų duetui. Mes B.Kutavičiaus kūrinius grojame ne tik per proginius koncertus. Pagal galimybes stengiamės juos įtraukti į savo repertuarą įprastiems koncertams ir skambinti kuo dažniau.

Kai susiduri su tokio dydžio asmenybe, neišvengiamai imi kalbėti superliatyvais – „genialu“ ir panašiai. Iš tiesų jo kūryba – galinga dvasinė jėga. B.Kutavičiaus muzika ne tik genialiai parašyta, bet turi itin stiprų dvasinį užtaisą. Atrodo, minimaliomis priemonėmis jis pasiekia didžiulę įtampą ir įtaigą. Tai nepaprastai paveiku. Bent mums“, – pripažino Z.Ibelhauptas.

„Sunku B.Kutavičiaus muziką apibūdinti žodžiais. Ji kažkokia užburianti, mistinė ir tiek įtraukia atlikėją, kad paskui vis norisi grįžti ir grįžti prie tų kurinių, patirti magišką poveikį, dar kartą išgyventi, kas muzikoje yra užprogramuota. Ir kiekvienąsyk atrandi naujų spalvų, niuansų, ko anksčiau negirdėjai“, – sakė R.Rikterė.

Daugybę metų B.Kutavičiaus kūrinius skambinę pianistai teigė, kad jis visada suteikdavo kūrybos laisvę, leisdavo muzikantui interpretuoti.

„Iš atlikėjų gal ir nereikalavo tokios precizikos, bet jo muzika išties labai preciziška. Kiek teko bendrauti, B.Kutavičius buvo labai tikslus, kartu impulsyvus, kartais – nekantrus žmogus, turėjęs fantastišką humoro jausmą.

Bet muzikoje to nekantrumo nejusti – viskas nepaprastai tiksliai parašyta ir sudėta“, – pasakojo Z.Ibelhauptas.

Jis prisiminė istoriją, kaip drauge su kompozitoriumi dirbo prie kūrinio „Disputas su nepažįstamuoju. „Šis kūrinys turi ilgą ir klampią istoriją. Jis parašytas 1982 metais ir kažkodėl muzikos kritikų įvertintas kaip nepavykęs, tad nebuvo grojamas. Kai jo ėmėmės, pamenu, atėjo B.Kutavičius į repeticiją Muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje.

Grojame, vidurinė dalis – lėta meditatyvi muzika, tad mes ramiai ją ir grojame, o Bronius, matau, vaikšto iš vieno salės galo į kitą, akivaizdžiai nerimaudamas. „Na negaliu, šitas pasiutęs tvarkingumas!“ – komentavo.

Pirmiausia pagalvojau, kad čia gal priekaištas mums – ne, priekaištavo tik sau, prašydamas, kad „išmuštume“ tą jo tikslumą, tvarkingumą improvizuodami, ką nors pakeisdami. B.Kutavičius – iš tų kompozitorių, kuriam jo partitūra nebuvo Šventasis Raštas“, – dalijosi prisiminimais Z.Ibelhauptas.

Pianistams teko prisidėti perdarant „Disputo su nepažįstamuoju“ fonogramą. Pavyzdžiui, pirmą jo dalį reikėjo atlikti dviem fortepijonams ir pučiamųjų kvintetui, antroje dalyje turėjo skambėti keturi fortepijonai – kur tiek jų vienoje scenoje rasi? Trečioje dalyje – dar ir vargonai.

„Kadangi tai atlikti būtų sudėtinga, kompozitorius nusprendė panaudoti fonogramą. Patys su Rūta ir įrašėme dviejų fortepijonų įrašą, jam skambant, grojame gyvai“, – pasakojo Z.Ibelhauptas.

Banalybės tiesiog nepritinka

Kūriniai, kuriuos R.Rikterė ir Z.Ibelhauptas atliks koncerte „In memoriam Broniui Kutavičiui“, skamba nedažnai, bet jie – pagrindiniai, kuriuos kompozitorius parašė dviem fortepijonams.

„Kiekvieną kartą B.Kutavičių skambiname su džiaugsmu“, – sakė R.Rikterė.

„Apie jį neišvengiamai norisi kalbėti didingomis banalybėmis, o banalybės ir Bronius – visiškai nesuderinama“, – šypsojosi Z.Ibelhauptas ir pridūrė, kad atlikėjams prasmingiau yra ne kalbėti apie šį didelį pėdsaką Lietuvos muzikos lobyne palikusį kūrėją, o jo muzikoje užkoduotas prasmes perteikti fortepijonais.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kodėl vyksta protestai Kinijoje?