Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) savo pirmąją sezono premjerą skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo Broniaus Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“.
Nedažnai lietuviškų operų premjeros išvysta rampos šviesas pakartotinai. Tačiau Vilniaus festivalio užsakymu sukurtas „Lokys“ buvo išskirtinis muzikinio teatro ir šalies muzikos gyvenimo įvykis – pirmoji vieno iškiliausių lietuvių kompozitorių opera didžiajai scenai, po daugiau kaip dešimties metų pauzės parodytas joje nacionalinis veikalas. Tuometis Jono Jurašo režisuotas „Lokys“ išsilaikė scenoje net šešis metus ir buvo išlydėtas iš jos su gailesčiu.
Anuomet premjerą dirigavęs Martynas Staškus dabar ėmėsi operos su režisieriumi Gintaru Varnu. Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.
Ar ji pakartos pirmojo spektaklio sėkmę?
Du skirtingi požiūriai
Niekas neabejojo, kad publika neišvengiamai lygins abu „Lokio“ pastatymus. Jau iš pirmo žvilgsnio jie labai skirtingi. Net praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, atmintyje išliko ryškiaspalviai J.Jurašo spektaklio personažai ant nuožulniai pasvirusių juodai baltų mozaikiškų grindų – tarsi Tvin Pykse, kur susispiesdavo ir juodi choristų-medžių, procesijos, puotos dalyvių siluetai.
Spektaklyje pynėsi daug prasminių sluoksnių, ryškėjo skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje. „Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.
Naujajame spektaklyje „Lokio“ veiksmą kūrėjai perkėlė iš XIX amžiaus antrosios pusės į XX amžiaus pradžią. „Mano kūrybos kelrodė žvaigždė šiame pastatyme – siaubo filmai, vampyrai, nebylūs filmai“, – teigė G.Varnas, pakvietęs publiką į tamsią pasaką su makabriškais šešėlių teatro siluetais ir meškos kailį po sceną tampančia pamišėle Grafiene.
Netgi J.Jurašas buvo sulaukęs priekaištų, kad jo išoriškai efektinga režisūra per menkai siejosi su „Lokio“ muzikoje glūdinčiu operos turiniu. G.Varnas interpretuoja „Lokį“ dar radikaliau, tarsi primindamas publikai, kad 2022-uosius KVMT skyrė pasakoms ir pasakų siužetams.
Naujasis spektaklis skendi prietemoje, lakoniški jo scenovaizdžiai perteikia mistišką Žemaitijos glūdumos ir pelkių atmosferą (operos pasakotojas Profesorius išgyvena jos įvykius, atvykęs moksliniais tikslais pas savo bičiulio sūnų grafą Šemetą į Žemaitijos provincijos užkampį). Pilki ir spektaklio personažai, aprengti neiškalbingais tamsiais, realistiškais kostiumais, anot menininkų, sukurtais, pasitelkus ypatingą medžiagų sendinimo techniką.
Ryškiausia – likimo tema
„Lokys“ pačiam B.Kutavičiui buvo „lyg iš kito pasaulio“. Paprastai ieškodavęs kūrybai ritualinių, senovinių pagoniškų tekstų, čia jis susidūrė su realistiškomis kolizijomis, personažais ir pirmą kartą kūrė muzika personažų charakterius. „Šiuolaikinėje operoje neišvengiami kompromisai. Ji turi pulsuoti gyvybe, nė akimirką nebūti statiška ir savaip tęsti žanro tradicijas“, – yra sakęs kompozitorius.
Dėl veiksmo dinamikos ir intrigos „Lokio“ autoriai įvedė į operą greta P.Merimee novelės personažų – Grafo, Profesoriaus, Daktaro, Julijos ir Grafienės – Grafo antrininką, ritualinę Maršalkos figūrą, šeimos paslaptį saugantį (Grafienė taip pat buvo užpulta lokio tuoj po savo vestuvių) tarną ir Vienaakę senę žiniuonę, įkūnijusią B.Kutavičiaus kūrybai būdingą mistinį ritualinį pradą.
G.Varno spektaklyje Vienaakės senės įprasminta likimo tema suskamba bene ryškiausiai ir nuosekliausiai. Ji pasėja nerimą, Profesoriui vos atvykus, vėliau perspėja jaunąjį grafą apie nelaimę, o finale išpildama burtų pelenus apibendrina kruviną dramą ryškiau nei Profesorius, kasdieniškai praeinantis avanscena.
Pasak režisieriaus, jam itin rūpėjo atskleisti žmogaus-žvėries vidinį konfliktą ir dvilypumą. Tačiau
Antrininko linija, galėjusi pabrėžti herojaus dualumo dramą, visiškai neįsiminė.
Artistai netausojo savęs
Premjerą žiūrėjusiems muzikologams ankstesnis „Lokio“ pastatymas pasirodė dramaturgiškai paveikesnis, nenuvertinant pavykusios G.Makarevičiaus scenografijos, įtaigios artistų vaidybos.
„Muzikinei „Lokio“ traktuotei darnos ir kryptingumo dar šiek tiek stigo, matyt, dėl premjerinės įtampos ir jaudulio. Pirmoji spektaklio dalis man pasirodė vangoka“, – dalijosi įspūdžiais po pirmosios premjeros muzikologė Živilė Ramoškaitė.
Anot jos, kai kurie operos momentai, ypač triukšminga vestuvių scena, nukentėjo ir dėl režisūros: „Groti į sceną pakilę muzikantai dėl siautėjančio choro negalėjo matyti dirigento, todėl jiems sunkiai sekėsi derėti su apačioje grojančių orkestru“.
O pastarajam „Lokyje“ buvo ką pagroti ir suvokti. „Pagarba dirigentui Martynui Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių.
Ypač maloniai nustebino Profesorių įkūnijęs Vladimiras Prudnikovas. Itin raiškiai dainavo, kalbėjo ir rečitavo Daktaras – Tadas Jakas. Labai sėkmingai su savo partija susitvarkė Julijos vaidmenį atlikusi Ieva Barbora Juozapaitytė“ , – vardijo Ž.Ramoškaitė.
Grafą Šemetą premjeroje užtikrintai įkūnijo Andrius Apšega, Grafienės vaidmenį aistringai atliko Jovita Vaškevičiūtė, Vienaakę senę dainavo Aurelija Dovydaitienė.
Gausu šioje operoje ir choro, atliekančio komentuotojo vaidmenį, epizodų – nuo pagoniškų apeiginių motyvų, tarsi atkeliavusių iš autoriaus ritualinių kūrinių, iki Karaliaučiaus giesmyno choralo. Choras perteikė B.Kutavičiaus kūrybos tęstinumą ir įkūnijo spektaklio kūrėjų vizijas aktyviai veikdamas scenoje.
M.Staškus vylėsi, kad spektaklis dar tobulės ir keisis, o trupei įžengus į naują salę, suskambės ypatingai. To ir norisi palinkėti teatrui.
