Jo požiūris į muziką bekompromisis – Benas Frostas prieš keletą metų pasakojo, kad blogiausia, kas gali nutikti kūryboje, yra nuosaikumas, vedantis į vidutiniškumą. Pastaruoju metu muzika turi skambėti vienodai gerai ir jos klausantis per kompiuterį, ir telefoną, ir automobilyje. Vis mažėja dinamikos, garsai turi būti ne per šiurkštūs, bet ir ne per švelnūs, paveikti nei per daug, nei per mažai – kaip tik tokie, kokių reikia vidutiniam klausytojui.
Per tą laiką konformizmo vis daugėja – ne tik muzikos skambesio, bet ir leidybos srityje. Dažnai išgirdus naują kūrinį galima atspėti, į kokį „Spotify“ grojaraštį ar socialinių tinklų madą atlikėjas taikosi. Tokioje muzikoje, žinoma, irgi gali būti daug kūrybiškumo ir savitumo, nors ji kuriama laviruojant jau egzistuojančiuose standartuose.
Šiame kontekste turbūt ryškiausias Beno Frosto pasirodymo „Gaidoje“ bruožas – radikalumas. Jo garsų paletėje dera avangardinės muzikos atgarsiai, koncentruotas minimalizmas, akustinių instrumentų įrašai ir daugybė kitų garsų šaltinių, kurių net nebūtų įmanoma atpažinti dėl didelių iškraipymų. Pasirodymo metu jis panaudojo skirtingus elementus ir iš įvairių jau išleistų kūrinių bei naują medžiagą, tapusią nauja improvizacija/kompozicija.
Labai svarbūs ir fiziniai muzikos pajautos aspektai – dažniai, jaučiami visu kūnu. Tai svarbu ir, pavyzdžiui, klubinėje muzikoje, kurioje palaikoma fiziškai patogi ir bemat atpažįstama pulsacija, tapusi industrijos standartu. Tačiau Benas Frostas gerokai išplečia šios patirties ribas – pasirodymo metu itin žemi dažniai juda erdvėje, sąveikauja tarpusavyje, juos papildo įvairūs triukšmai ir melodinių motyvų užuominos. Tai padeda išgirsti muziką nauju ir savitu būdu.
Pats kompozicijos principas peržengia didžiajai daliai elektroninės muzikos klausytojų įprastus standartus ir savo prieiga primena XX amžiaus avangardo kūrinius. Benas Frostas neprisiriša prie BPM, muzikiniams elementams leidžiama atsiskleisti, nuskambėti palengva, nesiekiant kvadratiškumo.
Vizualiniai elementai – šviesų pulsacija – buvo itin subtilūs ir paveikūs, papildantys muziką, bet jos neužgožiantys.
Cituojant amerikiečių kompozitorių Charles'ą Ives'ą, „grožis muzikoje pernelyg dažnai painiojamas su tuo, kas leidžia ausims ilsėtis. Daugelis garsų, prie kurių esame įpratę, mūsų netrikdo, todėl esame linkę juos vadinti gražiais“. Beno Frosto pasirodymas ypatingas tuo, kad jis atskleidė iškraipytų, aštrių, brutalių, fiziškai paveikių garsų grožį.