Belaukiant premjeros – pokalbis su spektaklio dailininku.
– Esate pripažintas menininkas, kuriate geriausiuose pasaulio teatruose. Kaip atsidūrėte scenos meno užkulisiuose? Ar svajojote apie tai vaikystėje?
– Vaikystėje visada traukė scena. Dar mažas mačiau keletą mėgėjiškų spektaklių, o pirmą profesionalų pasirodymą išvydau su mama ir močiute kokių vienuolikos ar dvylikos metų. Tada panorau dirbti teatre, ir šis noras niekada neišnyko.
Visada buvau gabus piešti ir kartais susimąstau, kad galėčiau tapyti, bet tada didžiąją dienos dalį praleisčiau vienas. Darbas teatre padeda to išvengti.
– Vilniuje kuriate baleto „Arlekino milijonai“ scenografiją ir kostiumus, jau keliskart lankėtės Lietuvoje. Ar esate patenkintas kūrybos procesu, bendradarbiavimu su LNOBT komanda?
– O taip! Patiko Vilniuje, teatre praleistas laikas. Visi labai gerai dirba, džiaugiuosi scenografijos ir kostiumų maketais. Viskas jau pradeda vizualizuotis, ir tai be galo įdomu. Gimsta nuostabus darbas.
– Ko jūs pats tikitės iš kuriamo spektaklio?
– Popieriaus lape sudėliojus savo intencijas, viltis ir svajones, pasidaro šiek tiek baugu, nes niekada nežinai, kokio talento bus žmonės, įgyvendinsiantys tavo kūrybines mintis. Prieš kelerius metus „Arlekino milijonus“ statėme Niujorke. Spektakliui atidaviau daug laiko ir pastangų, bet LNOBT pageidavo savos versijos.
Kuriant spektaklį visada ateina toji nuostabi akimirka, kai išvysti įgyvendintus kūrybinius sumanymus. Džiugu regėti ir visos kūrybinės grupės pasididžiavimą savo darbu. Sukuriu eskizus, ir tada mano darbas atsiduria kitų žmonių rankose. Bet aš nė kiek nesijaudinu, nes matau, su kokia pagarba ir kruopštumu mano eskizus, maketus jie paverčia scenografija ir kostiumais. Tai puiku!
– Ar dažnai pats būnate patenkintas savo darbu?
– Tikrai ne, save visada vertinu kritiškai. Bet „Arlekino milijonai“ – ypatingas kūrinys. Žvelgdamas į savo kartu su choreografu Aleksejumi Ratmanskiu Niujorke atliktą darbą, buvau patenkintas net kokiais 99 procentais! Viliuosi, kad ir Vilniuje viskas puikiai pavyks.
– Kokius baleto „Arlekino milijonai“ aspektus stengiatės išryškinti scenografijoje, kostiumuose?
– Mano siekis – pamėginti atkurti originalų 1900-ųjų dizainą. Esu sulaukęs klausimų, ar tai pirmojo pastatymo atkūrimas ir kiek esu atsidavęs tam, kas buvo kuriama anuomet.
Aš tyrinėjau pirmojo spektaklio scenografijos maketus, kostiumų eskizus, saugomus teatro muziejuje Sankt Peterburge, ir man jie patiko.
Vėliau pamačiau nuotraukas, kaip visa tai atrodė tikrovėje, ir pastebėjau, kad scenoje viskas kur kas labiau apribota. Mano nuomone, spektaklis neteko originalumo, skonio, džiaugsmo, kuris matomas dailininko piešiniuose.
Taigi apsisprendęs remtis originalu visas iliustracijas perdariau, bet pabandžiau prie jų prieiti su originalo dailininko laisve. Tikiuosi, kad tai, ką sukūrėme, priartėjo prie jo ketinimų.
Mūsų laikais ir medžiagos gerokai skiriasi nuo turėtų prieš šimtmetį. Šilkas dabar kitoks nei 1900 m., audiniai tamprūs, skaitmeninio spausdinimo ant audinio galimybės milžiniškos.
Baleto kaip kūrinio, jo choreografijos vertinti negalėčiau, nesu šokio kritikas. Manau, kad šokio profesionalai įvardys šį spektaklį kaip lengvojo žanro pramogą. Taip ir yra – tai bus linksmiausias vakaras teatre.
Šiame balete nėra paslėptos žinios, gilesnių prasmių, tai tiesiog pramoga. Ir ypač smagu, kad šoka vaikai. Nesitikėjau, kad man šis kūrinys taip patiks, bet tikrai buvo puiku.
– „Arlekino milijonai“ – romantinė komedija. Kas spektaklyje artima jums pačiam?
– Pirmoji baleto dalis, kur daug pantomimos. Čia nėra tiek klasikinio šokio, nemažai komiškos vaidybos, kilusios iš Renesanso laikais populiarios commedia dell’arte, kurios ištakos siekia viduramžius. Panašų komedijos stilių regime ir senajame Holivude, Charlie’io Chaplino ar Busterio Keatono filmuose, ir jis juokingas. Tai komedija, kuri mane sujudino, o juk nesu labai linksmas žmogus.
– Koks žiūrovas esate? Ar mėgstate operą, baletą?
– Labiausiai patinka opera ir baletas, turbūt dėl muzikos poveikio. Muziką mėgstu įvairią, bet ypač traukia gera klasika – Wolfgangas A.Mozartas, Johannas Straussas.
Esu girdėjęs sakant: „Nepatinka opera, nes ten apgailėtini žmonės dainuoja dešimtis minučių, tikrovėje niekas taip nedaro.“
Norėčiau paprieštarauti: kai tikrame gyvenime sukrečia tragedija, muzika ir šokis tampa būdu perkeisti tai, ką patyrėme, kuo nors kitu. Taigi mieliau žiūriu operą ir baletą, teatrą mėgstu daug labiau nei filmus. Patinka ir kinas, bet dirbti jame nenorėčiau.
– Kas jus darbe labiausiai žavi, įtraukia?
– Man patinka kurti eskizus, dirbti su kostiumų siuvėjais, su tais, kurie tuos kostiumus vilki, o tada pamatyti viską scenoje. Baleto pasaulyje šokėjai neišvengiamai rūpinasi savo kūnu, tad čia yra puikiausia proga išvysti savo kurtus kostiumus, scenoje dėvimus artistų, gebančių panaudoti kūno plastiką, žinančių, kaip išreikšti kostiumą. Kaip dizaineriui, man labai pasisekė dirbti balete, čia mano įdirbis pastaraisiais metais vis didėja.
– „Arlekino milijonai“ – labai puošnus baletas. O koks jūsų santykis su dabar scenoje populiariu konceptualizmu, minimalizmu?
– Patinka visos meno kryptys, bet teatre norisi puošnumo ir šventės. Gerai suprantu, koks sunkus gali būti gyvenimas. Puikiai žinau, kad pasaulyje vyksta siaubingas karas, kad žmonės neturi iš ko gyventi. Pats tai patyriau vaikystėje – mano šeima nebuvo turtinga. Bet nejaučiu poreikio plėtoti to scenoje – noriu pramogauti, noriu ko nors išmokti.
Gal dėl to taip traukia dekoratyvūs, spalvingi spektakliai. Ir tai nereiškia, kad turime pamiršti visas bėdas. Tai reiškia, kad reikia kuo geriau panaudoti gyvenimą, kol jį dar turime. Tam tikra prasme tai – mano gynyba.
– Kuriate visame pasaulyje: JAV, Australijoje, Europoje. Ar pastebite kultūrinių skirtumų?
– Jungtinėse Valstijose šiuo metu stiprus judėjimas pripažinti visokius: skirtingų rasių, skirtingų lyčių žmones. Teatras mano šalyje tampa socialinių ir politinių pokyčių įrankiu, ir tai, man regis, teisinga.
Bet mano paties įnašas į teatrą kiek kitoks. Man patinka vykti į kitas šalis, dirbti įvairiuose teatruose – ten daug ko išmokstu. Manau, kad dirbdamas vienoje šalyje pripranti prie vyraujančių krypčių. Taigi smagu atsikratyti įpročių ir pasidairyti svetur.
– Ką šiuo baletu norite pasakyti žiūrovams?
– Turiu grįžti prie to, ką jau sakiau: „Arlekino milijonai“ nesiunčia žinios pasauliui. Kai kas spektaklį suvoks kaip visiškai bereikšmį, ir galbūt tie žmonės iš dalies teisūs. Bet man jis labai džiugus. O pasaulyje, kuris nėra tobulas, kartais taip gera tiesiog pasidžiaugti kuo nors maloniu.
