Jaunasis kūrėjas Nacionaliniame dramos teatre neužsiima sielovada

Naujausios Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjeros režisierius Antanas Obcarskas kuria spektaklius apie šiandieną.

Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
A.Obcarskas dar vaikystėje užsikrėtė teatro virusu.<br>D.Matvejevo nuotr.
A.Obcarskas dar vaikystėje užsikrėtė teatro virusu.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
A.Obcarskas dar vaikystėje užsikrėtė teatro virusu.<br>D.Matvejevo nuotr.
A.Obcarskas dar vaikystėje užsikrėtė teatro virusu.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukusiame spektaklyje „Raganosiai“ vaidina visas LNDT žvaigždynas.<br>D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Mar 10, 2023, 10:06 PM

LNDT ką tik įvyko dramos „Raganosiai“ premjera – tai spektaklis apie besikeičiantį, „raganosėjantį“ pasaulį pagal absurdo dramaturgijos pradininko Eugene'o Ionesco pjesę. Visi bilietai į premjerinius spektaklius išpirkti.

Kokį pasaulį ir kokią vietą jame mato jaunas spektaklio režisierius bei vienas iš naujųjų LNDT meno vadovų 32 metų A.Obcarskas?

– Arūnas Storpirštis yra pasakęs tokią skaudžią frazę: „Teatras – tai tik akimirkos didybė. O mums atrodė – amžinybė. Todėl mes tokie suluošinti.“ Jūs baigėte filosofijos studijas. Kodėl vis dėlto pasirinkote teatrą? Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su teatru?

– Aš save prisimenu 3–4 metų vaiką, vaikštantį po Nacionalinį dramos teatrą, prieš spektaklius klaidžiojantį tarp dekoracijų. Ir, matyt, dar vaikystėje susirgau teatru.

Man scena, teatrinė aplinka, dulkių kvapas – nepamirštami. Mano mama aktorė Virginija Kelmelytė vaidino šiame teatre. Atsivesdavo mane kartu, nes nebūdavo kur manęs palikti. Ji dainuodavo man daineles iš vaikiškų spektaklių, kuriuose vaidindavo, tad teatras buvo visiškai įprasta mano vaikystės dalis.

Yra buvę, kad aš, mažas vaikas, išeidavau iš teatro, kažkur klydinėdavau jau už Katedros, kol manęs ieškodavo visas teatras. Surasdavo ir parsivesdavo.

Senieji teatro darbuotojai, kad ir grimerė Dalia Jovaišienė, tokį mane ir prisimena. Buvau visoks – ir geras, ir išdykęs.

– Bet vis tiek pasirinkote filosofiją. Aktorė mama atkalbėjo, gal ir tėtis dailininkas Antanas Obcarskas?

– Kai man suėjo 19 metų, dar neturėjau žalio supratimo, kas vyksta aplinkui. Manau, visai mano kartai būdinga užsitęsusi paauglystė, gal net mažiausiai iki 30 metų.

Aš tiesiog nenorėjau nieko spręsti. Gal tik toliau tęsti savo išsilavinimą. Pasekiau savo pussesere Egle, kuri studijavo filosofiją, turėjo daug rimtų knygų, kurias paskaitydavau. Man patinka protingi žmonės.

Mama nuo teatro neatkalbinėjo. Tėtis sakė – gal geriau nereikia. Bet ne kategoriškai. Mano tėvas išmintingas žmogus, gal kada pagrieždavo dantį, bet suprato, kad darysiu taip, kaip darysiu. Jis suteikė visas galimybes, kad turėčiau išsilavinimą.

– Manyčiau, kad kiekvienas teatro režisierius turėtų būti ir filosofas. Turintis savo pasaulėjautą, kad galėtų kurti (ne statyti!) spektaklį.

– Tikrai taip. Tiek ruošiantis spektakliui, tiek kalbantis su aktoriais, dailininkais, kompozitoriais – viskas prisisotina tos savasties, kurią turi. Tavo spektaklis – tai tu. Nepabėgsi nuo savęs.

Sukūriau ne vieną spektaklį, ir aš matau, kaip per juos pats keičiuosi.

– Atiduodate, bet ir pasiimate?

– Būtent. Aš stengiuosi kurti spektaklius apie šiuolaikybę. Ji juda į priekį, nuolat keičiasi. Įdomu.

– Ką tik žiūrėjau jūsų kurtą spektaklį „Kas nužudė mano tėvą“ (dramaturgas Edouard'as Louisas). Nemėgstu monospektaklių, nes juose nėra aktorių ryšio, bet negalėjau atitraukti akių nuo scenos, gal ir dėl aktoriaus Gedimino Rimeikos vaidmens. Man pasirodė, kad ėmęsis savo amžininko prancūzo dramaturgo pjesės apie sūnaus ir tėvo santykį, jūs lyg norite pažinti pats save.

Esate ir pasakęs: „Sulaukus 30-ties, atsirado stiprus noras pažvelgti į savo atvaizdą, savo veidą“. Tai yra – į savo tėvus. Rasti savo vietą santykyje su jais.

– Taip, šis spektaklis yra lyg žvilgsnis į savo vidų, į santykius su susikurtais motinos, tėvo paveikslais. Šiuo spektakliu aš esu pasiruošęs padėti tašką svarstymams, ką mano tėvai man skolingi ar ką aš skolingas jiems. Ar kas nepadaryta mano vaikystėje, ar kas per daug padaryta.

Tokie pamąstymai yra etapinis, natūralus procesas. Bet kitą dieną po spektaklio atsikėliau ir pasakiau: „Gana! Dedu tašką. Dabar žiūrėsiu į pasaulį ir kursiu apie jį. Aš pats sau ne toks ir įdomus.“

– Bet atsiplėšimas nuo to kamieno – tėvų – jaunam žmogui turbūt skausmingas?

– Taip, bet tai reikia priimti. Čia pati aukščiausia išmintis – priimti savo tėvus, kokie jie yra. Be pykčių, apmaudo, nes kitokių neturėsi. Tas spektaklis man davė tokį supratimą: jis pažvelgė į savo tėvo veidą ir viską suprato. Ta fraze ir vadovavausi.

Tai buvo ir pamąstymas apie savo prigimtį, šaknis, jaunystę, kas yra šeima. Nes jaunas žmogus savo gyvenimą pradeda klausimu – o kaip ten buvo? Kad darytų savo, bet ne savo tėvų klaidas.

– Jūsų spektaklis „Boksas“ (dramaturgas Laurynas Adomaitis) man pasirodė kaip kitas jūsų etapinis kūrinys, kuriame išsakote savotišką manifestą: „Norisi tyrinėti žmogaus atsidavimą savo pašaukimui ir dramą, kuri jį lydi. Jei nori būti pats geriausias turi tvirtai tam pasiryžti. Bet ar kiekvienas supranta, kam ryžtasi?“

Jūs norite būti pats geriausias, nepaisant tokį norą lydėsiančių dramų?

– Nesvarbu, ar tu dailininkas, ar režisierius, ar aktorius, esi žmogus, siekiantis aukščiausio karjeros taško, olimpo. Su rašytoju L.Adomaičiu pasirinkome bokso sportą, nes čia labai akivaizdu, kiek reikia atiduoti, kad taptum geriausiu. Bet kokia kaina?

Aš jaučiu didžiulę pagarbą sportininkams. Jie taip sunkiai, mums nematomai dirba. Toks pats sportininkas yra ir kūrėjas – rašantis muziką, knygą. Kiek į tą darbą sudedama pastangų. Ir – ar verta?

– Kaip jūs atsakote į tą klausimą savo spektakliu?

– Svarbiausia – teisingai susidėlioti gyvenime prasmes. Turi žinoti, dėl ko kovoji. Jei tik dėl pačios kovos – išduodi pats save. Spektaklis „Boksas“ yra apie atsidavimą. Apie ambicijas, kurios su kiekviena sėkme tik pučiasi. Tai galioja ir kūryboje, ir sporte.

– Koks atradimas jums pačiam, sukūrus šį spektaklį? Juk jūs taip pat norite būti geriausias?

– Aš pradėjau labai gerbti bet kokias žmogaus pastangas – dalį savęs ar net visą atiduoti savo veiklai. Bet reikia suprasti, kad ne visi būsime geriausi. Toks yra gyvenimas.

– Jūsų žiūrovai, pastebiu, yra jauni žmonės. Jie išgirsta, ką norite pasakyti, jiems tai svarbu. Jūsų spektaklių problemos jiems artimos. Ar klystu?

– Spektakliai „Voicekas“, „Alisa“, „Batsiuviai“, „Kas mužudė mano tėvą?“ kalba ta kalba, tais vaizdais, kuriais aš kalbu. Ir tai yra labiausiai priimtina žmonėms, kurie augo kaip aš. Taip, tie spektakliai yra šiuolaikybės vaisiai.

– Ir aktoriai dažnai yra jūsų bendraamžiai. Ar tai palengvina jūsų darbą?

– Mūsų, bendraamžių, santykiai geri. Gal nuskambės banaliai, bet jeigu mes juokiamės iš tų pačių juokelių – mes vienas kitą suprantame. Tas pats tinka ir vyresniems aktoriams. Mūsų juokas aidi kartu, ir tas bendrystės jausmas pripildo energijos.

– Ne paslaptis, didiesiems mūsų režisieriams kažkuriuo momentu aktorius tampa lyg marionete, turinčia įkūnyti tik jų idėjas. Vardan to galima laužyti ir aktoriaus asmenybę. Jūs dar neužčiuopiate savyje tokio diktatoriško noro?

– Ar irgi esu autokratiškas, bet scenine, ne menine prasme. Žinau, kokios scenos eina viena po kitos, kokiu ritmu. Stengiuosi sukurti terpę aktoriui vaidinti, ir tai prasideda nuo atmosferos.

Jei man pavyksta pagauti scenos atmosferą, aktorius ten sugebės atsiskleisti. Aktorius aš renkuosi, aš juos kreipiu, kur man reikia, bet pasitikiu jų vaidyba, nebandau jų sulaužyti.

– Pasakėte mistiškai – „pagauti scenos atmosferą“. Kaip tai suprasti?

– Surasti vietą žodžiui ar dialogui, kuriuos pasako aktoriai, kad tai įsilietų į bendrą simfoniją. Statydamas „Raganosius“ aš supratau, kad ieškau vietų, kur ką reikia pasakyti. Jei scenoje tie žodžiai suras savo vietą, spektaklis praeis vėjo gūsiu.

– Jūs esate dirbęs su E.Nekrošiumi, mokėtės jo kursuose. Daug važinėjote su Oskaro Koršunovo spektakliais. Ko pasisėmėte iš didžiųjų mūsų teatro meistrų? O gal, būdamas jaunas ir ambicingas, siekdamas būti savitas, vengėte jų įtakos?

– Nenorėčiau prisipažinti, bet – pasisėmiau. Stebėdamas, kaip E.Nekrošius kuria, supratau, kad kartais visas genialumas slypi paprastume. Net nežinau, gal tai paties E.Nekrošiaus magija, kai užburia net siūlelis, tiesiamas per sceną. Jis man yra uždavęs klausimų, į kuriuos ir dabar nerandu atsakymo. Pirmas mano spektaklis „Voicekas“, sunkiai ėjosi. Paklausiau – režisieriau, ką man daryti? Jis atsakė: „Kuo daugiau pasipriešinimo, tuo daugiau šviesos“. Iki šiol galvoju, ką tai reiškia? Jis man parodė, kad teatras nėra sėdėjimas už stalo. Reikia eiti, daryti, klysti. Ir kad režisieriaus profesija – nieko mistiško. Amatas kaip ir bet kuris kitas.

– Su O.Koršunovu bendravote dar ilgiau. Jo kūrybos stilius kitas, nei E.Nekrošiaus. Jums artimas?

– Iš Oskaro ilgus metus mokiausi, ir gal išmokau – kaip valdyti didžiulius procesus scenoje. Režisierius kūrybos procese turi atsirinkti, kas jam yra svarbiausia – tekste, muzikoje. Tai atlikti iki galo, o visa kita nuseks paskui. Nemėginti iki galo visko surežisuoti – tą ramybę Oskaras turi. Jis puikiai supranta, kad spektaklis kuriasi ne scenoje, o žiūrovo galvoje. Jis absoliučiai genialus, tikras meistras taip mąstydamas. Gal ir ne viskas kuriant pavyko – bet nieko tokio. Yra sėkla, iš kurios išaugs dideli dalykai. Jo spektakliuose aktoriai sužydi.

– Jūsų kartą galima laikyti auksine. Gimėte jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Nelabai žinote, kas yra nepritekliai, už savo gerbūvį nebereikia kautis, nes tėvai jums uždirbo butus, galėtumėte išgyventi vien iš jų palikimo. Bet staiga – už 800 km karas. Sakoma, kad kiekvienai kartai yra skirta misija. Kaip jūs įvertintumėte savo kartą?

– Prisimenu 2019-uosius, ikipandeminį laiką. Atrodė, ateitis yra, bet kažkur toli. Viskas bus gerai, nesirūpink! Ir – pandemija! Ji mano kartai parodė, kad mes visiškai nesuprantame, kaip pasaulis veikia. O jis gali sustoti! Oho! Kas čia dabar? Atėjo tas nežinomybės jausmas. Ir dar – karas! Mums gal tektų ir kariauti?

Supranti, kad visai dar nepažįsti pasaulio. Kad ta Rusija – išprotėjusi? Suvoki, kad yra siaubingas jų ir mūsų mentaliteto, šalių ir kultūrų skirtumas.

Tie lūžiai parodė mums nesuvokiamą pasaulio sudėtingumą. Taip, mano kartą tai sutrikdė. Mes nebežinome, ką daryti. Kyla ir tapatybės klausimas – kas mes esame? Ateina atsakomybės jausmas. Mūsų karta susiduria ir su savo misijos suvokimu.

– Valentinas Masalskis yra pasakęs: „Menininko užduotis paprasta – truputį pagydyti sielą“. Bet neretai mes, žiūrovai, patiriame, kad išeiname iš spektaklių dar labiau sulaužyti, patyrę ne jausmo katarsį, bet destrukciją. Laukiame šviesos, bet ar gauname?

– Aš stengiuosi savo spektakliais ir darbu su aktoriais suformuluoti tai, ką jaučiu, išgyvenęs pandemiją ir karo grėsmę. Ką jaučiu, bet dar nemoku iki galo išreikšti. Tai slypi ir mano spektakliuose.

Dėl „sielos gydymo“ – graži mintis. Bet ar tai įmanoma? „Siela“ skamba mistiškai. Nenorėčiau teatre užsiiminėti sielovada. Bet kurti grožį, šviesą – taip. Kad žmogus, išeidamas iš teatro, nesijaustų apvogtas.

– Jūsų, jaunųjų režisierių, darbuose nemažai vaizdo projekcijų, techninių priemonių. Kritikai sakytų, kad tai palengvina dalią aktoriams, kurie kitaip nebesugeba parodyti jausmų. Spektakliuose beveik nebėra tylos. Spektaklyje „Raganosiai“ taip pat netrūksta vaizdo projekcijų. Kaip jūs vertinate technikos invaziją į spektaklius?

– Spektaklis, manau, turi būti ir šiuolaikiškas. Jeigu jame malkas kapos, dauguma jaunų žiūrovų kraipys galvas – iš kur tai ištraukta?

– Rimo Tumino „Vyšnių sode“ krenta balkiai, Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ – akmenys, ir tai yra efektyviau bei meniškiau nei kokia nors projekcija ant sienos.

– Taip, bet šių meistrų sukurtos detalės labai tikslingos, emocingos, todėl jos ir dabar veikia. Kita vertus, teatre vyksta nauji estetiniai procesai, ir jie nesustabdomi.

– Prasidėjo premjeriniai „Raganosių“ spektakliai, kuriuose vaidina visas teatro žvaigždynas. Kodėl pasirinkote šią absurdo pjesę, kurioje žmonija pamažu virsta raganosių planeta – dideliu performansu, valdomu influencerių, o asmenybės naikinamos, nes tampa neparankia kliūtimi?

– Pasirinkau pjesę dėl to, kad ji atitinka mūsų laikmetį ir net nėra visiškai absurdiška. Tas raganosių prabėgimas gatvėje šiandien būtų ne toks ir nerealus. Kodėl ne? Visko gali būti, jei karas gali būti.

E.Ionesco yra pasakęs: „Heroiška yra priešintis savo laikams, bet beprotiška yra apie tai kalbėti“. Jei tu eini prieš savo laiką, jei netampi tuo raganosiu, prisitaikėliu – esi beprotis.

Tiesa tokia – gimsta naujas žmogus. Ar jis geresnis, ar blogesnis – nežinau. Bet tas dvasingas, kažkuo nepatogus, heroiškas – yra pasmerktas būti pamirštas. Deja. Bet turiu viziją, kad po visko vėl bus išsiaiškinta, kas yra svarbiausia. Dabartis parodė: tu negali suprasti, kas ta meilė, išmintis, dvasia. Pasaulis yra išprotėjęs, jis pats savęs nemyli.

– Kodėl jūsų spektakliuose tiek mažai meilės? Yra pastangos suvokti save, savo vietą pasaulyje, santykį su juo. Bet meilės – nėra.

– Todėl, kad visų mano spektaklių pradžioje, kurios nematome, buvo nelaiminga meilė. Nuo to taško ir prasideda mano spektakliai. Jų herojai gyvena žlugusių meilių griuvėsiuose.

– Kaip jūs asmeniškai suvokiate meilės būseną? Jau turite šeimą?

– Taip, netrukus sulauksime ir mylimo kūdikio. Bandau suprasti, kas yra šeima, ką išgyvens mano vaikas augdamas. Nuo to bandymo suprasti, koks tuomet bus pasaulis, gali net išprotėti. Tai neramina, bet aiškiaregystė dar labiau neramintų.

– Koks yra jūsų pasaulis, kai uždarote teatro duris?

– Aš labiausiai mėgstu bendrauti, kalbėtis apie įvairius dalykus su skirtingiausiais žmonėmis. Žmonės mane įkvepia. Man patinka domėtis jų gyvenimo istorijomis. Aš iš jų mokausi.

– Spektaklį „Raganosiai“ baigėte kurti jau kaip vienas iš trijų jaunų teatro meno vadovų, kurie pakeitė O. Koršunovą. Nuo šiol jūs formuosite Nacionalinio dramos teatro kryptį. Nesibaiminate atsakomybės?

– Teatre dirbu jau 12-ka metų, ir atsakomybė man nesvetima. Mes esame trise – natūralu, kad už viską būti atsakingas nei privalau, nei noriu. Atsakomybė guls ir ant teatro generalinio direktoriaus Martyno Budraičio pečių.

Bet aš esu pasiryžęs atsakyti už tai, kokį matau teatrą. Esu nemažai dirbęs su aktoriais, turiu jų pasitikėjimą, galiu imtis to, kas teatrui reikalinga.Čia vyksta daug procesų. Viskam reikia dėmesio. Džiaugiuosi, kad dirbsime trise, nes vienam viską aprėpti nei fiziškai, nei intelektualiai neįmanoma.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.