Jį atlydėjo jo žmona muzikė grafienė Cornelia von Kerssenbrock.
– Pone L.Baumannai, ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų šalį, kas labiausiai įsiminė ar nustebino?
– Taip, tai pirmas kartas, kai esu Lietuvoje. Keliavau po pasaulį beveik visą savo gyvenimą, bet čia atvykau pirmą kartą.
Aš pats gyvenu kalnuose ir man patinka šaltis, taip pat čia ypač draugiški žmonės. Vakar turėjau daugiau laisvo laiko, galėjau pamatyti senamiestį, skaniai pavalgyti.
Pirmame konkurso ture klausiausi keleto dainininkų iš Lietuvos – jie tikrai puikūs. Ir mano kelionė čia kol kas labai džiuginanti.
– Ką jums pačiam yra tekę girdėti apie šviesaus atminimo V.Noreiką, jo asmenybę ir jo muzikavimą, pasirodymus? O galbūt esate ir susitikę, bendravę, gal kartu dainavote vienoje scenoje?
– Ne, kartu nedainavome. (Juokiasi.) Kai buvau 44-erių, 1994 metais, per nelaimingą atsitikimą aš nuvirtau nuo scenos ir susilaužiau nugarą – taip baigėsi mano kaip operos solisto karjera.
Žinoma, man teko girdėti apie jį, o keletas tenorų, su kuriais teko diskutuoti, apie jį atsiliepė tik gražiais žodžiais. Jūs tikrai galite didžiuotis turėdami tokių talentingų muzikų kaip V.Noreika.
Taigi mano veiklos kryptis pasikeitė. Karjeros kelią pradėjau kaip dainininkas, dar jaunas būdamas, vos dvidešimties, Valstybiniame Miuncheno operos teatre debiutavau dainuodamas boso partijas ir tik vėliau persikvalifikavau į baritoną.
Taigi ant scenos praleidau dvidešimt ketverius metus – ilga ir puiki karjera. Po minėtos nelaimės ji baigėsi ir turėjau pradėti naują gyvenimo etapą.
– Šiuo metu tęsiate darbą muzikos srityje kaip prodiuseris, pedagogas ir režisierius. Kokie jūsų ryšiai su Lietuvos atlikėjais, muzikais, su kuo yra tekę dirbti ir su kuo, galbūt be šio konkurso organizatorių, bendradarbiaujate dabar?
– Po ištikusios nelaimės turėjau nuspręsti, kaip toliau gyvensiu likusius 44 metus, galbūt daugiau ar mažiau. Žinote, esu žirgų žmogus, turiu daugybę žirgų, pats jodinėju, juos veisiu ir panašiai. Mano dideliame ūkyje auga daugiau nei 150 galvijų.
Tais pačiais metais, kai Dresdene nuvirtau nuo scenos, aš kaip tik stačiau ir įrenginėjau naują maniežą nuostabioje vietoje tarp Miuncheno ir Zalcburgo, ant nuošalios kalvos. Tuomet susilaužęs stuburą nebegalėjau jodinėti, dabar džiaugiuosi galėdamas tai daryti ir vėl.
Gulėdamas ligoninėje turėjau dvejus metus svarstymams, ką darysiu grįžęs į įprastą gyvenimą.
Norėjau ir toliau dirbti su muzika, tad nusprendžiau surengti koncertą savo naujai pastatytame manieže, kur grindinys buvo padengtas smėliu ir stovėjo vos keletas kėdžių.
Pradėjome nuo „Užburtosios fleitos“ prieš 27 metus, o šiuo metu, manau, šis išaugo į vieną didžiausių festivalių Vokietijoje, galbūt ir Europoje. Aktyvusis festivalio laikotarpis apima pusantro mėnesio, o programoje – keturios operos, koncertų serija ir projektai vaikams, jaunimui.
Bendrai sudėjus, tai – apie keturiasdešimtį renginių. Ir taip, žinau bent keletą muzikų iš Vilniaus. Vienas jaunas, itin talentingas operos solistas (Modestas Sedlevičius. – T. J.) debiutavo mano rengiamame muzikos festivalyje atlikdamas Orfėjo vaidmenį Christopho Willibaldo Gluckʼo operoje „Orfėjas ir Euridikė“.
– Kaip pats minėjote, nuo 1997 metų kasmet kartu su savo žmona C.von Kerssenbrock, kuri yra muzikinės dalies vedėja, savo šeimos dvare Halfinge organizuojate ne tik Vokietijoje, bet ir tarptautiniu mastu išgarsėjusį „Immlingo“ muzikos festivalį, esate jo meno vadovas.
– Aš ją sutikau būtent šiame festivalyje. Mus supažindino mano draugas ir pakviečiau ją į festivalį kaip dirigentę. Tai buvo 2002 metais, o kiek vėliau, po 5 ar 6 metų, mes susituokėme. Jos sesuo, puiki scenografė ir režisierė, taip pat prisideda prie šio festivalio sceninių pastatymų.
– Festivalio programa daug apimanti – čia skamba ir operos vaikams, miuziklai, rengiami folkloro vakarai. Dar visai neseniai, praėjusių metų birželį, man pačiam su choru teko gastroliuoti Miunchene, taip pat netoliese esančiuose Štaingartene, Vyse, ir mane labai maloniai nustebino operos žanro, apskritai klasikinės akademinės muzikos populiarumas Bavarijoje – didžiuliai orkestrai koncertuoja nedidelių miestelių bažnyčiose, Oberamergau mieste rwngiamos „Passionsspiele“, kuriose kaip atlikėjai dalyvauja miestiečiai...
Gal galėtumėte pasakyti, kas lėmė tokį klasikinės muzikos populiarumą regione? Ar tai su juo susijusios kultūros istorijos padarinys, turint mintyje tai, kad visai netoliese Viena, Zalcburgas, o patys Bavarijos kunigaikščiai buvo svarbūs muzikų mecenatai, jų vasarvietėje Hohenšvangau pilyje kurį laiką rezidavo Richardas Wagneris?
– Žinoma, pirmiausia reikėtų paminėti Wolfgangą Amadeus Mozartą, kuris, kaip mėgstame sakyti, vis keliaudavo per mūsų nedidelį miestą vykdamas karieta į Paryžių ar kur kitur.
Zalcburgas yra gražus, nuostabus miestas, bet esu įsitikinęs, kad be W.A.Mozarto jis nebūtų taip išgarsėjęs. Taip, kaip minėjote, netoliese rezidavo ir R.Wagneris.
Bet manau, kad tai taip pat švietimo, išsilavinimo klausimas. Mokyklose klausome operos, šio žanro muzikos regione galima išgirsti įvairiausiose erdvėse.
Turbūt „Immlingo“ muzikos festivalis buvo vienas pirmųjų, kuriame reikšminga vieta buvo skirta vaikų operoms – į programą įtraukiame didelius pastatymus ir štai vien praėjusiais metais operoje dalyvavo apie 4–5 tūkst. vaikų.
Šiemet statome Gioachino Rossini „Pelenę“, teatralizuotą ir skirtą būtent vaikams. Jos veiksmas prasidės italų restorane, kuriame sėdi pats G.Rossini. Įsivaizduokite – prie jo prieina padavėjas ir klausia: „Pone Rossini, ką jūs čia veikiate?“ O šis atsako: „Rašau operą.“ Tuomet padavėjas: „Operą? Kas tai?“ Ir veiksmas tokiu būdu plėtojamas toliau, tad šie pastatymai turi ir edukacinių elementų.
Taip pat festivalyje veikia muzikos akademija, į kurią susirenka jauni žmonės nuo penkiolikos iki dvidešimties metų. Ištisus metus, nuo gruodžio mėnesio iki pat vasaros, kai vyksta festivalio koncertai, mes kartu kas savaitę mažesnėmis grupėmis dirbame prie pasirinkto miuziklo, pavyzdžiui, šiemet statome „Netikrą vienuolę“ (angl. „Sister Act“), o praėjusiais metais atlikome „Pamišusius dėl šokių“ (angl. „Footloose“).
Taigi stengiuosi su opera supažindinti ir aktyviai į ją įtraukti vaikus, jaunimą, stengiuosi, kad dirbdami jie išmoktų bendradarbiauti su suaugusiais, suprastų juos šiame procese.
Taip jau susiklostė, kad operos klausytojų auditorija įprastai yra vyresnio amžiaus. Kone kasdien dirbu, bendrauju su daugybe vaikų ir mes kartu bandome atsakyti į klausimą, kaip šiuo žanru, apskritai klasikine muzika sudominti jauną žmogų.
– Kuo dar iš kitų muzikos festivalių išsiskiria pastarasis?
– Kasmet jį aplanko per 20 tūkst. klausytojų iš visos Vokietijos, aplinkinių Europos šalių. Mes, kūrybinė grupė, stengiamės nepasiduoti meinstrymui. Dažnai panašaus tipo festivaliai daugiausia rodo tokias operas kaip „Traviata“, „Rigoletas“ ir taip toliau. Vien Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini...
Štai šiemet į programą įtraukėme Richardo Strausso „Salomę“, taip pat skambės labai įdomus, išskirtinio grožio kūrinys, parašytas Ástoro Piazollos. Tai tango opera („Marija iš Buenos Airių“), kurios labai neįprasta istorija.
Žinoma, ir mes statome kūrinių iš klasikinio, populiariojo repertuaro, atliepdami tą auditorijos dalį, kuriai to reikia, bet tokie kūriniai toli gražu neužima visos festivalio programos.
„Immlingo“ festivalis vyksta išskirtinėje vietoje – ant kalvos, kur dideliame sode, laukuose ganosi arkliai, lamos, žąsys, karvės, vištos, povai… Ta vieta tarsi gyvūnų ferma, dalis koncertų vyksta po atviru dangumi, sode, tik operos vis dėlto manieže.
Bent iš išorės jis taip atrodo, tačiau dabar viduje tai tikras operos teatras, su įrengtu tinkamu apšvietimu ir puikia akustika.
– Na, o dabar keletas klausimų apie muzikos konkursus. Žinau, kad jums pačiam kaip operos solistui yra tekę juose dalyvauti, taip pat organizavote „Immlingo“ dainavimo konkursą. Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi ir pasakyti, kokia yra dalyvavimo tokiuose konkursuose svarba atlikėjui?
– Esminis dalykas yra tikėti savimi, nes dalis dalyvių, jų mokytojų atvyksta turėdami nemažai abejonių. Aš pats, dalyvaudamas konkursuose, keldavau sau tikslą laimėti ir žinoma, klausydavau savo varžovų, stebėdavau juos scenoje – gebėti mokytis iš kitų taip pat labai svarbu, svarbus pats nusiteikimas.
Šis (Virgilijaus Noreikos) konkursas yra labai aukšto lygio. Mano paties vienuolika metų rentame konkurse, apie kurį užsiminėte, kasmet varžydavosi nuo 100 iki 150 dainininkų. Trys dienos po dešimtį valandų. Ir kai pradedi vertinti – nėra taip paprasta, nes turi nepamiršti, kad dar dainuos daugelis kitų.
Netrunki pastebėti, kad gal pradžioje vertinai per švelniai ir galiausiai tenka priimti nelengvų sprendimų, ypač kai dalyvių tiek daug. Taigi tokie konkursai reikalauja didelio susikaupimo ir pastangų ne tik iš atlikėjų, bet ir iš komisijos narių.
Vakar, paskelbus pirmojo etapo rezultatus, prie manęs priėjo tie, kurie į kitą etapą nepateko, ir klausė kodėl taip nutiko. Nors neišvengiama, bet gaila, kad iš taip toli čia atvykusieji, o dalyvių geografija plati, nuo JAV iki Australijos, nebegali varžytis toliau. Sumokėti didžiuliai pinigai už kelionę, dalyvio mokestis ir štai atlikęs dvi arijas turi baigti.
Ir vis dėlto jie prieina ir teiraujasi, kas nutiko. Stengiuosi atsakyti visiems, pasidalyti pastabomis. Dažnai tai techniniai dalykai – netinkamai pasirinkti kūriniai, vietomis sušlubavusi intonacija, netinkamai pajungtas kūnas ar neišnaudotos jo galimybės ir panašiai.
Tuomet dalis jų pažiūri į akis ir iš to žvilgsnio galiu pasakyti, kad jie įsiklausė, išgirdo ir suprato mane, o grįžę namo pagalvos apie tai, ką pasakiau, stengsis ištaisyti klaidas. Kitiems jau ir taip neva viskas aišku arba jie nesutinka ir tokiu būdu jie grįš neišmokę nieko naujo.
Vertinimo komisijoje esu ne vienas aš – dirbame septyniese – ir mano kolegų taip pat teiraujamasi to paties, o jie atsako iš savo perspektyvos, neabejotinai įžvelgę dar ką nors kita.
Tad labai svarbu girdėti šias pastabas ir ateityje atsižvelgti į jas ir taip tobulėti, nes mes vis dėlto, matyt, ne veltui esame vertintojai – kaip operos solistai koncertuojame didžiausiuose operos teatruose, koncertų salėse ir per savo darbo karjerą esame sukaupę daugybę patirties, kuria galime ir norime dalytis.
Tikiuosi, kad į savo rengiamą muzikos festivalį galėsiu pakviesti ir keletą jaunų šio konkurso dalyvių.
– Kokių patarimų galėtumėte duoti šio konkurso dalyviams, ko palinkėtumėte jiems?
– Rengdamas savo dainininkų konkursą dažnai kartodavau jo dalyviams, kad pats buvau dainininkas ir kaip dainininkas iš kitų tikiuosi, kad jie žinos, apie ką dainuoja, gebės įsijausti į vaidmenį. Tuo metu, kai jie yra ant scenos, man nėra svarbūs jų vardai – mane domina personažai, kurių arijas jie atlieka.
Noriu matyti grafą iš „Figaro vedybų“, kunigaikštį iš „Rigoleto“, Mimi iš operos „Bohema“. Vaidmuo yra tai, kas man svarbu, – noriu pasijusti, tarsi man dainuotų Mimi, taigi itin žaviuosi tais, kurie geba gerai vaidinti.
Dainavimas, žinoma, itin svarbus dalykas, bet kai tu ateini ir prisistatai kaip dainininkas, neabejoju, kad turėtum mokėti dainuoti. Tačiau yra dar daug dedamųjų – kaip pateiki, išjauti žodžius, kaip gerai moki kalbą, kuria dainuoji, ir kaip sudėlioji akcentus, loginius kirčius.
Dažnai sakau, kad ant scenos noriu matyti ne dainininką, o menininką. Gali turėti gerus vokalinius duomenis, puikiai dainuoti, bet vien to niekada neužteks, kad laimėtum.
– Nors šiuo metu dainuojate retai, jūsų karjera – didelė ir graži, dainavote daugybėje pasaulio koncertų salių ir operos teatrų, kaip antai Nacionalinėje Paryžiaus operoje, „Royal Albert Hall“ Londone, „Carnagie Hall“ Niujorke ir daugelyje kitų. Kaip jau pats išskyrėte, opera yra scenos, teatro žanras, kuriame neatsiejamai svarbi režisūra ir vaidyba. Kokie vaidmenys jums pačiam buvo artimiausi, kokie pastatymai įsimintiniausi?
– Kaip operos solistas aš buvau tikrai labai artistiškas, vaidyba ir dainavimas man visada ėjo išvien. Galėdavau griūti ant žemės ir dainuoti itin sunkią Renato ariją (iš operos „Kaukių balius“).
Per visą savo gyvenimą Papageno vaidmenį iš „Užburtosios fleitos“ turbūt teko atlikti daugiau nei šešiasdešimt kartų, taigi mano gyvenimas buvo dedikuotas Papageno personažui.
Bet turiu pasakyti, kad niekad į sceną nėjau nusiteikęs „na, ką, dar kartą...“ Ne, kaskart aš galvodavau, ką galiu parodyti nauja, kas dar užkliuvo libreto tekste. Niekada sceniniai rodymai nebuvo identiški ar panašūs – W.A. Mozartas niekad nėra toks pat.
Man tai buvo rojus, galimybė užlipti ant scenos, tad kaskart sau ir klausytojams, žiūrovams norėdavau parodyti, paryškinti ką nors nauja, galbūt nustebinti.
Tiesa, pasaulyje yra daugybė dainininkų, kurie mano, kad techniškai gerai sudainuoti yra pakankama, ir mokyklose, studijų metu neįgiję vaidybos įgūdžių jie tiesiog ateina, atsistoja ir dainuoja. Su tokiomis problemomis man teko susidurti ir dabar rengiant festivalio programos pastatymus.
Bet štai prieš keletą mėnesių baigėme „Salomės“ repeticijas, kur pagrindinį vaidmenį atliks jauna ir talentinga 26-erių operos solistė Lidia Fridmann. Salomės partija itin sudėtinga, nes pagal libretą, biblinį siužetą, ji parašyta mergaitei, kuri turėtų būti 15 metų. Bet ši solistė tokia ryžtinga – turėdama sodrų, stiprų moterišką balsą ji taip kantriai dirba ir stengiasi. Ji tikrai nuostabi ir galiu tik nuoširdžiai pasidžiaugti rezultatu.
– Tebesitęsiant karui Ukrainoje kai kurie muzikai prisiima poziciją, jog politika ir menas neturėtų būti siejami, ir vengia aiškiai pasakyti savo nuomonę apie šiuos įvykius. Kokia yra jūsų pozicija ir reakcija į šiuos įvykius?
– Gimiau 1950 metais, kai buvau aštuoniolikos, pasakiau sau – jokios armijos, buvau ir esu pacifistas. Ir niekada netikėjau, kad viduryje Europoje vyks kažkas, kas dabar vyksta Ukrainoje.
Praėjusių metų vasarį aš atidariau didelį viešbutį, jame daugiau nei 120 lovų – užleidau jį moterims su vaikais, turėjusiems dėl karo išvykti iš savo namų. Manau, kad yra tik viena galima pozicija. Tiesiog įsibrauti į kitą šalį ir sakyti, kad dabar čia visa bus mano, yra ne tik kad niekaip nepateisinama, bet ir sunkiai suvokiama.
Pats esu domėjęsis Rusijos ir Ukrainos istorija, perskaičiau ne vieną knygą, studiją apie ją. Yra daugybė įdomių momentų, bet tiesiog neįmanoma atvažiuoti tankais ir sakyti, kad štai mes norime šių žemių, imti žudyti žmones – tai tiesiog baisu ir nesuvokiama. Tai tas pats, kaip kas nors dabar imtų ir pradėtų reikšti pretenzijas į Elzasą ir Lotaringiją.
Mano festivalyje dirba, muzikuoja ir rusų tautybės žmonių, kaip antai mano jau minėta solistė L. Fridmann. Išvykusi iš Rusijos ji studijavo Italijoje ir ten apsigyveno. Jie bendradarbiauja ir puikiai sutaria su kolegomis iš Ukrainos, nes yra vedami bendražmogiškų vertybių.
Žinoma, savo šalyje mes turime proputiniškų atlikėjų, štai ir Miuncheno filharmonijoje dirba prorusiškų radikalų, tik nenoriu minėti jų vardų, ir tai yra problemiška. Bet kartu yra daugybė nuostabių žmonių, muzikos atlikėjų, kurie dėl šio kruvino karo net negali išvykti iš Rusijos ir tęsti savo darbo, karjeros.
Tai skaudina, kone kasdien galvoju apie šią situaciją, kuri priverčia įsitempti ir tikrai graudina. Kaip 1968 metų kartos žmogus aš gyvenau ir karo padarinių, kitų karų fone, pavyzdžiui, Vietnamo, bet šis karas taip netoliese… Ich bin sprachlos.
