LNOBT baleto šokėjai 11-tą kartą ners į „Kūrybinį impulsą“

Gegužės 25 d. 18.30 val. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto solistai kviečia choreografijos meno mėgėjus į vienuoliktojo „Kūrybinio impulso“ vakarą. Šįkart jis pirmą kartą rengiamas VILNIUS TECH LinkMenų fabrike (Linkmenų g. 28).

Daugiau nuotraukų (1)

Renata Baltrušaitytė, LNOBT

May 20, 2023, 10:05 AM

Kūrybinis impulsas“ pradeda skaičiuoti antrą dešimtmetį, o tai rodo, kad šis jaunųjų choreografų projektas yra svarbus mūsų baleto trupei. Tai jau nebe eksperimentas, tai tapo mūsų trupės tapatybės dalimi“, – pabrėžė LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis, linkėdamas sėkmės jauniesiems vakaro choreografams.

Šįmet jų bus aštuoni: LNOBT baleto solistai Urtė Bareišytė-Žuromskienė, Gohar Mkrtchyan, Julija Stankevičiūtė, Vaida Šniurevičiūtė-Juknelienė, Kipras Chlebinskas ir Imanolas Sastre, o taip pat Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivė Akvilė Šulcaitė ir viešnia iš Latvijos Maria Popova. Artėjant „Kūrybinio impulso“ premjeros datai, jauniesiems kūrėjams pasiūlėme atsakyti į keletą klausimų.

– Akimirkos, pakuždančios naujo kūrinio idėją: kur, kada, kaip? Individualūs atradimai ar aplinkos stebėjimai turi daugiau reikšmės? Muzika, literatūra ar filosofija įkvepia stipriausiai?

U. Bareišytė-Žuromskienė: Šių metų idėją nešiojuosi dar nuo praeitų metų „Kūrybinio impulso“, tad bandau pratęsti pernykštę mintį. Nebepamenu, nuo ko prasidėjo ta mintis, tačiau ne per seniausiai nuostabiame Stasio Krasausko grafikos darbų rinkinyje „Moters gimimas“ radau labai gražias Justino Marcinkevičiaus poezijos eilutes: „Pažiūrėk į mane,/Pažiūrėk,/nes kitaip aš išnyksiu...“

Ir pagalvojau, kad viskam, apie ką dabar galvoju – labai tinka. Mama vis siūlydavo kažką pastatyti pagal tuos grafikos kūrinius, kur moters gyvenimas tokiomis pozityviomis linijomis išraižytas. Nors konkrečiai šiuo laikotarpiu man taip neatrodo… Moteris išgyvena labai skirtingus gyvenimo etapus – ar ji viena, ar gyvendama šalia kažko, tačiau ji sutverta rūpintis ir dažnai net per daug įsikimba į aplinkybes, pamiršdama save. Taip jos būtis pasidaro priklausoma nuo kitų žmonių ir neįmanoma esant vienatvėj.

G. Mkrtchyan: Mane įkvepia daugelis dalykų, bet šį kartą pasisėmiau įkvėpimo iš knygos. O apskritai galvoju, kad labiausiai mus įkvepia mūsų gyvenimai. Kai jau turiu idėją, stengiuosi pasitelkti visą savo vaizduotę ir atrasti savo pačios mintis kūrybiniame procese. Manau, kūryba nėra lengva užduotis, bet svarbiausia, kad kurdama galiu geriau save pažinti.

K. Chlebinskas: Tos akimirkos – tai atsitiktinės minčių jungtys, kai suvedi kelis, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančius elementus į vieną, ir idėja gimsta. Vizualinės, fizinės ir emocinės patirtys, kažkas tarp atradimo ir stebėjimo... Visa aplinka tarsi kalba mums ir apie mus. Klausimas, kaip tą pasakojimą priimame ar reaguojame.

Susidedu iš visų savo individualių patirčių, stebėjimų, esu lyg konstrukcija, kuri toliau konstruoja kartotes. Neišvengiamai pasaulį matau savomis akimis, jaučiu ir kuriu sava širdim, galva. Užčiuopti bendrą imperatyvą, surasti abstrakciją, kuri jaudintų skirtingus protus ir širdis – tai ir yra bet kokios kūrybos prasmė. Viskas įkvepia, kartais net ir ne tokių aukštų kategorijų dalykai, kaip muzika ar filosofija.

Žmonės įkvepia: seni brangūs draugai, naujai sutikti gražūs žmonės, kai gali kartu klausytis patinkančios muzikos, filosofuoti iki ryto, kai pradedi frazę iš romano, o draugas baigia. Viskas susilieja į vieną, ištirpsta ir tuomet norisi kažką duoti, kurti...

V. Šniurevičiūtė-Juknelienė: Kadangi kuriu jau nuo antrojo „Kūrybinio impulso“, tai idėjų ir temų paieškos visada ir visur su manimi: nuo koncertų Filharmonijoje iki pasivaikščiojimų miške, o dabar – laikant kūdikį rankose ar stebint, kaip jis atranda pasaulį.

Mane kūrybai įkvepia visas gyvenimas – šokius galvoje matau nuo tada, kiek save prisimenu. Prieš keletą metų studijavau filosofiją, tad literatūrą neišvengiamai naudoju.

Šių metų kompozicija įkvėpta genialios filosofo Marko Aurelijaus knygos „Sau pačiam“. Per choreografiją kalbame apie žmogaus santykį su kitu žmogumi ir buvimą visuomenėje. Tačiau kurti ir parodyti tai visuomenei reikalauja nemažai drąsos, nes visgi nesame profesionalai ir tikrai darome klaidų. Reikia būti pasiruošus atlaikyti kandžias replikas, kurių susilaukti tenka iš vadovų ir kritikų. Ne vieną kartą norėjau nustoti kurti, bet vis atsiranda kas paragina, paskatina ir toliau tai daryti.

J. Stankevičiūtė: Dažniausiai idėjos kyla netikėtai. Atskridusias mintis stengiuosi tuoj pat kur nors užsirašyti, todėl žinau tikslią datą, laiką, vietą ir aplinkybes, tą mintį pas mane atnešusias. Atradimai randasi stebint aplinką ir save joje. Šių dalykų negalėčiau atskirti. Iki šiol daugiausia įkvėpdavo muzika: jos virpesių veikiama mano vaizduotė greitai pradeda piešti vaizdus. Tačiau šįkart vaizduotę pažadino knygoje perskaityta mintis.

– Kuri naujo kūrinio rengimo dalis jums atrodo pati sudėtingiausia? Kuriame proceso etape jaučiatės stipriausi?

K. Chlebinskas: Sunkiausia yra pradėti ir išdrįsti. Stipriausiai jaučiuosi repeticijų salėje, kartu su šokėjais, aktoriais. Artistų atsidavimas ir nuoširdumas, jų pasitikėjimas manimi – tai didelis palaikymas. Jaučiuosi labai dėkingas.

U. Bareišytė-Žuromskienė: Dažniausiai vargstu su choreografija, ypač – jei reikalingas duetas. Jaučiuosi nepatyrusi, nekūrybinga ir per mažai mačiusi, kad kažkokie alternatyvūs sprendimai lengvai ateitų į galvą. Jei nerandu tinkamos idėjai muzikos, faktas, kad išvis nesiimsiu nieko kurti. O su idėja, dramaturgija ir vizualiniu įsivaizdavimu viskas kažkaip paprasčiau, istorijos galvoje gimsta lengviau.

J. Stankevičiūtė: Negalėčiau įvardinti, kur jaučiuosi stipriausia. Man atrodo, kad kūryba žmogų priverčia nusimesti visus šarvus ir prašo būti trapų, pažeidžiamą. Akistatoje su savimi. Sunkiausias man turbūt ir yra pirmasis žingsnis. Pasiryžimas nerti į tą kelionę.

G. Mkrtchyan: Sudėtingiausia būna savo idėjas perteikti šokėjams taip, kad jie sugebėtų jas tiksliai išversti į judesių kalbą ir tuo pačiu priverstų publiką suprasti ir pajausti tai, ko aš siekiau.

V. Šniurevičiūtė-Juknelienė: Sunkiausia man yra suorganizuoti repeticijų grafikus. Ir, žinoma, atlaikyti kritiką tų, kuriems nepatiko tavo kūryba. Baleto pasaulyje mes, deja, dažniau linkę kritikuoti, o ne girti.

Taip pat gana ilgai užtrunka režisūros kūrimas ir viską apjungti į vieną kūrinį, bet tai, sakyčiau – jau malonioji dalis. O labiausiai mėgaujuosi akimirkomis, kai pavyksta užvesti šokėjus, užkrėsti juos sava idėja ir pajusti, kad tapome stipria, vieni kitus palaikančia komanda.

– Kiek, jūsų nuomone, choreografija gali ar turi atliepti visuomenėje vykstančius pokyčius bei nerimą dėl ateities?

J. Stankevičiūtė: Manau, net ir panorėjus nuo to atsiriboti neišeitų. Esame viso to dalis, galvojame apie tai, tai mus veikia. Šokis turi didžiulę galią ne tik atspindėti visuomenę, bet ir atsiliepti, tarti savo žodį.

V. Šniurevičiūtė-Juknelienė: Choreografija gali netgi labai stipriai kalbėti apie aktualias problemas. Tai yra viena nuostabiausių meno galių – priversti pajusti emocijas, kurias sukelia tam tikri įvykiai. Per žinias sužinome sausą informaciją, o su meno pagalba galime pajausti. Man svarbiausia sukelti žiūrovui emocijas, sudrumsti jausmus, nes juk todėl žmonės ir moka pinigus, skiria savo laiko ir eina žiūrėti meno, kad yra išbadėję emocijų.

U. Bareišytė-Žuromskienė: Kadangi gyvenu toje visuomenėje, tai, vienaip ar kitaip, niekur nuo to toli nepabėgu. Nors, manau, choreografija neprivalo nieko. Mūsų tikslas – eksperimentuoti, o visa kita yra kiekvieno choreografo fantazijos ir idėjos klausimas. Aš esu gana pragmatiškas ir žemiškas žmogus, tad labai fantastiniai scenarijai man nešauna į galvą.

Konkrečiu atveju – nemėgstu per daug būti viena, todėl ši tema, artėjant vyresniam amžiui, mane savotiškai gąsdina. Mano personažas nenori likti vienišas, tik jau, deja, taip nutiko.

K. Chlebinskas: Manau, kad nei „gali“, nei „turi“. Esame dabartyje, daugelis tirpstame užpildyti prisiminimų ir svajojame apie ateitį. Kūrėjai yra tie patys visuomeninių procesų dalyviai – natūralu, jog jie negali pasakyti kažko kito, nei pasako visuomenė. Iš esmės choreografija, kaip ir bet koks menas, geba žaisti dimensijomis, atsiranda pasirinkimo iliuzija.

G. Mkrtchyan: Tai priklauso nuo choreografo tikslų ir kūrybinių siekių. Žinoma, choreografija gali kritiškai žvelgti į visuomenę ir jos ateitį, bet lygiai taip pat gali akcentuoti meilę, laimę ir kitus šviesius dalykus. Ji gali byloti savo vizualumu, ypatingu būdu panaudoti erdvę arba tapti tikslingu skirtingų menų deriniu... Viskas kūrėjo rankose, jis turi begalę galimybių ir būdų regėti pasaulį.

„Kūrybinio impulso“ projekte baleto artistai ne tik kuria ir atlieka choreografiją, bet ir prisiima kitas su renginio prodiusavimu bei pristatymu susijusias užduotis. Vienuoliktojo „Kūrybinio impulso“ plakatą sukūrė Miryam Roca Cruz, socialiniuose tinkluose platinamus reklaminius vaizdo siužetus parengė Edvinas Jakonis, o renginio koordinatore jau ketvirtą kartą tampa trupės primabalerina Kristina Gudžiūnaitė. Kartu su kitais LNOBT baleto trupės artistais gegužės 25-ąją jie lauks „Kūrybinio impulso“ žiūrovų VILNIUS TECH LinkMenų fabrike.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.