J. K. Broja, pasižymintis itin savitu kūrinių atlikimu, turinčiu kone hipnotizuojantį poveikį koncerto klausytojams, kelia ir akademinės bendruomenės susidomėjimą bei skatina detaliau patyrinėti šio muziko atlikimo technikos subtilybes.
Neseniai paskelbtoje dviejų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių Linos Navickaitės-Martinelli ir Ryčio Ambrazevičius mokslo studijoje „Muzikos atlikimo raiškos suvokimas. Tarpkultūriniai aspektai ir lietuviškasis atvejis“, skyriuje „Pianistas ir jo garsas“, nagrinėtas ir J. K. Brojos atvejis.
Tyrime dalyvavę respondentai, kalbėdami apie J. K. Brojai būdingą lėtesnį kūrinio atlikimo tempą, savo įspūdžius perteikia tokiais apibūdinimais: „skambėjo kaip „intelektualinis diskursas“, kuriame maksimaliai kontroliuojamas laikas ir išlaikomas „vientisas pulsas per visą kūrinį kaip aukso gija“.
Pasak tyrimo apie J. K. Broją autorės Linos Navickaitės-Martinelli, „vienas respondentas itin taikliai pažymėjo, kad kūrinio stilistika, jį interpretuojant Brojai, – ir romantinė, ir moderni“.
J. K. Broja interviu žiniasklaidai ne kartą yra pabrėžęs, kad atliekant kūrinį labai svarbus yra dėmesys harmonijos emocionalumui. Prisimindamas koncertus Lietuvoje, atlikėjas atkreipė dėmesį, kad čia klausytojai susirenka kažko patirti, todėl emocionalumo išraiška, grojant tokiai publikai, yra labai svarbi.
Pats muzikas apie savo santykį su muzika kalba taip: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizuotoju ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, kuris iš karto yra pasmerktas pražūčiai.“ Mokslo studijos dalyviai, tarsi antrindami J. K. Brojai, jo individualų garsą apibūdina epitetais: „labai kietas vs. plastiškas“, „agresyvus ir švelnus“, „labai jautrus, lengvas, bet tuo pačiu ir stiprus“, sukuriantis labai „gyvą“, „įvairialypį ir ekspresyvų“, „krištolinį“, „įsiskverbiantį“, „tikslų, tvirtą“ ir „ryškų“ skambesį.
Koncerte Kauno filharmonijoje J. K. Brojos programoje skambės dvi iš trijų paskutinių Ludwigo van Beethoveno sonatų. 30-oji vilioja klausytoją intymumu ir išsiskiria ypatingu lyriškumu, melodinėmis ir harmoninėmis puošmenomis, ornamentais ir viražais, primenančiais Fryderyko Chopino kūrinius. 31-oji pasižymi didžiuliu emociniu spektru: nuo absoliučios nevilties gelmių iki visiškos euforijos. Du didingus Vienos klasiko kūrinius atskirs romantiškos Johanneso Brahmso fortepijoninės miniatiūros: lyriškieji intermezzo ir epinė, išraiškos galia spinduliuojanti rapsodija.
Koncerto publika turės progą susipažinti su išskirtinai J. K. Brojai būdinga „garso choreografija“. Minėtoje mokslo studijoje pianisto judesiai vaizdžiai apibūdinami kaip „šokis prie fortepijono“ arba „šokantis“ sąlytis su fortepijonu“.
Vienos iš tyrimo respondenčių perteiktas įspūdis vaizdžiai papildo šiuos apibūdinimus: „Broja naudoja visą ranką kaip paukščio sparnus, o tai įgalina kurti ir valdyti koncertinį visavertį fortepijono skambesį su visais jo rezonansais“; „[Jo] rankos ir kūnas kvėpuoja kartu su muzikos judėjimu, o korpusas išlieka stabilus“.
Muzikas yra plačiai tituluojamas fortepijono magu ir ne veltui. Profesorė L. Navickaitė-Martinelli, remdamasi respondentų teiginiais, kad J. K. Brojos rankų gestai – „hipnotizuojantys“, pastebi: „Tai veikiausiai reiškia ne tik tai, kad žiūrėti į juos buvo malonus ar įtraukiantis užsiėmimas, bet ir tai, kad pianistas naudoja didžiulį rankų, plaštakų ir liemens judesių arsenalą, kuris persmelkia visą jo pasirodymą ir, kaip minėta, „hipnotizuoja“ publiką.“
Atlikėjo netipinis gestikuliavimas tyrimo respondentus ir mokslininkę veda prie išvados, kad būtent jo judesiai, reikalingi J. K. Brojos skambesiui, daugelyje recenzijų įvardijamam kaip „brojiškas“, – yra tai, kas daro jo interpretacijas išskirtines.
J. K. Broja Lietuvos publikai puikiai žinomas ir laukiamas. Pianistas taip pat mielai sugrįžta į šalį, kurioje 1999 m. Vilniuje vykusiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse tapo absoliučiu nugalėtoju. Tada Lietuvos spaudoje jis buvo pavadintas „XXI a. pianistu“, o pergalė šiame konkurse jam atvėrė duris į prestižines Europos, Azijos bei Amerikos sales.
