Naujo baleto kompozitorius Antanas Jasenka: „Muzika šokiui turi suteikti laisvę“

Gruodžio 1, 2 ir 3 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – kosmogoniškų vaizdų kupino choreografės Živilės Baikštytės baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ premjera. Muziką šiam lietuviškam baletui sukūrė jau kelis dešimtmečius itin aktyviai teatro srityje besidarbuojantis kompozitorius Antanas Jasenka.

 A. Jasenka.<br>A. Dzerve nuotr.
 A. Jasenka.<br>A. Dzerve nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Kristupas Antanaitis, LNOBT

2023-11-28 10:12

„Nereikia nieko daryti specialiai – kurti muzikos šokiui, teatrui ar kokiam nors vaizdo meno dariniui. Muzika turi būti pilnakraujė savo vidiniu turiniu, garsų plastika, dinamika“, – pokalbyje su Kristupu Antanaičiu pabrėžė kompozitorius, anksčiau bendradarbiavęs su lietuvių choreografėmis Birute Letukaite, Agnija Šeiko, graikų choreografu Vangeliu Legakiu ir kitais žinomais šokio kūrėjais

– Knieti paklausti, kokia muzikinė naujojo baleto idėja?

– Mano muzikinė kūryba patyrė kelis lūžius, kuriuos suvokiu kaip asmeninę pažangą. Ankstyvojoje kūryboje dominavo elektroninė, triukšmo muzika. Ir visuomet antrame plane skambėjo harmoniniai, melodiniai dariniai. Tarsi jie būtų padėti naudoti ateityje.

Po daugybės metų kūrybos teatre į pirmą planą iškilo tos harmoninės, ritminės, derminės, melodinės, meloso linijos. Triukšmas, garsų rezonavimas nuėjo į antrą planą. Įvykus šiai kaitai, atsirado akustinės muzikos poreikis.

Žinoma, ir toliau kūryboje naudoju elektroniką, dažnu atveju – kaip naujo instrumento galimybes akustinėje erdvėje ir muzikoje. Baletas „Pradžioje nebuvo nieko“ tik įtvirtina tokį kūrybinį pasirinkimą. Sąmoningai naudoju didelį simfoninį orkestrą, truputį elektronikos, remiuosi savo esminiu kūrybos principu – pusiausvyros dėsniu, simetrija.

– Scenoje matome tokius veikėjus kaip Saulė, Mėnulis. Kokiomis išraiškos priemonėmis kūrėte jų muzikinius paveikslus?

– Minėti personažai atstovauja mito ideologijai. Šioje plotmėje yra mitas, archaika, medžiotojo sąmonė, maisto rinkikai, būsimos Visatos kūrėjai ir t. t. Kitaip tariant, tai poreikis išlikti ir pasidauginti.

Personažai sprendžia labai paprastas problemas, o jos pasirodo esančios gyvenime pačios svarbiausios. Vyksta dangaus kūnų, vėliau – žmogaus, kažko tikro paieškos. Siekis sukurti erdvėlaikį, kuriame vyksta neišmatuojamos tiesos paieškos – toks mūsų baletas.

Kaip minėjau, tam turime nuostabų įrankį – simfoninį orkestrą su jo neribotomis galimybėmis. Modernizmas ir postmodernizmas šiuo atveju ir yra konsonansas ar melosas. Senovės graikai melosą vadino melodija. Tai burtas. Kitaip tariant, tai, kas pasakojama šokiu, garsu, priveda prie visų paslapčių atrakinimo muzikoje, jų išskleidimo.

Vaizde keliaujama naratyvu, kaip Dievas kuria žmogų, o aš keliauju muzikoje – ką jaučia kuriamas žmogus, kas jis? Tokiai konstrukcijai, manau, neišvengiamai būtinas vėduoklės principas. Nedubliuoti kuriamo vaizdo, šokio kosmologijos – baleto muzika turi išsiskleisti iš paprastumo. Na, bent jau to siekiau.

– Ar rašydamas muziką įsivaizdavote choreografiją? Galbūt tai padėjo, o gal, priešingai, trukdė kurti?

– Nemažai dirbau šiuolaikinio šokio žanre su pasaulinio lygio šokėjais ir manau, kad esu supratęs viena: muziką reikia kurti iš esmės. Šokėjas, choreografas, režisierius kurs savo naratyvus, girdėdamas muziką priims savo sprendimus.

Vienintelė korekcija – muzikos trukmė. Todėl nereikia nieko daryti specialiai – kurti muzikos šokiui, teatrui ar kokiam nors vaizdo meno dariniui. Muzika turi būti pilnakraujė savo vidiniu turiniu, garsų plastika, dinamika. Kurdamas tokiu principu, neblokuoju kitų, neprimetu savo išankstinės nuomonės, išankstinio žinojimo, atsikratau formalizmo ir diktato scenoje.

Muzika šokiui turi suteikti laisvę reikšti kūnu raides, žodžius, sakinius, šauktukus, klaustukus, bet jokiu būdu neturi duoti atsakymų, tik suteikti galimybę kalbėti. Žiūrovas tada kuria savo naratyvus. Todėl rašydamas baleto muziką nemėginau ko nors įsivaizduoti, ypač choreografijos.

– Ar sunku kurti, plėtoti baletą?

– Kad muzika atitiktų rezultatą, kuris tenkintų mane kaip kūrėją, – be galo sunku. Visiškai nesvarbu, ar kuri operą, baletą, ar eksperimentinę, elektroninę muziką. Žanras – tai tik nuoroda, apie ką muzika turi kalbėti.

Kurdamas turi žinoti, kodėl tai darai, kam tai darai ir ką nori tuo pasakyti. Pastarasis dalykas, ko gero, pats svarbiausias kiekvienam kompozitoriui. Toliau – tik profesija ir amato išmanymas, kaip viską sudėti partitūroje. Nors tam taip pat reikia daug atidumo ir kruopštumo.

– Kūrinys kalba apie visa ko pradžią ir pagonybę. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Kadangi baleto libretas kalba apie „antilaiką“, vadovaujuosi teatro muzikos kūrybos idėjomis, savotišku vėduoklės principu. Siužete yra personažų, kurie neturi laiko dimensijos, todėl muzikoje naudoju gerai atpažįstamus dalykus: melosą, konsonansą, ritmo simetrijas ir pan.

Praplėsdamas „antilaiko“ dogmą, atsiduriu archajiniame atminties laike. Pradedamas pokalbis su žiūrovu apie laiką, jo trapumą, o iš tiesų nukeliaujama į begalybę, kuri kartojasi žmogaus atmintyje, kūno ląstelėse.

Taip personažas tampa daugiabriaunis, kūrybiškas, nesutinkantis, besipriešinantis, o muzika suvokiama kaip laiko ženklų seka. Tokias kūrybines vėduokles naudoju kurdamas muziką teatrui: nesvarbu, ar tai būtų dramos, lėlių, ar operos, baleto teatras.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.