Dirigentas M. Stakionis keičia premjeros muzikos vadovą: „Man be galo gražus romantiškas Hofmano portretas“

Jaunosios kartos dirigentas Martynas Stakionis, 2021 m. debiutavęs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kaip baletų diptiko „Pragiedrėjusi naktis“ ir „Šventasis pavasaris“ dirigentas, šį savaitgalį pirmą kartą veda muzikus per operos „Hofmano istorijos“ partitūrą.

 M. Stakionis.<br> D. Matvejevo nuotr.
 M. Stakionis.<br> D. Matvejevo nuotr.
 M. Stakionis.<br> D. Matvejevo nuotr.
 M. Stakionis.<br> D. Matvejevo nuotr.
 „Hofmano istorijų“ scena.<br> M. Aleksos nuotr.
 „Hofmano istorijų“ scena.<br> M. Aleksos nuotr.
 „Hofmano istorijų“ scena.<br> M. Aleksos nuotr.
 „Hofmano istorijų“ scena.<br> M. Aleksos nuotr.
 „Hofmano istorijų“ scena: Dapertutas (G. Manoshvili).
 „Hofmano istorijų“ scena: Dapertutas (G. Manoshvili).
 „Hofmano istorijų“ scena: Kopelijus (R. Musgrave).<br> M. Aleksos nuotr.
 „Hofmano istorijų“ scena: Kopelijus (R. Musgrave).<br> M. Aleksos nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Elvina Baužaitė

Feb 2, 2024, 8:23 PM

 – Esate dažnai matomas Europos muzikinio pasaulio horizonte. Papasakokite apie savo dabartį.

 – 2022–2023 m. sezoną dirbau Vienos valstybinėje operoje dirigento asistentu. Statėme nemažai operų, tarp kurių įsimintiniausios buvo Leošo Janáčeko „Laputės gudruolės nuotykiai“ ir Albano Bergo „Lulu“ – įspūdingi darbai, įstabūs dainininkai, puiki kūrybinė grupė.

Šį sezoną dirbu Šlėzvigo-Holšteino valstybiniame teatre. Persikėliau gyventi į Flensburgą, kur laukia pora įtemptų ir įdomių sezonų. Džiaugiuosi, kad muzikinę veiklą Vokietijoje pavyksta suderinti ir su numatytais darbais Lietuvoje, Austrijoje, Prancūzijoje.

 – Remdamasis kūrybine patirtimi, apibūdinkite dirigento profesiją.

 – Mano suvokimu, dirigentas yra lyderis, iniciatorius, įkvėpėjas. Ši profesija susideda iš daugelio dedamųjų – nuo solfedžio, muzikos istorijos iki filosofijos, psichologijos, komunikacijos išmanymo ir gebėjimų, kalbų mokėjimo. Dirigentas turi turėti aiškią idėją, nes stovėdamas prieš muzikantus turi ne tik mokėti patį kūrinį, muzikinę partitūrą, bet ir jausti kiekvieną atlikėją, vesti juos muzikos keliu, įgyvendindamas veikalo koncepciją.

Galbūt atrodo kitaip, bet dirigento darbas gana introvertiškas: praleidi savaites prie fortepijono, skaitai knygas, klausaisi įrašų – ilgos nematomo vienišiaus darbo valandos. Žinoma, labai svarbu muzikinė intuicija, muzikinė pajauta.

 – Kaip regite dirigento funkcijos, pozicijos kaitą žvelgdamas į operos istoriją ir dabartį?

– Žvelgiant į operos istoriją, matyti, kad labai keitėsi požiūris į tai, kas svarbiausia. Vos atsiradus operos žanrui, prioritetas teiktas libretistui, vėliau šį statusą įgijo kompozitorius, paskui buvo primadonų laikai, o po jų atėjo dirigentų metas. Antrojoje XX a. pusėje pozicinė svarba iškėlė režisieriaus figūrą, dabartyje režisieriaus įtaka, reikšmė ypač didelė.

Opera – tai menų sintezė, stambiausia muzikinė forma, todėl ypač būtina visa jungianti vizija ir aiškus vedimas link jos įprasminimo. Mano nuomone, pagrindinis operos elementas yra solistai, o dirigento užduotis – jiems padėti. Žinoma, dirigentas yra atsakingas už muzikinį rezultatą. Todėl ypač svarbu artimas ryšys, aiškiai organizuotas darbas su solistais. Dirigentas turi padaryti viską, kad pasirodymo vakarą solistai jaustųsi kuo patogiau.

Kiek teko matyti tiek Prancūzijoje, tiek Austrijoje, tiek Lietuvoje, dabar visi labai užsiėmę, vienu metu atlieka po kelis darbus, neretai skirtingose šalyse, todėl tiesiog fiziškai nespėja būti reikiamu metu reikiamoje vietoje, o dar ir reikiamos formos.

Todėl XXI a. dirigentas, galima sakyti, atsakingas už sveiką darbo tempą. Jis turi vesti atlikėjus ne tik muzikinės partitūros atlikimo keliu, bet ir organizuoti kūrybos procesą taip, kad viskas vyktų kuo efektyviau, darniai sugultų į vietas ir lemiamą vakarą darbą vainikuotų sklandi, muzikali garsų meno puota.

– Kokias išmoktas pamokas nurodytumėte kaip reikšmines, turėdamas omenyje savo dirigento kelią?

– Viskas prasidėjo labai anksti, kai pradėjau dainuoti berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“, su kuriuo dalyvavome Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertuose, „Vilnius City Opera“ teatro „Bohemos“ spektakliuose ar „Karmen“ spektakliuose LNOBT. Tokia ankstyva patirtis – regis, buvau vos devynerių ar dešimties metų – reikšmingai paveikė pasirinkimą eiti muzikos keliu.

Vienas didžiausių įvykių, tam tikras lūžio taškas, – 2014 m., kai dar mokiausi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktoje klasėje, laimėtas tarptautinis Jāzepo Vītolio choro dirigentų konkursas Rygoje. Tada viskas ėmė rutuliotis... Devyniolikos Zalcburgo teatre jau dirigavau Josepho Haydno operų pastatymus.

Muzikinė pažintis, kuri padarė neblėstamą įspūdį, įkvėpė nuosekliam ir pasiaukojamam darbui, visiškai į jį pasineriant, – susitikimas su estų kompozitoriumi Arvo Pärtu. Atrodo, 2017 m. su orkestru „Kremerata Baltica“ rengėme šio autoriaus kūrinio „Didžiosios antifonos“ premjerą Prancūzijoje.

A. Pärto muzika man artima dar nuo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos laikų, ji be galo dvasinga, meditatyvi. Ir štai baigęs mokyklą, praėjus vos porai metų, turėjau galimybę ne tik su juo susitikti, bet ir drauge dirbti, be to, skridau pas jį į Taliną, svečiavausi jo namuose. Neužmirštami pokalbiai A. Pärto gyvenimo ir kūrybos aplinkoje, gaubiamoje smilkalų aromato ir religinio dvasingumo auros.

Paryžiuje prieš pat koncertą ėjau iš kambario koridoriumi, kur netoliese stovėjo A. Pärtas, sustojau ir tiesiog žvelgiau į jį. Artėjant pasirodymui jaudinausi. Kompozitorius pamatė mane ir priėjęs be žodžių apkabino. Šis ypatingas momentas yra didžiulis įvykis mano gyvenime, ne kartą suteikęs stiprybės sudėtingu metu.

– Ką jaučia, patiria dirigentas suskambant pirmai natai ir ką – nuskambėjus paskutinei, kai stoja tyla?

– Labai gražus klausimas. Ko gero, pagrindinė dirigento užduotis – nurodyti, palaikyti ritmą ir tempą, todėl kartu su pirma nata vaizduotėje, ausyse jau girdžiu visą taktą. Žinoma, kūrinio pradžia, pirmas garsas kelia jaudulį – jam suskambant, esi jau kitame pasaulyje. Na, o paskutinis garsas reiškia, kad tavo misija šį vakarą baigta. Telieka paspausti ranką koncertmeisteriui ir nusilenkti.

– Įdomu, kaip menate savo, dar žiūrovo, pirmąjį apsilankymą LNOBT?

– Ko gero, pirmojo neprisimenu. Žinau, kad dar visai mažas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sėdėjau mamai ant kelių ir klausydamas koncerto mojavau rankytėmis... Taip man pasakojo. Gal aštuonerių ar devynerių metų mama nusivedė į „Traviatą“. Nesupratau teksto – buvo nuobodoka.

Šiandien opera man – kertinis veiklos prioritetas. Šio žanro kūriniai, pagrįsti menų sinteze, į kurią sutelpa viskas – nuo muzikos iki šokio, nuo literatūros iki dailės, – mane itin žavi, leidžia patirti pilnatvę. Be to, patinka, kad statant operą kokius du mėnesius dirbama kasdien, o, pavyzdžiui, simfoniniam koncertui kartais skiriamos vos dvi trys repeticijų dienos. Taigi visai kitas darbo tempas.

– Vokietijoje gimusio prancūzų muziko J. Offenbacho „Hofmano istorijos“ – vienas dažniausiai interpretuojamų kūrinių. Deja, kompozitorius operos nebaigė, mirė nesulaukęs jos premjeros, kuri įvyko 1881 m. Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre. Dėl to sklando daug legendų apie jos sukūrimą, tikrąją autorystę. Martynai, kaip jūs suvokiate ir vertinate šią operą, kokia toji „Hofmano istorijų“ partitūra, ką ir kaip muzikos kalba pasakoja kompozitorius?

– Kūrinio istorija išties įdomi. J. Offenbachas mirė likus keturiems mėnesiams iki premjeros. Jis tebuvo parašęs klavyrą ir spėjęs orkestruoti du pirmuosius veiksmus. Prancūzų kompozitorius Ernestas Goiraud baigė orkestruotę, sutvarkė choro partijas, rečitatyvus. Tačiau būta daug įvairių spekuliacijų dėl kūrinio autentiškumo, jos netilo metų metus.

Opera pelnė pripažinimą, tapo labai populiari. Vis dėlto galutinio operos varianto, galima sakyti, neturėta net šimtmetį po pirmojo „Hofmano istorijų“ atlikimo: kiekvienam pastatymui dirigentai, režisieriai ruošdavo naujas redakcijas, nustatydami veiksmų seką, nepaisydami numerių tvarkos, savo nuožiūra parengdami ar išmesdami rečitatyvus.

Galiausiai šio amžiaus pradžioje „Schott“ leidykla išleido garsių J. Offenbacho muzikos ekspertų Michaelio Kaye ir Jeano-Christopheʼo Kecko parengtą redakciją. Tai išsamus kritinis leidimas, manytina, artimiausias pirminei kompozitoriaus idėjai. Kaip tik šios redakcijos partitūrą ir atliekame LNOBT.

Įdomi ir operos gyvavimo istorija, gaubiama mistikos. Vienoje, rengiantis antrajam operos atlikimui, kilo didžiulis gaisras, žuvo daug žmonių. Praėjus šešeriems metams „Opéra Comique“ teatre taip pat kilo gaisras, sudegė visos „Hofmano istorijų“ natos. Visa tai tikrai nepadėjo rastis galutiniam operos variantui, bet tarytum feniksas iš pelenų ji pakildavo kas kartą atsinaujinusi.

„Hofmano istorijų“ muzika šmaikšti, ironiška, bet pati opera labai romantiška, kupina polėkio, humoro. Visa tai perteikia daugybė įsimintinų melodijų. Iš kitų J. Offenbacho kūrinių „Hofmano istorijos“ išsiskiria emocine gelme ir muzikos įtaiga.

Į šios operos draminę liniją įpinta fantazijos žaismės elementų, o vokalinės partijos yra tikriausias iššūkis atlikėjams, palyginti su lengvesnio pobūdžio kompozitoriaus operetėmis, kurių jis parašė bemaž šimtą (operų – šešias). Šis, paskutinis, J. Offenbacho veikalas pats rimčiausias ir sudėtingiausias, tai yra jo kūrybinės meistrystės viršūnė.

– „Hofmano istorijų“ libreto pagrindą sudaro trys apsakymai, sukurti Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno – įstabios romantizmo asmenybės, palikusios gausų kūrybos paveldą ateities kartoms. Koks jūsų santykis su šiuo įvairialypiu menininku, turint omenyje operos libretą?

– Be abejo, E. T. A. Hoffmannas – labai spalvinga ir įvairialypė asmenybė: rašytojas, kompozitorius, tapytojas... Jo kūryboje grėsmingas antgamtiškumas tampa paprasto žmogaus gyvenimo dalimi, ironiškai atskleisdamas tragiškai groteskišką jo prigimtį. Tam tikra prasme netgi šiek tiek priartėjama prie psichoanalitinės perspektyvos.

Ne išimtis ir „Hofmano istorijos“: operos veikėjai – akių pardavėjai, viliojančios mechaninės lėlės, vašką deimantais verčiantys burtininkai, mirtį nešančios  „femme fatale“, atspindžius vagiantys veidrodžiai ar sielas perkantys kerėtojai... Tad operoje esama pasakiškumo elementų, stebuklinės mistikos.

Pagrindinis J. Offenbacho operos personažas Hofmanas yra naivus, romantiškas nutrūktgalvis menininkas, linkęs į alkoholizmą. Kompozitorius šį veikėją įprasmino tamsaus atspalvio fatalistinėje dimensijoje. Hofmaną lydi keturios piktavalės figūros: Lindorfas, Kopelijus, Miraklis, Dapertutas, kurios kiekviename operos veiksme įstumia jį į vis naujas nelaimes. Šie keturi veikėjai, tarytum nepaleidžiantys šešėliai, nuolatos persekioja, verčia leistis į nemalonius išgyvenimus.

„Hofmano istorijos“ – tarsi trys sentimentalaus žmogaus gyvenimo etapai, trys istorijos, sudarančios vieną romantinę fantaziją, kuria keliaujama it svaigulingo lengvabūdiškumo labirintu. Istorija prasideda ir baigiasi tikriausiu Hofmano apsėdimu – meile operos dainininkei Stelai, o viduriniai veiksmai – tarytum Hofmano aistrų trims skirtingoms moterims vizijos.

Pradinis J. Offenbacho sumanymas ir buvo sukurti trijų veiksmų dvasinę kelionę nuo jaunatviško susižavėjimo, kurį matome antrajame – Olimpijos – veiksme, iki brandžios meilės, kuri įprasminta trečiajame – Antonijos – veiksme, kol galiausiai viskas baigiasi Hofmano, kaip dykinėjančio švaistūno, paveikslu ketvirtajame – Džuljetos – veiksme.

Operoje aktualizuojamas gyvenimas šia diena, dabarties pajauta. Galbūt Hofmano elgsena šiek tiek lengvabūdiška, valiūkiškai naivi, jo sprendimai pernelyg švaistūniški, kita vertus, kiek daug tame tyro vaikiško grožio, paprasto žmogiškumo, vertybinio idealizmo... Man pačiam be galo gražus romantiškas Hofmano portretas, ilgesys didesnių, aukštesnių vertybių, kurios įkvepia, skatina kurti, tikėti, gyventi.

„Hofmano istorijos“ man – pirmoji šio kompozitoriaus opera. Tai – didžiulis kūrinys, didžiulis pastatymas, kuriame susijungia solistų ansamblis, choras ir orkestras. Be to, „Hofmano istorijose“ apstu net ir ne klasikinės muzikos mėgėjams žinomų melodijų. Viena tokių, tam tikra šios operos vizitinė kortelė, – ketvirtojo veiksmo pradžios barkarolė. Pasiklausykite ir neliksite abejingi.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.