Auksinio scenos kryžiaus laureatė Samanta Pinaitytė: „Tikiu, kad teatras turi aukštesnę misiją“

Aktorė Samanta Pinaitytė Klaipėdos dramos teatre vos keli metai. 2021 m. įsijungusi į šio teatro aktorių trupės gretas ji spėjo suvaidinti daugumoje nuo tada kurtų spektaklių. Skirtingi režisieriai ir jų požiūris į teatrą, aktoriaus profesiją, pasakojimo scenoje vystymą – S. Pinaitytė sakė viską godžiai siurbianti į save, aktyviai ir su dėkingumu priimanti kiekvieną progą augti. 

S.Pinaitytė ir R.Rastauskas.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė ir R.Rastauskas.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
„Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov.<br>Domo Rimeikos nuotr.
„Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
 S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
 S.Pinaitytė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
„Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov.<br>Domo Rimeikos nuotr.
„Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov.<br>Domo Rimeikos nuotr.
„Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov.<br>Domo Rimeikos nuotr.
„Fragmentas“ A. Čechovo „Trijų seserų“ trečiojo veiksmo motyvais, rež. D. Krymov.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Tyrinėtoja Samanta, Scott Nr. 2. J. Bednarczyk „Lost Lost Lost“, rež. M. Borczuch.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Tyrinėtoja Samanta, Scott Nr. 2. J. Bednarczyk „Lost Lost Lost“, rež. M. Borczuch.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Gerda. „Sniego karalienė“ pagal H. Ch. Andersen pasaką, rež. P. Tamolė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Gerda. „Sniego karalienė“ pagal H. Ch. Andersen pasaką, rež. P. Tamolė.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Mašina 01, Elektrina. „Robotų pasakos“ pagal S. Lemą, rež. K. Dworakowski.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Mašina 01, Elektrina. „Robotų pasakos“ pagal S. Lemą, rež. K. Dworakowski.<br>Domo Rimeikos nuotr.
Kapininių Sveikamarytė. A. Duda-Gracz „Meilė“, rež. A. Duda-Gracz.<br>Przemysalwo Jendroskos nuotr.
Kapininių Sveikamarytė. A. Duda-Gracz „Meilė“, rež. A. Duda-Gracz.<br>Przemysalwo Jendroskos nuotr.
Marija. A. Duda-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, rež. A. Duda-Gracz.<br>D.Matvejevo nuotr.
Marija. A. Duda-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, rež. A. Duda-Gracz.<br>D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Kristina Sadauskienė

Mar 30, 2024, 10:52 AM

Atsidavimas savo profesijai ir teatrui nelieka nepastebėtas – šią savaitę vykusioje iškilmingoje „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijoje aktorė buvo apdovanota kategorijoje „Pradedančioji menininkė“ už Olgos vaidmenį Dmitrijaus Krymovo režisuotame spektaklyje „Fragmentas“.

Su garbingo apdovanojimo laureate pokalbis apie šaknis ir pirmyn vedančią meilę scenai.

– Vos prieš dieną išgirdote, kad tapote „Auksinio scenos kryžiaus“ laureate – atsiimdama apdovanojimą sakėte, kad tai pirmas kartas, kai scenoje esate nepasiruošusi. Atslūgus pirmai emocijų bangai, gal jau galite įvardinti, kokia jums šio apdovanojimo reikšmė?

– Emocijos vis dar labai įvairios. Labai džiaugiausi patekusi tarp tokių stiprių ir unikalių menininkų ir esu laiminga, jog buvo įvertintas mano darbas. O didžiausią apdovanojimą gavau, kai buvo paskelbtos nominacijos. Kolegų bei artimųjų palaikymas buvo didžiulis ir tai suveikė lyg priminimas, kad tai, ką darome su kolegomis ant scenos, pasiekia kitus, kad žinutė, kuri slypi kiekviename spektaklyje, kiekviename vaidmenyje yra matoma ir jaučiama. O juk svarbiausias tikslas ir yra pasiekti žiūrovą.

– Apdovanojimą jums atnešė Olgos vaidmuo D. Krymovo „Fragmente“, kaip jį apibūdintumėte – ar jis ir jums pačiai užima ypatingą vietą tarp kitų vaidmenų?

– Šiuo metu atrodo, kad būtent vaidmuo „Fragmente“ iš manęs pareikalavo daugiausiai jėgų bei energijos. Galbūt jis nėra „sunkiausias“ vaidmuo, bet tikrai vienas iš sudėtingesnių. Jame didžiulį vaidmenį atlieka technika, tad kiekvieną kartą turiu su ja susidraugauti iš naujo. Labai pasitikiu scenoje dirbančiais partneriais, jie veikia čia ir dabar, labai kruopščiai ir su didžiuliu rūpesčiu, o projektorius ar šviesos efektai ne visada gali suveikti taip, kaip suplanuota. 

Taip pat spektaklio metu daug veikiu kūnu, yra daug fiziškumo, tad ir pasiruošimo tai reikalauja atitinkamai kitokio nei įprastai. Labai ryškiai pamenu vieną repeticiją: dirbome ties itin intensyvia gaisro scena ir po jos vos prakvėpavau, jaučiau, kad esu visa raudona. Pastebėjęs net ir režisierius atėjo klausti: „Samanta, ar tau viskas gerai?“ Supratau, kad turiu rasti, kaip save sudėlioti, spektaklis juk ne ta viena scena, o ir ilsėtis nėra kada, jei scena ir mažiau intensyvi veiksmais, jos energija stiprumas – toks pat.

Iki šiol man reikia laiko, kad pasiruoščiau „Fragmentui“, nenoriu su niekuo prieš jį ar po jo kalbėtis, kad galėčiau įeiti į savo personažą, turiu atsiriboti, pabūti viena, pabūti su dekoracija, rekvizitu.

– Nuo pat pirmojo šio režisieriaus apsilankymo Klaipėdos dramos teatre, jis pirmiausia viešėjo su meistriškumo klasės pamokomis per „TheATRIUM“ festivalį, jo vardą lydėjo „žvaigždės“ šleifas. Kaip veikė D. Krymovo vardo svoris, kai buvote pakviesta vaidinti „Fragmente“?

– Buvau beprotiškai laiminga gavusi tokią galimybę. Žinojau, kad laukia didžiulis darbas, didelė atsakomybė. Pirmiausia gąsdino būtent ji, kiek reikės nešti, bet kartu buvo smalsu, kur ši kelionė nuves. Ruošiausi daug, išsitraukiau net visus studijų užrašus, skaičiau apie vaidmens horizontalę ir vertikalę, dar visokių teorinių tekstų. Supratau, kad dirbsiu su genijumi ir nenorėjau jo nuvilti.

– Kuo išsiskiria darbas su D. Krymovu, kaip jį apibūdintumėte?

– Jis labiausiai pedagogiškas iš visų režisierių, su kuriais teko dirbti Klaipėdos dramos teatre. Trumpai palyginsiu kelis: jei kalba eina apie A. Duda-Gracz – ji mus visus giliai įtraukė į vidinį pasaulį, jai labai svarbus ryšys, Michał Borczuch mokė radikaliai laisvo buvimo scenoje, o D. Krymovas, kaip ir sakiau, labai pedagogiškas – jis pateikia užduotį, sudeda kelią iš pavyzdžių ir tau labai lengva tuo keliu eiti – jis aiškiai pateikia savo žaidimo taisykles: sudėlioja tikslus, uždavinius, o mums belieka patikėti tomis taisyklėmis.

– Šiuo metu ruošiatės vaidmeniui antrame D. Krymovo režisuojamame spektaklyje Klaipėdoje „Requiem“. Gegužės 11 d. jo premjera, o kovo pradžioje vyko ir pirmasis repeticijų etapas, kokie įspūdžiai po jo?

– Susitikimas buvo jaudinantis – visi susiėjome kaip šeima, apsikabinome. Keistas jausmas, atrodo, kad tiesiog toliau tęsiame darbą, kad nebuvo kažkokios didesnės pauzės, visi savi, visi vieni kitus pažįstame. Gal dėl to taip iškart nėrėme į darbą. Kai susitikome pirmai „Requiem“ repeticijai, galvojau, režisierius kokią valandą kalbės, analizuos, pasakos, ką planuoja daryti – taip darė „Fragmento“ repeticijų pradžioje. Bet jis atėjo, pasisveikino ir sako, kad galime iškart pradėti repetuoti. Buvo labai intensyvu, pamenu, išėjau po repeticijos verdančia galva, o iki „Fragmento“ rodymo tą patį vakarą buvo likę vos trys valandos. 

Kalbant apie „Requiem“ ir šįkart yra didžiulis pasitikėjimas režisieriumi, kai jis proceso pradžioje pasakojo apie kiekvieną sceną, ką nori ja pasakyti ir kaip ją mato – visi jautėme, kaip D. Krymovas tiesiog netveria noru dirbti – jis turi viziją ir didžiulį troškimą ją įgyvendinti. Tai užkrečiama.

– Gal jau galite šiek tiek nuštrichuoti, kokį personažą kuriate „Requiem“?

– Spektaklyje esu su vaikais susijusią sukrečiančią patirtį išgyvenusi mokytoja. Ji mėgina rasti tiesą, išaiškinti, kas nutiko. Spektaklyje susisies daug skirtingų tekstų, mokytojos istorija ateina iš vienos Haruki Murakami romano „Kafka pakrantėje“ scenos.

Kol kas atrodo, kad man, kaip aktorei, aiškumo buvo daugiau „Fragmente“. Ten buvo visa pradžia be teksto, galėjau daug dirbti kūnu, veikti skatino scenografija, net rekvizitas – tai man artima. „Requiem“ visai kitas priėjimas, dar nesu turėjusi tiek teksto. Tai – savotiškas išbandymas. 

Be to, dar tik ruošdamasi artėjančioms repeticijoms mintyse mačiau visai kitokį savo personažą nei jį atvykęs pristatė režisierius. Jau suprantu, kad ta mokytoja – kritinė, iš šono žiūrint joje sunku būtų įžvelgti daug racionalumo, bet jos pasaulyje ir kaip ji jį mato aiškumo ir skaudžios realybės labai daug. Pati niekada nesu atsidūrusi tokioje būsenoje ar panašioje situacijoje. Dar tik pati repeticijų pradžia, tad tikrai neradau visų pateisinimų ir priežastingumo, bet jau matau, kad bus be galo įdomu su visu tuo dirbti.

– Minite, kad būsena, kurioje jūsų personažas, pačiai visiškai nepažįstama, gal galite pasidalinti, kaip sieksite ją rekonstruoti?

– Režisierius mums paklojo aiškias taisykles, pateikė fokusą. Visi gilinamės į pjesės tekstą, atsirenkame, kas svarbiausia. Individualūs namų darbai, aišku, atrasti pačią mane įtikinančius personažo pateisinimus, to reikia, kad užčiuopčiau tęstinumą tarp jos ir to, ką ja nori pasakyti režisierius. 

Kadangi „Requiem“ mokytojos patirtys nėra pažįstamos, tai reiškia, kad ją ne filtruosiu per save, o daugiau remsiuosi kolegomis, mūsų personažų santykiais, veiksmo aplinkybėmis. Juk mes niekada nevaidiname savęs, o kitą, atliepiame kitą. Gali sugerti kiek nori teatrinės teorijos, bet scenoje stebuklą kuri būdamas su kitais.

Taip pat, akivaizdu, kad naudosiu ir tai, ko išmokau pas A. Duda-Gracz – kaip kurti personažą, pajusti jo psichologiją. Kad veikėją suprastų žiūrovai, geriausiai ją suprasti turiu aš pati.

Įdomi detalė, H. Murakami knygoje į spektaklį perkeliama vieta taip pat nėra labai aiški. Labai pasitikiu režisieriumi, jei jis mato mane šiame vaidmenyje, tiki manimi – tuomet galiu jį sukurti.

– Kaip apibrėžtumėte sau artimiausią vaidybos metodą – į ką labiau linkstate kurdama vaidmenis: remiatės vaizduote ar stengiatės įsigyventi, ieškote tikros patirties šaltinio?

– Viskas priklauso nuo personažo svorio. Jei bus labai kritinis personažas, nelabai norėsiu jį nešti per save, tuomet ieškosiu kažkokių atjautos taškų, per kuriuos susisietume. Tarkime, per Pauliaus Tamolės „Sniego karalienę“ yra scena, kur turiu kalbėtis su močiute, ten yra jos įrašas. Gana sunku scenoje bendrauti su įrašu, bet man padeda tai, kad įsivaizduoju, jog bendrauju su savo močiute. 

Jos sveikata prasta ir visada dėl jos jaudinuosi, eidama į tą spektaklį galvoju, kad kai kalbėsime, pasiųsiu jai visas geras savo mintis. Jauti, net dabar, mums kalbant, mano viduje kažkas atsirakina, balsas ima virpėti – aš galvoju apie ją. Tuo tarpu „Fragmente“ tokių asmeninių atskaitos taškų negalėčiau ir nenorėčiau ieškoti. Per daug lengvabūdiškai psichologizuojant galima paslysti ir įkristi ten, kur nereikia. 

Iš esmės teatras juk yra žaidimas, taigi bandau maksimaliai žaisti man patikėtose aplinkybėse, patikėti jomis, rasti pateisinimą tam, kas gal atrodo nelogiška. Kartais sukuriame ryškiai mumis rezonuojantį personažą, o kartais esame kaip indas, prisipildantis iš išorės. Kiekvienas režisierius turi savo taisykles, susitikę gauname jas ir žaidžiame. Kartais gana lengvai, o kartais reikia laiko joms perprasti.

– Kai tarėmės susitikti, pasiūlėte tą daryti teatre. Sakėte, kad bus namų aplinka. Čia dirbate trečius metus, kaip greitai atėjo namų jausmas? Iš ko jis susideda?

– Man labai pasisekė, kad pirmasis darbas šiame teatre buvo pas A. Duda-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Pakliuvau į jos procesą, kuriame ji mums visiems parodė ir priminė, kokia svarbi yra komanda, kitas žmogus šalia tavęs. Ji visiems iš naujo sužadino tikėjimą teatru. Jos vedama pažinau ir jaukinausi savo naują kolektyvą. 

Atėjau, kuomet buvo stipriai akcentuojama, koks svarbus partneris, kai labai aiškiai matėme, kad šalia žmonės, su kuriais norime ir galime dirbti, su kuriais kartu kuriame teatro stebuklą. Tai ir yra namai. Žmonės su kuriais siekiu bendro tikslo yra namai.

Namuose turi jaustis saugiai. Čia jaučiuosi saugiai, aišku, ne visada patogiai, bet aktorius neturi jaustis per daug patogiai, tai – specialybės dalykai. 

– Iš akcento spėju, kad nesate klaipėdietė?

– Esu iš nedidelio kaimelio. Gimiau ir mokyklą lankiau Jurbarke, o namai buvo už tilto per Nemuną – Kiduliuose. 

– Gal galite papasakoti, kaip susiklostė, kad atsidūrėte pajūryje?

– Iš tiesų stojau į aktorinį Vilniuje, nors labai norėjau pakliūti į Valentino Masalskio kursą. Dar mokydamasi mokykloje buvau mačiusi jo spektaklių, buvau keliuose jo pokalbiuose su žiūrovais ir atrodė, kad jo teatro tiesa ir suvokimas – teisingiausi. Išgirdau, kad jis rinks aktorių kursą, bet paaiškėjo, kad nerenka. Pavyko įstoti Vilniuje, bet į jį nuvažiavus greitai supratau, kad tai visiškai ne mano vieta – nei miestas, nei studijos. Dabar suprantu, kad buvau labai žalia, veikė ir labai staigus pokytis tarp miesto ir kaimo. 

Po kurio laiko sužinojau, kad V. Masalskis renka kursą, bet Klaipėdoje. Priėmiau tai kaip ženklą. 

Klaipėdoje iškart pritapau. Man taip patinka šio miesto erdvė. Klaipėdoje menininkams tobula terpė kurti – nėra skubėjimo, milžiniškos konkurencijos, galima sau leisti būti, mąstyti.

– Klaipėdos dramos teatre pastaruosius kelis metus kuriami spektakliai pasižymi gana plačiais formos ir turinio raiškos ieškojimais. Kaip pati priimate teatrą, kuris ne visada iš pirmo žvilgsnio aiškus, lengvai perprantamas?

– Tai labai priklauso nuo situacijos, net ir kuriant personažą yra faktoriai, kuriuos reikia žinoti, bet yra ir tai, ko personažas nežino ir tai būtina procesui. Personažai patys bando suprasti, ieško. Tai irgi jų variklis. Man atrodo, kad ieškojimas, klausimų kėlimas yra tai, kas geriausia teatre. Tobula, jei po spektaklio žmogus išeina su klausimu, tada mes kažką jame pasiekėme, pažadinome. Jei tiesiog suduotume atsakymus, būtų tas pats kaip žiūrėti televiziją, gražius judančius paveikslėlius, kur viskas už tave sukramtyta. Tikiu, kad teatras turi aukštesnę misiją. 

Įdomu klausytis žiūrovų atsiliepimų, pavyzdžiui, apie tą patį spektaklį vienas sakys, kad visiškai nieko nesuprato, o kitas, kad viskas, ką jis matė, yra apie jį patį. Tai labai įdomu.

– Kaip apibūdintumėte, kokį santykį turite su auditorija, koks ryšys su įsivaizduojamu žiūrovu?

– Tik pradėjus dirbti teatre, einant į sceną kartais apimdavo labai keistas jausmas – lyg ruoščiausi kovai, nusiteikdavau priešpriešai. Vėliau, augant ir keičiantis man pačiai, keitėsi ir tas nusiteikimas. Juk mes einame į dialogą su žiūrovu, kartais net tiesioginį, turime spektaklių, kur ieškome žmonių akių, kreipiamės tiesiai į juos. Su kai kuriais spektakliais, pavyzdžiui, „Meilė“, kur stovime tarp žiūrovų ir pasakojame savo istoriją – tarp jų ir mūsų nelieka jokios distancijos, žiūrovai mato kiekvieną pirštelio krustelėjimą. Arba „Fragmente“ – einu kėdėmis tarp žmonių ir kaskart sulaukiu galybės įvairių reakcijų: kažkas verkia, kažkas bando nušluostyti mano pačios ašaras, kažkas bando pasisodinti šalia ir nuraminti, kažkas kviečia ant kelių. Tai – labai brangu. 

Svarstau, kad tas keistas priešiškumas rasdavosi iš baimės dėl to, kaip mane vertins, kaip priims, čia ta pati dar iš mokyklos tebesivelkanti uodega.  Dabar suprantu, kad ryšys su žiūrovu būtinas – gal spektaklis įpareigos mus su juo kovoti, bet mūsų misija – ryšys, įsitraukimas. To nedarome kažkaip specialiai – tiesiog scenoje pradeda vykti spektaklio gyvenimas, įsisuka jo mechanizmas, visa komanda atiduota savo energiją, sielą, mintis. 

Dabar kalbame apie dalykus, kuriuos labai aiškiai jaučiu, bet sunku įvardinti. Kad mūsų personažai būtų gyvi scenoje, apsinuoginame. Kaskart einu į spektaklį pasiruošusi būti maksimaliai atvira, o kaip pavyksta man, kaip pavyksta kolegoms, pamatome iš žiūrovų reakcijos, iš kritikų atsiliepimų.

– Jūsų profesinių įrankių dėžutėje svarbią vietą užima šokis, esate šokusi ir ne viename šiuolaikinio šokio spektaklyje. Kaip jis atsirado ir kodėl jus patraukė šokio kalba?

– Taip, šokis man labai svarbus. Jį visiškai atradau per studijas. Viena iš mūsų dėstytojų buvo Aušra Krasauskaitė – šokėja, choreografė, bendravimas su ja man padarė didžiulę įtaką, jos dėka susipažinau su Šeiko šokio teatru ir šiuolaikiniu šokiu, Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir klasikiniu šokiu – labai imponavo jame slypinti disciplina. A. Krasauskaitė padėjo suprasti, kiek daug galima pasakyti kūnu, juo išreikšti emocijas, vidinį pasaulį – iškart buvo akivaizdu, kad tai pravers ir aktorystėje. Gebėjimas valdyti kūną neįtikėtinai išlaisvina scenoje. Štai ir dabar, pažiūrėk, kiek daug gestikuliuoju kalbėdama, tai nesąmoninga, bet taip jau yra, kalbėjimas ir judesys – susiję. Bandant išreikšti mintį kartais pirma ateina judesys, lyg labiau tiesioginis jos perdavimo būdas. 

Yra tekę girdėti, kad jei personažas neturi žodžių, tuomet jis neįdomus, o man – priešingai. Atrodo, kad tuomet jį reikia taip gerai išieškoti, rasti per savo kūną – tai įdomu. 

Geras pavyzdys – „Fragmento“ pradžioje mano personažas nekalba, bet skamba klasikinė muzika, kai ieškojome, kaip atlikti tą sceną, muzika padiktavo, ko reikia – pradėjau lankstyti pėdas kaip per baleto paskaitas ir tai labai tiko režisieriui.

– Domitės įvairiomis šokio mokyklomis, tarp jų ir Rytų šalių tradicijomis. Ką randate jose?

– Mane stipriai įkvėpė Tadashi Suzuki filosofija, raginanti vėl tapti socialiai aktyviais ir savo šiuolaikiniuose kūnuose atrasti bei pažadinti pirmapradę gyvūninės kilmės energiją. Ypač įstrigo jo aktorių ruošimo metodas, kuriame labiausiai pabrėžiama apatinė kūno dalis – pėdos. Per pėdų sąlytį su žeme siekiama pasiekti didesnį visų fizinių funkcijų įsisąmoninimą.

Pėdų darbas, jų padėtis gali nulemti ne tik rankų judesius, bet aktoriaus balso stiprumą. Kiekviename judesyje slypi didžiulė energija. Net šylu kalbėdama. Pėdose juk slypi tiek svarbių taškų. 

Praėjusį pavasarį svečiai iš Taivano festivalyje rengė savo dirbtuves „Dvasinio kūno paieškos“, buvau jose – didelis dėmesys kūnui. Atrodo, mes teatre taip pat kažką panašaus darome, ieškome ryšio su kūnu, vidinės energijos aktyvavimo, bet pas juos ryšys su gelme, tikėjimas teatro rituališkumu yra visa ko pamatas, jie nuo to atsispiria savo kūryboje. Galbūt ne visi principai tiktų man, bet tas energetinis gyvybingumas labai imponuoja.

Parengta pagal š. m. vasario mėnesio kultūros ir meno žurnale „Durys“ publikuotą pokalbį. 

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.