Auksinio scenos kryžiaus laureatas K. Glušajevas jaučia begalinį dėkingumą neseniai mirusiam R. Tuminui

Teatro ir kino aktorius, režisierius, improvizacijos teatro KITAS KAMPAS meno vadovas ir improvizatorius Kirilas Glušajevas kovo 27 d. pelnė pirmąjį Auksinį scenos kryžių. 

K.Glušajevas ir O.Koršunovas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas ir O.Koršunovas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas ir O.Koršunovas.<br>R.Vilkelio nuotr.
K.Glušajevas ir O.Koršunovas.<br>R.Vilkelio nuotr.
Kirilas Glušajevas.<br>M.Gudzinevičiaus nuotr.
Kirilas Glušajevas.<br>M.Gudzinevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

„Kitas kampas“

Apr 1, 2024, 10:54 AM

Aktorius apdovanotas Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už sukurtą Žano vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Raganosiai“. Tą pačią dieną didžiausias Lietuvoje bilietų platintojas „Bilietai.lt“ paskelbė, kad per pastaruosius metus populiariausias spektaklis Lietuvoje buvo Kirilo Glušajevo režisuoti „Nuostabūs dalykai“.

Apie dvigubą šventę, pirmąjį Auksinį scenos kryžių, Žano personažą, neseniai iškeliavusį režisierių Rimą Tuminą, režisūrą bei netrukus pasirodysiančią ilgos formos improvizacijos spektaklio premjerą kalbėjomės su K. Glušajevu.

– Kirilai, laimėjote Auksinį scenos kryžių Nepagrindinio vaidmens nominacijoje už Žano vaidmenį spektaklyje „Raganosiai“. Kaip jautėtės sulaukęs žinios, kad esate nominuotas? Ar tai pirmoji Jūsų nominacija?

– Auksiniuose kryžiuose tai buvo pirmoji mano nominacija. Diena, kai sužinojau, kad esu nominuotas, buvo viena iš tų dienų, kai ruošėmės režisieriaus Rimo Tumino išlydėjimui. Režisierius buvo ir mano pirmasis teatro Mokytojas, norisi pabrėžti, kad tai buvo Mokytojas iš didžiosios M, todėl, kai sužinojau apie nominaciją, kilo labai prieštaringi jausmai. 

Iš vienos pusės, tai buvo pakankamai netikėta, iš kitos pusės, galvojau apie tai, kad tą pačią dieną ruošiesi didžiausio Mokytojo išlydėjimui ir tuo pačiu sužinai, kad esi nominuojamas kaip aktorius, o juk tai ir yra būtent šio Mokytojo ir kitų dėstytojų nuopelnas. 

Jutau prieštaringas ir intensyvias emocijas, bet jos buvo įkvepiančios, užpildančios, nors dažniausiai gyvenime į komplimentus, apdovanojimus ar nominacijas reaguoju rezervuotai, santūriai, o dažnai net nežinau, kaip reaguoti arba išreikšti ką tuo metu jaučiu. 

– Kokį rėžį Jūsų gyvenime paliko režisierius, mokytojas Rimas Tuminas? Ką išsinešėte iš pažinties ir galimybės mokytis su juo?

– Aš labai džiaugiuosi, kad man pasisekė ateiti į studijas, nepažįstant Rimo Tumino kaip režisieriaus, ir pirmiausia susipažinti su juo kaip su asmenybe, kaip su pedagogu. Tik vėliau aš pradėjau atrasti Vilniaus mažąjį teatrą ir R. Tuminą kaip režisierių. Dėl to mano pažintis pirmiausia su juo buvo ne kaip su menininku, o kaip su asmenybe, todėl tolimesnėje kelionėje, tiek studijose, tiek po studijų, man jis visų pirma buvo asmenybė. 

Galimybė būti šalia jo studijuojant, vėliau režisuojant ir statant spektaklius jo įkurtame teatre, vėliau būnant jo pavaduotoju kūrybiniais klausimais Vilniaus mažajame teatre, dar vėliau užimant kūrybinės dalies vadovo pareigas, leido su juo bendrauti ir apimti daugiau klausimų, negu tik spektaklių statymas arba kūryba. Dėl to indėlis, kurį paliko R. Tuminas kaip asmenybė ir kūrėjas, yra didžiulis ir labiausiai aš vertinu, branginu ir naudojuosi tuo, ką išmokau iš jo, pirmiausia, kaip žmogus. 

Kasdienybė yra tam tikra filosofija, tam tikra vertybių, principų, įsitikinimų, gyvenimo būdų, reakcijų į tikrovę, būdų santykiauti su tikrove visuma. Tai labai padėjo sustiprėti, išdrąsėti ir šiaip ne taip atsistoti ant savo kojų, pradėti eiti savo keliu ir būtent tai, kaip jis matė gyvenimą, kaip jis gyveno, mane įkvėpdavo. Net ir tuomet, kai mes nesimatydavome, aš stebėdavau, klausydavau visų jo interviu, dažnu atveju sunkiomis man akimirkomis prisimindavau, ko jis mokė. 

Tai yra vienas iš tų žmonių, kurį gali vadinti ne tikru, bet tėvu – kūrybiniu tėvu, vedliu, Mokytoju. Ir labai džiaugiuosi, kad, prieš pat prasidedant pandemijai, mes turėjome susitikimą, kurio metu aš galėjau jam atsiverti ir pasidalinti pirmiausia tuo, dėl ko aš jo bijodavau, būdamas studentas, dėl ko ant jo pykdavau, būdamas jaunas režisierius, o vėliau, ką iš jo pradėjau pasiimti sau. Tas pokalbis užsibaigė mano padėka jam ir atsiprašymu, jei kas buvo ne taip. Dėl to jutausi ir iki šiol jaučiuosi labai ramus, nieko neskolingas, o tik buvau ir būsiu labai, labai dėkingas. 

– Prisiminkime laikotarpį, kai buvo statomas spektaklis „Raganosiai“. Koks buvo didžiausias iššūkis kuriant Žano vaidmenį, už kurį ir gavote Auksinį scenos kryžių?

– Didžiausias iššūkis – kurti vaidmenį. Net ir labai patyrę aktoriai, su kuriais teko dirbti, visuomet sako, kad, jei atsakingai žiūri į darbą, kurti vaidmenį yra iššūkis. Aš teatre pagrinde dirbu arba režisuodamas, arba improvizuodamas, arba dėstydamas. Draminių vaidmenų anksčiau turėjau daugiau, bet ilgainiui atsisakiau ir esu jų pasilikęs labai nedaug. 

Vaidmuo „Raganosiuose“ buvo netikėtas pirmiausia dėl to, kad aš vasario mėnesį ir kovo mėnesio pusę planavau rašyti magistro darbą, o pakliuvau į intensyvų kūrybinį procesą, todėl tai buvo didžiulis planų keitimas. Antra, mano akimis tai buvo didelės apimties vaidmuo, kurį reikėjo sukurti greitai ir, žinoma, kokybiškai, nes spektaklis didelis, komanda puiki. Trečia, didelis iššūkis, aišku, buvo partneriauti su Martynu Nedzinsku, kuris yra TOP aktorius. Iš vienos pusės, buvo lengva dėl to, kad vis tiek visa atsakomybė teko Martynui, nes jis atliko pagrindinį vaidmenį, o iš kitos pusės, būnant šalia jo, reikia pačiam neatsilikti, kad dueto kokybė būtų gera. Tai visa šita visuma ir buvo vienas didžiulis iššūkis.

– Spektaklyje Jūsų ir Martyno personažai taip pat yra draugai. Kaip tai palengvino, o gal atvirkščiai – apsunkino vaidmens kūrimą?

– Martynas yra ir mano spektaklių aktorius. Su juo mes kūrėme mano diplominį spektaklį „Batraištis“, kuriame Martynas vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Praėjus beveik dešimtmečiui atsirado pjesė, kurią atlikti irgi pasiūliau būtent jam, nes jį, kaip kurso draugas, labai gerai žinau kaip aktorių ir žinau, kad negaliu jam siūlyti bet ko. 

Esame ir kurso bei nuolatiniai gastrolių draugai, ir vienas kitą labai gerai žinome kaip kūrėjai. Tad, kalbant apie Žano vaidmenį, labai norėjosi nepavesti, neapsunkinti, nesugadinti, stengtis. Tame ir yra tas teatro grožis, kad galima augti ir mokytis iš meistrų, būnant šalia.

Žinoma, personažai nėra žmonės, jie yra „žmonijos kaimynai“. Jie yra labai panašūs į žmones, bet jie yra kitokie. Todėl teatre nėra svarbu, ar gyvenime esate draugai, ar tik kolegos. Kartais tai gali kažkaip gelbėti, bet gelbėti tik iš tam tikros pusės. Šiuo atveju, kad mes su Martynu esame draugai, leido atviriau vienas su kitu kažkuo pasidalinti, galbūt kažkur išvengti nereikalingos įtampos ar nesusikalbėjimo. Kai kuriuose procesuose tas artumas kartais kenkia, gal ne šiuo konkrečiu mūsų atveju, bet bendrai teatre. 

Iš esmės personažus kuriame atsispirdami nuo to, ko reikalauja pjesė, nuo to, ko reikia režisieriui, o ne nuo to, kaip mes, kaip draugai, įsivaizduojame, kaip reikia vaidinti draugystę. Šiuo atveju, mano akimis, tokia Žano ir Beranžė dueto draugystė realiam gyvenime sunkiai galėtų gyvuoti, nes tai yra totaliai skirtingi žmonės. 

Mes žinome, kad būna tokių duetų, būna tokių porų ir gyvenime, bet jos neretai yra tik tam tikrame kontekste, kaip du kokie nors „vakarėlių liūtai“, tam tikros bendruomenės nariai, studentai ir panašiai. Tačiau pastebėjau, kad realiame gyvenime, žmonėms subrendus, suaugus, pradedant gyventi savo gyvenimą, tai tampa sunkiai pakenčiama kasdienybėje. O būtent teatre tos priešingybės yra būtinos, nes čia mes visuomet ieškome įtampos tarp personažų, kurie spektaklyje, atrodo, yra draugai, bet iš tiesų jie yra antipodai, priešingybės, todėl mes turime vaidmenį ir kontravaidmenį.

– Personažas Žanas spektaklio metu susiduria su asmeninės laisvės klausimu. Kaip Jums, Kirilui, atrodo, kaip šiais laikais jaustis ir būti laisvu?

– Laisvės klausimas yra vienas esminių egzistencinių klausimų. Toks, koks svarbus gyvenimo ir mirties klausimas, nes visi esame mirtingi, tačiau iki savo mirties galime padaryti labai daug. Lygiai taip pat visuomet kyla prasmės ir beprasmybės klausimai, tačiau prasmę randame ten, kur mes patys nusprendžiame, kad jos ieškosime. Ir dar vienas klausimas – kiek aš esu laisvas ir kiek aš esu ribotas. 

Kalbant konkrečiais pavyzdžiais, tai ilgus metus profesionaliai užsiimu improvizacija ir kaip improvizatorius, ir kaip improvizacinio teatro kūrėjas bei režisierius, galiu pasakyti, kad improvizacija yra viena nepatogiausių sceninės kūrybos formų, viena labiausiai nepatogių žmogui gyvybės formų, gyvenimo būdų bei gyvenimiškų situacijų struktūrų – neapibrėžtumas, nežinomybė, tai, kas vyksta ne pagal susitarimą. Išmokęs improvizuotose situacijose jaustis gerai, aš jaučiuosi laisvas. Kai jaučiuosi patogiai nepatogume, kai esu ramus audroje. Režisierius Oskaras Koršunovas dažnai aktoriams prieš spektaklius cituoja šią frazę iš „Hamleto“: „Būkite ramūs audroje“. 

Tai labai konkretus, apčiuopiamas pavyzdys, kai improvizacijos metu nežinomybėje aš jaučiuosi gerai – man tai ir yra laisvė. Arba išmokęs griežtoje disciplinoje jaustis gerai, aš irgi jaučiuosi laisvas. Tad, turbūt, laisvė man yra apie tam tikrą savo ribų suvokimo procesą ir apie savo ribų įveikimo procesą. Kaip sako išmintis „Tik tas, kuris gerai suvokia savo ribas, tampa beribiu“. Tad man laisvė labai asocijuojasi su žinojimu, kur yra ribos, kiek tu gali, kiek tu negali, suvokimu, ko tu nori, ir ko tu nenori. Laisvė, šiuo atveju, yra apie aukščiausio lygio pasirinkimų sąmoningumą. Lygiai taip pat, žiūrint egzistencialiai, mirtis yra neišvengiama, bet aš esu laisvas pasirinkti, kaip aš ją priimsiu.

– Laisvė scenoje – kaip pačiam labiau patinka dirbti, ar kai scenoje yra daug laisvės ir improvizuojate su teatru „Kitas kampas“, ar, visgi, kai vaidinate pagal parašytą pjesę, kur improvizacijos beveik nėra?

– Aš jaučiu malonumą, kai galiu atskirti ir suprasti, ko reikalauja viena arba kita situacija. Kuomet aš esu improvizacijos teatre ir yra vaidinamas ilgos formos (angl. „long form“)  spektaklis, aš žinau, kad didžiausia dovana ir didžiausias grožis yra nuoseklume ir laipsniškume – kaip viena iš kitos išplaukia situacijos, kaip vieni iš kitų išauga čia pat improvizuojami įvykiai. 

Tai yra chaosas, kuris turi savo kryptį ir tampa tam tikra tvarka. Jeigu spektaklius vaidinu pagal pjesę, man malonumas yra „groti“ pačią pjesę, jos tekstą. Jeigu pjesės kontekste leidžiama improvizuoti ir žaisti su tekstu, tuomet man yra malonumas pildyti esamą tekstą žodinėmis improvizacijomis, bet, žinoma, į temą. Kaip sakė vienas menininkas, tai yra švara ir grynumas pasirinkto žanro taisyklėse. Jeigu mes improvizuojame, tai turi būti maksimaliai gryna improvizacija, o jeigu mes vaidiname pjesę – maksimaliai tikslus pjesės išpildymas. 

Jei tai yra spektaklis, kuris skirtas plačiai auditorijai ir mes kviečiame į tam tikrą, labai atvirą kūrinį, tai turi būti padaryta pagal to žanro taisykles, jeigu tai yra kūrinys, kuris skirtas mažesnei grupei žmonių arba tam tikros meno rūšies žinovams, kaip pavyzdys, poezijos skaitymai jos mėgėjams, tada tame turi būti irgi taikomi tam tikri šiam žanrui būdingi dėsniai. Žinojimas, išmanymas ir mokėjimas atpažinti, atrakinti, užčiuopti, atkoduoti ir yra pats didžiausias malonumas.

– Tai vis tik kurioje barikadų pusėje būti įdomiau – režisuoti spektaklį ar jame vaidinti?

– Tai yra skirtingos tos pačios profesijos pusės ir režisūrą aš visą laiką lyginu su šachmatais, kuriuose yra svarbu gebėti analizuoti, planuoti, tuo pačiu reaguoti į esamą situaciją ir iš to daryti sprendimus. Kaip sakė Ch. L. Borchesas, režisūra yra aritmetika + ugnis. Būnant aktoriaus pozicijoje, turi pilnai būti įsijungęs, susiliejęs su tuo procesu, kuris vyksta. Tad, kurioje pusėje jaučiuosi įdomiau, negaliu pasakyti. Abejose jaučiuosi gyvas, įtraukas, bet režisūroje yra daugiau atsakomybės už daugybinius veiksnius, o aktorystėje yra daugiau įsipareigojimų.

– Netrukus su improvizacijos teatru „Kitas kampas“ pristatysite premjerą – ilgos formos (angl. „long form“) improvizacijos spektaklį „Ieškau žmogaus“. Ko gali tikėtis žiūrovai? Į ką kviečiate?

– Kviečiame žiūrovą į improvizacijos teatro šventę, kurioje bus galima mėgautis ir džiaugtis improvizacijos menu jo pilniausioje formoje. Tai yra tokia improvizacijos rūšis, kurioje yra vietos ir džiaugsmui, ir intrigai, ir netikėtoms siužetinėms peripetijoms, ir įsimintiniems personažams, kurie patiria transformaciją. Tai yra unikalus junginys tarp dramos teatro vaidybos ir išsamumo, kuris išgaunamas čia ir dabar improvizacinio meistriškumo dėka. Ilgoji forma improvizacijos teatre laikoma aukščiausia kategorija, nes šią formą labai sunku įgyvendinti, tai reikalauja ir dramaturginio išmanymo, t.y. istorijos kūrimo, personažo visapusiškumo, vientisumo išmanymo. 

Improvizuoti ilgos formos improvizacijos spektaklyje geba labai nedaug aktorių, nes dažniausiai improvizacija, dėl savo  greito ir neretai paviršutiniško efekto, pasaulyje yra suvokiama kaip laidų „Whose Line Is It Anyway?“ arba kitų tik „Freestyle“ formatą pristatančių grupių. Mes šį formatą mes esame įvaldę puikiai, turime skirtingų jo atmainų savo teatro repertuare, tačiau ilgoji forma yra būtent tas improvizacinis lygis, kuriam išgauti reikia gerai ištreniruotų, pasiruošusių aktorių, profesionalų. Ir mes esame ilgą formą darę jau nuo senų laikų teatre „Kitas kampas“. 

Ji turėjo didelį pasisekimą ir susidomėjimą. Po to ilgainiui turėjome pertrauką dėl pasikeitimų komandoje, bet dabar jau kuris laikas mes sėkmingai, nedidelėms žiūrovų grupėms vėl pristatėme ilgąją formą, tačiau dabar radome dar įdomesnių būdų ja mėgautis ir tai jau yra vaidinama, jau yra paklausu, publika jau džiaugiasi ir išperka visus bilietus į šitą formatą. Tik dabar, galima sakyti,  kad oficialiai švęsime premjerą. 

– Kuo ši ilgos formos improvizacija skirsis nuo kitų Jūsų improvizacijos šou, tokių kaip „Gero juoko dozė“?

– „Gero juoko dozė“ priklauso „Freestyle“ formatui, kuriame mes turime daug trumpų žaidimų, kurie sužavi publiką greičiu, galimybe per trumpą laiką turėti daug trumpos apimties situacijų, tačiau tai yra kaip pavieniai saldainiai. O štai „Ilgoji forma“ sujungia savyje visa tai, ką turi ir „Freestyle“ formatas, bet ji labiau pakelia improvizaciją dar į kitą lygį, kur atsiranda ir intriga, ir vietos ryškesniems, spalvingesniems išgyvenimams pačioje publikoje. „Ilgos formos“ improvizacijų šou – tai daugiausiai meistriškumo reikalaujantis improvizacijos žanras, kuomet aktoriai be repeticijos ir scenarijaus sukuria ir suvaidina vientisą istoriją, tęsdami vieną siužeto liniją.

– Ar improvizatoriams reikia repetuoti? Ar repetuojate su teatru „Kitas kampas“?

– Žodis „repeticija“ reiškia pakartojimą. Tai pakartotinis šlifavimas, pakartotina idealios, išbaigtos formos paieška, kuriant spektaklį. Kai sakome, kad spektaklis yra surepetuotas, tai reiškia, kad jau yra surasta spektaklio forma, struktūra, kurios viduje, žinoma, aktoriai kiekvieną kartą įneša kažką naujo, bet repeticijų metu jau yra suformuoti ėjimai, suformuoti jų variantai, ir tam, kad spektaklis būtų ilgą laiką eksploatuojamas, ir eksploatuojamas sėkmingai, ir kad jo meninė vertė nekristų, yra reikalingos repeticijos. 

Repeticija – tai užtvirtinimas. O improvizacijos teatre aktoriai improvizatoriai treniruojasi – tai yra procesas labiau panašus į sportą. Yra atidirbamos technikos, atidirbinėjamos tam tikros galimos struktūros, kurios galbūt pasireikš, pasimatys arba bus reikalingos žaidimo metu. Tačiau pačiam žaidimui prasidėjus, tiek technika, tiek struktūros ištirpsta ir kaip skraidys kamuolys mes nebežinome. Dėl to mes turėsime prisitaikyti ir keistis, vėl prisitaikyti ir vėl keistis. Dėl viso to improvizacijos teatre mes sakome, kad mes treniruojamės. Improvizatoriams reikia treniruotis, kaip ir bet kuriam kitam sportininkui arba žaidimo žaidėjui.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: Lietuva atsisveikina su mirusiu buvusiu premjeru G. Kirkilu