Angelino Preljocajo „Parkas“ LNOBT: meilės šokiai galantiškojo amžiaus šešėlyje

Baletas-performansas apie slaptas damų ir kavalierių pramogas Liudviko XIV laikų parkuose ir soduose, o iš tiesų – baletas apie tai, kaip įžiebti moters aistrą ir kaip, pasiekusi kritinį tašką, ji gali peržengti visus tabu. Toks scenos kūrinys – albanų kilmės prancūzų choreografo Angelino Preljocajo (67 m.) baletas „Parkas“ – papildė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą. Jo premjera įvyko birželio 15-ąją.

Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
Scena iš baleto „Parkas“.<br> M.Aleksos nuotr.
„Meilės šalies žemėlapis“ – F.Chauveau iliustracija M.de Scudery 1654 m. romano „Klelija, arba Romos istorija“ pirmajam tomui – tai alegorinė kelionė per meilės karalystę savo jausmų objekto link.
„Meilės šalies žemėlapis“ – F.Chauveau iliustracija M.de Scudery 1654 m. romano „Klelija, arba Romos istorija“ pirmajam tomui – tai alegorinė kelionė per meilės karalystę savo jausmų objekto link.
Daugiau nuotraukų (32)

Lrytas.lt

Jun 15, 2024, 8:19 PM, atnaujinta Jun 18, 2024, 10:05 PM

Naujajame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balete „Parkas“ susipina klasikinis šokis ir šiuolaikinė choreografija, garsūs literatūriniai siužetai, kiekvienam žmogui artimi meilės jausmai ir išgyvenimai, Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika ir serbų kompozitoriaus Gorano Vejvodos elektronika.

Jis kviečia žiūrovus kartu su šokėjais ir muzikantais ne be dozės humoro pažiūrėti, kaip galantiškojoje epochoje Versalyje užsimegzdavo ir plėtodavosi meilės intrigos, o kartu pamąstyti apie meilę ir žmogiškųjų jausmų vingius.

Pagrindinius vaidmenis LNOBT premjeros vakarą atliko baleto solistai Julija Stankevičiūtė ir Jonas Laucius. Šokėjai Andrea Canei, Lorenzo Epifani, Jonas Kertenis ir Voicech Žuromskas įkūnijo slaptuosius meilės agentus primenantį Sodininkų ketvertą. 

Skverbiasi į tolimiausias jausmų kerteles

Pakilus uždangai prieš žiūrovo akis atsiveria XVII a. pabaigos – XVIII a. pirmosios pusės Versalio parkas. Pagrindinė „Parko“ figūra ir yra būtent parkas, kur rutuliojasi visi „beprotiškos dienos“ įvykiai (niekas nepanaikino klasikinės „vietos, laiko ir veiksmo vienovės“!).

„Parkas, kaip primena spektaklio programoje teatrologas Helmutas Šabasevičius, – ir pavadinimas, ir tema, kurią savo kūriniui pasirinko choreografas. Tai vienas įdomiausių kraštovaizdžio architektūros ir jausmų istorijos fenomenų, turinčių ypatingą reikšmę XVII–XVIII a. Europos kultūroje. Tai vieta, kur žmogus susitinka su gamta, bet, kitaip nei miškas, parkas yra žmogaus rūpestingai sukurta erdvė, kurioje nėra fizinių pavojų, bet iškyla kitos, ne mažiau pražūtingos grėsmės: būti sužeistam Kupidono strėlės, suviliotam, paliktam, išduotam...“

LNOBT scenoje nusidriekusiame parke damos ir kavalieriai vaikštinėja, stebi vienas kitą, susipažįsta ir įsimyli, bando užkariauti kito širdį arba pasipriešinti savo jausmams, svajoja, pavydi ir gailisi, o galiausiai atsiduoda likimui.

Tačiau scenografo Thierry Leprousto sukurtas parkas yra labai sąlyginis: piramidžių pavidalo krūmai ir kolonų pavidalo medžiai labiau primena moderniojo meno instaliaciją fabriko ar gamyklos erdvėje. Čia gyvena lankytojus stebintys ir meilės kerus jiems siunčiantys Sodininkai – tarsi nužengusios iš mokslinės fantastikos filmo būtybės-robotai su suvirintojų akiniais ir odinėmis prijuostėmis.

„Parko“ Sodininkai yra neįprasti. Jie ir prižiūri parką, ir augina jame meilės istorijas; jie taip pat yra archeologai-duobkasiai, ieškantys galantiškojo amžiaus ženklų „Žvaigždžių karų“ epochos Versalyje ir artefaktų iš Antoine'o Watteau paveikslų.

Keturi Sodininkai – jungtis tarp epochų, mistiniai laiko ir paslapčių saugotojai, praskleidžiantys prieš mus paslapties šydą – meilės proveržio amžinosios paslapties šydą. Būtent jie paruošia heroję pirmajam meilės pasimatymui, o platesne prasme – jos prigimtinio, bet iki šiol suvaržyto seksualumo išlaisvinimui. Visos šios temos – A.Preljocajo dėmesio centre.

Galantiškosios epochos dvasios spektakliui suteikia Hervé Pierre'o kostiumai – jis aprengė jaunuolius surdutais, liemenėmis, prancūziškai vadinamomis camisole, ir puošniomis suknelėmis, kurių finalinėje scenoje nebelieka. Juos pakeičia paprasčiausi apatiniai marškiniai, simbolizuojantys sąlygiškumų ir prietarų atsisakymą vardan meilės ir aistros.

Beje, šie labai puošnūs kostiumai (o H.Pierre'as yra garsus mados dizaineris ir teatro dailininkas) iš tiesų sukurti pagal išlikusius istorinius modelius, graviūras ir piešinius iš Liudviko XIV ir Liudviko XV epochos, kad tiksliai atitiktų galantiškąjį XVIII amžių ir W.A.Mozarto muziką.

Būtent jie (W.A.Mozarto muzika ir kostiumai) sudaro klasikinį spektaklio branduolį. Likusi šio baleto pastatymo estetika yra itin moderni. Ir dėl šio kontrasto ypač džiugina pačios choreografijos lengvumas ir grakštumas, klasikinių personažų kurtuaziškumas ir nerūpestingas lengvabūdiškumas – visa tai, ką įprasta vadinti prancūzišku žavesiu.

Spektalis padalytas į tris dalis, bet rodomas be pertraukos. Kiekvienas choreografinis etiudas skirtas tam tikram simpatijos, asistavimo, meilės ir troškimo etapui. Čia veikėjai tiesiog žvelgia vienas į kitą, siunčia vienas kitam oro bučinius ir grakščius reveransus, įsitraukia į žavų žaidimą, bando švelniai patikti ir grubiai užkariauti, alpsta iš jausmų ir mėgaujasi aistros protrūkiu. Čia meilumas susiliečia su įžūlumu, santūrumas – su familiarumu, flirtas – su azartu.

Kiekviena emocija, kiekvienas jausmo atspalvis perteikiamas judesiu. Dinamišką veiksmą keičia tylos ir apmąstymų akimirkos, ir būtent šiomis akimirkomis perteikiamas nenumaldomai bėgančio laiko pojūtis: galbūt dabar atsisakydami meilės proveržio mes kažką negrįžtamai prarandame.

Spektaklio herojai – pora (baleto solistai J.Stankevičiūtė ir J.Laucius), kurioje dama atstumia gražuolio kavalieriaus meilę, bet sykiu ir leidžiasi į meilės žaidimus, ir pasineria į vidinius išgyvenimus, ir skęsta neišsprendžiamuose prieštaravimuose, kol galiausiai atsiduoda tikrai meilei. Finalinis pas de deux tampa jų dramatiško suartėjimo kulminacija, kai meilė, prisirišimas ir ugninga aistra triumfuoja prieš visus išbandymus. O parkas tapo šios tragiškai laimingos istorijos liudininku, išsaugodamas jos atminimą ateities kartoms.

Finalinis šokis pagal W.A.Mozarto 23-iąjį koncertą fortepijonui jau yra gavęs „skriejančio bučinio“ pavadinimą. Matyt, neatsitiktinai pats A.Preljocajas, 2011 metais gavęs oro linijų „Air France“ užsakymą sukurti reklaminį filmą, jame panaudojo būten šį „Parko“ duetą.

Metė iššūkį ir trupei, ir žiūrovams

1994 m. Paryžiaus „Grand Opéra“ teatre, kuris tuo metu pradėjo įtraukti avangardinius ieškojimus į savo akademinę trupę, „Parką“ pastatė jaunas choreografas A.Preljocajas. Jis – albanų kilmės, tad galima būti tikriems, kad jo gyslose kunkuliuoja balkaniškas mišinys. Neatsitiktinai į klasikinę Europos kultūrą jis žvelgia tokiu aštriu ir drąsiu žvilgsniu ir stato provokuojamus baletus, persunktus gyvos ir atviros erotikos.

Tuo metu A.Preljocajas jau kūrė spektaklius 10 metų, Liono teatre jau buvo pastatytas baletas „Romeo ir Džuljeta“. Jis buvo spėjęs pasimokyti iš Merce'o Cunninghamo, padirbėti keliose Prancūzijos šokio trupėse. Tačiau kvietimas į Paryžiaus operą tuo metu buvo jo karjeros viršūnė. Ir rimtas išbandymas visiems, dalyvavusiems projekte. Moderniojo šokio stilius, estetika, pagal kurią dirbo A.Preljocajas, 1994 m. prancūzų trupei buvo tikras iššūkis, o žiūrovams, ypač konservatyviai publikai, – šokas.

Vėliau choreografas sakė, kad baleto idėją nulėmė du veiksniai. Viena vertus, jį pribloškė pats teatras, jo sandara ir jame dirbusių žmonių pasaulio suvokimas – absoliutizmo šešėlis, kaip taikliai pavadino Paryžiaus teatro hierarchiją kitas garsus mūsų laikų choreografas Alexandras Ekmanas.

XX a. žmonės akivaizdžiai jautėsi Liudviko XIV epochos, kurioje atsirado prancūzų baletas, paveldėtojai. Nepaisant visų sukrėtimų, revoliucijų ir demokratijos triumfo, Paryžiaus opera liko ištikima galantiškajam amžiui, jo grakštumo ir grožio kultui. Choreografui nesinorėjo to prarasti, norėjosi prie to pritapti ir pernelyg radikaliu elgesiu neišgąsdinti ir neatbaidyti klasikų.

Kita vertus, tuo metu pačiam A.Preljocajui labai rūpėjo klausimas: „Kas yra meilė? Kas jai šiais laikais atsitiko? Kaip atsiranda jausmas ir kaip jis išsiskleidžia, kaip dingsta? AIDS tema („Grand Opéra“ šokėjas ir choreografas Rudolfas Nurejevas buvo miręs nuo šios ligos prieš metus iki spektaklio „Parkas“ repeticijų pradžios) aštriai paveikė laisvos meilės sampratą ir sugrąžino mus į laikus, kai net prisilietimai buvo draudžiami, ar ne?“

Įkvėpimo šaltinių netrūko

Taigi, galantiškasis amžius ir meilė. Įkvėpimo šaltinių choreografui netrūko – XVII–XVIII a. literatūroje idėjų gausu.

Pats A.Preljocajas pagrindiniu savo šaltiniu įvardija „Princesę de Klev“. Šio XVII a. pabaigoje anonimiškai išleisto romano autorystė priskiriama Madame de La Fayette. Jo herojė, princesė de Klev, būdama ištekėjusi sutinka tikrąją meilę, tačiau atsisako sekti savo širdimi, prisipažįsta vyrui apie meilę kitam ir prašo jo pagalbos atsispirti pagundai. Net ir po vyro mirties princesė atstumia tą, kurį myli ir kuris ją myli, manydama, kad jie abu kalti dėl pavydo iškankinto princo de Klevo mirties. „Princesė de Klev“ laikoma pirmuoju psichologiniu meilės romanu, šio žanro pradininku – kadaise tai buvo absoliutus bestseleris.

Tačiau A.Preljocają ši istorijos patraukė pačia idėja atsisakyti meilės tuo metu, kai visi ieškojo tik meilės nuotykių.

Yra dar viena priežastis, lėmusi dėmesį Madame de La Fayette romanui. Kritikai dažnai rašo apie pagrindinių veikėjų platonišką trauką kaip apie „romaną be žodžių dėl nepasitikėjimo žodžiais“ – o iš čia, sutikite, tiesus kelias į šokį, kuriuo visus jausmus galima išreikšti neverbaliai.

Dar vienas įkvėpimo šaltinis, galbūt mažiau žinomas šiomis dienomis, bet nepaprastai įdomus, – „Carte de Tendre“ – „Meilės šalies žemėlapis“, François Chauveau iliustracija Madeleine de Scudéry 1654 m. romano „Klelija, arba Romos istorija“ pirmajam tomui. Šis žemėlapis – tai alegorinė kelionė per meilės karalystę savo jausmų objekto link. Tai idiliškas kalnų, upių ir ežerų kraštas, metaforiškai imituojantis meilę, jos etapus ir spąstus (jo objektai – vietovė „Nauja pažintis“, „Abejingumo Ežeras“, „Polinkio Upė“, „Meilės iš Polinkio“, „Meilės iš Pagarbos“, „Meilės iš Dėkingumo“ miestai ir t.t.). O nuo Meilės šalies iki parko – tik vienas žingsnis.

Neįmanoma neprisiminti ir garsiojo Choderlos de Laclos romano „Pavojingi ryšiai“, moralizuojančio (pabaigoje už nuodėmes juk nubaudžiama!), bet vis dėlto iš esmės – gundymo, suvedžiojimo ir viliojimo meno vadovėlio.

Neabejotinas įkvėpimo šaltinis ir pagrindinė spektaklio veiksmo vieta yra Versalis. Kiek pasimatymų buvo surengta šiame karališkajame parke, kiek vilčių suteikta, kiek širdžių sudaužyta! Versalio soduose Liudvikas XIV rengė meilės šventes – „Plaisirs de l'Île enchantée“ („Kerinčios salos malonumai“). Tokie festivaliai trukdavo savaitę, o juose būdavo visko – nuo Molière spektaklių iki gausybės romanų ir nesibaigiančio flirto.

Ir galiausiai muzika. W.A.Mozartas – ypač taiklu. Šį kompozitorių nuo galantiškojo amžiaus skiria ne tiek jau daug laiko, o jo muzika, kupina flirto, koketiškumo, bet ir rimtų, gilių jausmų, visiškai sutampa su „Parko“ nuotaika bei tonu.

Kostiumus „Parkui“ sukūrė mados dizaineris H.Pierre'as (jo kurtą suknelę vilkėjo Melanie Trump per JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos pokylį 2017 m.), ir visi tie nėriniai, siuvinėjimai, sagtys ant batų, krinolinai, liemenės – visiškas ultrašiuolaikinio choreografo reveransas klasikiniam teatrui, kuris surizikavo eksperimentuoti ir nesuklydo: gavo klasika tapusį spektaklį. Jis pripažįstamas jei ir ne šedevru, tai must see.

„Parkas“ gyvuoja jau trisdešimt metų ir išlieka populiarus – po premjeros Paryžiuje šį baletą pastatė „Deutche Oper“ baleto trupė Berlyne, „La Scala“ baleto trupė Milane, vėliau buvo atnaujintas Paryžiaus operoje.

2003 m. lapkritį spektaklio premjera įvyko Miunchene, jį pastatė Bavarijos valstybinio baleto trupė. Pastarasis spektaklis yra koprodukcija su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru – jo premjera Vilniuje parodyta birželio 15-ąją.

„Parko“ spektakliais LNOBT scenoje žiūrovai galės gėrėtis ir kitą savaitę, birželio 18–21 dienomis. Taip pat galima įsigyti bilietus į lapkričio 14–17 dienomis numatytus naujojo baleto spektaklius.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.