– Aleksandrai, nuo ansamblio „Paleasis“ įkūrimo praėjo jau daugiau nei dveji su puse metų, bet tik šiemet, sausio 25-ąją, įvyks debiutinis ansamblio koncertas Vilniuje. Kodėl taip nutiko?
– Pirmiausia, „Paleasis“ yra išskirtinės sudėties ansamblis. Nežinau nieko panašaus į šį ansamblį – tai ne orkestras, ne trio, ne kvartetas... Ansamblį sudaro dvylika atlikėjų – dėl to galime groti milžinišką repertuarą.
Prieš dvejus su puse metų mes debiutavome Pažaislio muzikos festivalyje, Kauno valstybinės filharmonijos salėje. Už tai esu dėkingas Pažaislio festivalio kuratorei Linai Krėpštaitei, kuri palaikė mus nuo pirmųjų dienų. Grojame ne tik didelės sudėties kūrinius, bet ir mažesnius – trims, keturiems, penkiems, šešiems instrumentams.
Neįsivaizduojate, kokį platų repertuarą sukūrėme per tuos dvejus su puse ansamblio gyvavimo metų! Visi muzikantai, grojantys „Paleasis“, dirba ir kur nors kitur – labai vertinu, kad šalia to jie randa laiko mūsų ansamblio repeticijoms.
Jau spėjome pagroti daugybėje vietų Lietuvoje ir užsienyje – didelėse ir mažose salėse, geruose muzikos festivaliuose. Mano tikslas buvo, kad vis geriau ir geriau suprastume vienas kitą – per tą laiką tapome tikru kolektyvu.
Debiutuoti Vilniuje neskubėjome, nes tai – Vilnius. LVSO koncertų salė buvo pastatyta mano akivaizdoje – baigtą salę buvau pakviestas apžiūrėti dar iki tol, kai ji buvo atidarytas. Patikėkite, per savo gyvenimą esu grojęs didžiausiose salėse visame pasaulyje. Lietuvoje nėra nieko panašaus į LVSO koncertų salę – ji atitinka aukščiausius pasaulio standartus, dėl to esu labai laimingas.
Per LVSO koncertų salės atidarymą mano akys buvo pilnos ašarų – žinau, koks sudėtingas buvo procesas, kiek daug turėjo padaryti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Stasys Pancekauskas ir maestro Gintaras Rinkevičius, kad ši salė būtų pastatyta. Laukiau, kol LVSO koncertų salė bus atidaryta.
Nuo pat jos atidarymo supratau: Lietuvos muzikinio gyvenimo centras persikėlė čia. Mums didžiulė garbė groti savo debiutinį koncertą Vilniuje būtent LVSO koncertų salėje.
Noriu padėkoti S.Pancekauskui ir maestro G.Rinkevičiui – jie labai daug padėjo, kad šis koncertas įvyktų, – niekada to nepamiršiu. Žinau, kad viską suorganizuoti nėra taip lengva, bet aš paprašiau, ir jie padarė.
– Ar galėtumėte papasakoti, ko šiame koncerte gali tikėtis klausytojai?
– Koncerte bus atliekami trys dideli kūriniai. Pirmiausia grosime vengrų kompozitoriaus Ernsto von Dohnanyi Sekstetą – tai visiškai nuostabus, tačiau nedažnai atliekamas kūrinys – šedevras nuo pirmos iki paskutinės natos.
Pabaigoje skambės Franzo Schuberto „Upėtakių kvintetas“ – vienas kertinių ir gražiausių kada nors parašytų kamerinės muzikos kūrinių.
Koncerto ašis – specialiai mūsų ansambliui parašyto Loretos Narvilaitės kūrinio „Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“ pasaulinė premjera.
2024 m. išleidome savo pirmąjį diską „Čia buvai atėjęs / There You Have Been“. Jame skamba lietuvių kompozitorių muzika – du fantastiški Onutės Narbutaitės kūriniai ir L.Narvilaitės kompozicija, kurią atliksime ir sausio 25 d. koncerte. Puikiai pažįstu L.Narvilaitę, groju jos muziką visą gyvenimą, bet tai – visai kitokia L.Narvilaitė, nei įprasta girdėti klausytojams.
– Kuo jums svarbi kamerinė muzika? Kodėl norėjote įkurti kamerinį ansamblį?
– Nuo tada, kai persikėliau gyventi į Vakarus, visą savo gyvenimą grojau kaip solistas ir išties jaučiuosi puikiai būdamas vienas su geru simfoniniu orkestru ir dirigentu. (Šypsosi.) Bet kamerinė muzika yra mano aistra, kurios vis dar mokausi. Visi mano festivaliai – Prancūzijoje, Amerikoje – orientuoti į kamerinę muziką.
Įkurti kamerinės muzikos ansamblį buvo mano svajonė – norėjau suburti muzikantus, kurie kvėpuotų kartu. Dabar jau šiek tiek daugiau nei treji metai, kai gyvenu Lietuvoje, ir esu dėkingas už viską.
Padariau viską, ką norėjau, ir žinau, kad niekur kitur pasaulyje nebūtų įmanoma sukurti tokio ansamblio. Man tai labai svarbu.
Kaip solistas koncertuoju įvairiose pasaulio šalyse, bet grįžęs į Vilnių jaučiuosi namuose – kas galėjo pagalvoti! Visada mylėjau Lietuvą, daug čia grojau, bet nuo tada, kai čia apsigyvenau, širdyje jaučiu dar kažką kito.
Esu labai laimingas: žmonės aplink mane nuostabūs, turiu puikių draugų, nuostabių studentų ir galiu groti su muzikantais, kuriuos myliu.
– Jūsų ansamblyje groja 12 muzikantų. Ar lengvai randate bendrą kalbą?
– Pasakysiu tokį palyginimą: yra šeima, kurie myli vienas kitą, bet kartais joje vyksta ginčų – ir tai normalu. Jeigu tai padeda sukurti geresnę koncepciją ir galiausiai – geresnį pasirodymą, tai puiku!
Žinoma, visi skiriamės atirtimi, amžiumi, požiūriais, ir tai yra gerai. Kamerinę muziką suprantu labai paprastai.
Žinote, kas yra ikebana? Tai japonų menas sukomponuoti gėles taip, kad jos harmoningai derėtų viena su kita. Taip pat ir kamerinė muzika: joje turi atsiskleisti kiekvieno geriausios savybės darniai su kitu. Tą ne taip lengva pasiekti.
Lengviau sakyti: „Aš dabar darysiu taip, todėl tu turi daryti šitaip – tada bus gerai.“ Bet tai – ne kamerinė muzika. Todėl kamerinei muzikai reikia laiko – turi gyventi su tuo, būti kartu, groti repeticijose. Muzika yra gyvas kūnas.
Ansamblio „Paleasis“ debiutinis koncertas Vilniuje įvyks 2025 m. sausio 25 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.