Garsiausiose Europos salėse laukiamą 36 metų dirigentę G.Šlekytę kovo 7 d. LVSO koncertų salės scenoje bus galima išvysti kartu su 29 metų pianiste Onute Gražinyte ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Prieš koncertą su G.Šlekyte pasikalbėjome apie įspūdingiausias jos pastarųjų metų patirtis.
– Giedre, ar dažnai tenka diriguoti Lietuvoje?
– Norėtųsi kur kas dažniau. Nors jau šešiolika metų negyvenu Lietuvoje, man svarbu nebūti čia užmirštai, nenutolti nuo vietinės publikos.
Labai džiaugiuosi, kad kovo 7 d. pirmą kartą koncertuosiu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Tai – vienintelis profesionalus orkestras Vilniuje, su kuriuo dar nesu dirbusi, o tik žavėjusis iš publikos. Arba nuo scenos – iš vaikų choro perspektyvos, kai dalyvavau „Bohemoje“ prieš labai daug metų.
– Kur šiuo metu gyvenate, kokį miestą laikote savo namais?
– Mano namai nuo 2016-ųjų yra Klagenfurtas pietų Austrijoje, tačiau žymiai didesnę laiko dalį praleidžiu klajodama po skirtingus miestus.
– Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Vilniuje pasirinkote atlikti Hectoro Berliozo, Roberto Schumanno, Ramintos Šerkšnytės ir Richardo Strausso kūrinius.
– Koncerto programą sudaro keturi muzikiniai perlai. Pirmojoje koncerto dalyje karaliaus romantizmas: „Scene d’amour“ – ištrauka iš itin retai atliekamos H.Berliozo vokalinės simfonijos „Romeo ir Džuljeta“, labai intymi ir jausminga.
R.Schumanno koncertas fortepijonui – lyg meilės laiškas jo žmonai ir nuostabiai pianistei Clarai: subtilus, svajingas, bet taip pat labai gyvybingas ir energingas.
Antrojoje koncerto dalyje R.Šerkšnytė ir R.Straussas, mano subjektyvia nuomone, – du kompozitoriai, labai tinkantys skambėti kartu. Didelį kontrastą pastebėsite orkestro sudėtyje: „Vasarvidžio giesmė“ gana kamerinei styginių sudėčiai ir perkusijai, o simfoninė fantazija iš operos „Moteris be šešėlio“ (vok. „Die Frau ohne Schatten“) – milžiniškoms orkestro pajėgoms.
Abu kūriniai užburia paslaptinga atmosfera, žongliruodami tarp sujaudinto veržimosi į priekį ir malonaus maudymosi dabartyje, norint kuo ilgiau pasilikti vienoje būsenoje.
– Su dirigente Mirga Gražinyte-Tyla įrašėte R.Šerkšnytės muzikos albumą, kurį išleido prestižinė įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“. Esate vadinama lietuvių muzikos ambasadore. Kodėl jums svarbu atlikti lietuvišką muziką pasaulyje?
– Muzika yra labai svarbi tapatybės dalis, kur kas svarbesnė, nei mes linkę manyti. Nors mano muzikinė tapatybė gana kosmopolitiška, nes skirtingos muzikos pasaulyje jaučiuosi kaip namie, bet akivaizdus ir tautiškumas.
Tiesą sakant, norėtųsi būti aktyvesne lietuvių muzikos ambasadore. Todėl kreipiuosi į lietuvių kompozitorius: atsiųskite man savo kūrinius orkestrui, kuriuos patys labiausiai vertinate.
– Su pianiste O.Gražinyte scenoje susitinkate ne pirmą kartą. Papasakokite šiek tiek apie jūsų pažintį, kūrybinį bendradarbiavimą.
– Onutę pažįstu nuo vaikystės – kartą net esu buvusi jos ir brolio Adomo aukle Nidoje!
Nuostabu būti liudininke, kaip iš kiek patrakusio ir labai talentingo vaiko išauga tokia brandi muzikė ir nuostabus žmogus.
Profesionalioje scenoje esame susitikusios tik kartą, kai kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Pažaislio festivalyje atlikome Arvo Parto „Lamentate“. Tai buvo įsimintinas, itin intensyvus ir gilus atlikimas, prikaustęs publiką.
– Kokie pastarųjų metų projektai, galbūt debiutai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Išskirčiau 2023-iaisiais vykusį turą į Torontą su Berlyno „Staatskapelle“ orkestru. Paskutinę minutę įšokau vietoje maestro Danieliaus Barenboimo – per du vakarus atlikome visas Johanneso Brahmso simfonijas. Šie koncertai visada liks mano širdyje.
Taip pat įsiminė praėjusį rudenį įvykęs debiutas Vienos valstybinėje operoje – dirigavau Giacomo Puccini „Bohemą“. Šio legendinio Franco Zeffirelli pastatymo premjerą 1963 metais dirigavo Herbertas von Karajanas, o vėliau – Carlosas Kleiberis ir daugybė kitų. Ypatingas jausmas būti tokios svarios tradicijos dalimi.
– Diriguojate garsiausiuose Europos operos teatruose, koncertų salėse. Kas jums yra didžiausias iššūkis, atvykstant dirbti su nauju orkestru?
– Nors, regis, esu įsitvirtinusi muzikos pasaulyje, kas kartą su nauju kolektyvu turiu iš naujo įrodyti, ko esu verta. Viena vertus, dauguma neskaito biografijų ir priima mane kaip jauną, nepatyrusią dirigentę, dažnai net jaunesnę, nei iš tiesų esu. Kita vertus, tie, kurie mano biografiją perskaitė, turi labai didelių lūkesčių kiekvienai koncerto ar repeticijos minutei Kartais sunku tuos lūkesčius nuolatos patenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybių: kelionių, sveikatos, emocinių iššūkių, didelio darbo krūvio.
Nuostabus jausmas yra grįžti pas kolektyvą, su kuriuo „sutapo chemija“. Pavyzdžiui, su Vienos simfoniniu, Berlyno „Staatskapelle“, Frankfurto operos orkestrais turėjau jau po keturis projektus ir laukia naujų. Taip pat esu Brucknerio orkestro Lince pagrindinė kviestinė dirigentė. Gera turėti gilesnį ryšį, kuomet nebereikia nieko įrodinėti, o tik tiesiai nerti į muziką.
* * *
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Onutė Gražinytė, Giedrė Šlekytė ir LVSO“ įvyks kovo 7 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentė Giedrė Šlekytė. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt.