Šalies Vyriausybė už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus nuopelnus skyrė Vyriausybės kultūros ir meno premijas.
Komisija, kuriai vadovauja Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė, iš 55 pasiūlytų pretendentų atrinko siūlomus Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatus.
Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 Vyriausybės kultūros ir meno premijų.
Nuo 2008 metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos dydis siekia 340 bazinių socialinių išmokų – šiais metais premija sieks 23,8 tūkst. eurų.
Premijos gali būti skiriamos pavieniams pretendentams arba pretendentų kolektyvui. Jei premija skiriama kolektyvui, kiekvienam nariui ji paskirstoma po lygiai.
Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 metų.
– Kaip manote, kas turėjo didesnės įtakos skiriant jums premiją – pasiekimai aktoriaus ar vadybininko darbe? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo nuo 2007-ųjų Nacionaliniam Kauno dramos teatrui vadovaujančio Egidijaus Stanciko.
– Ir viena, ir kita. Kūryba vis dėlto yra reikšmingesnė dalis.
Būdamas kūrybiškas žmogus tiek scenoje, tiek vadyboje vadovaujuosi ne teorija, o kūrybine intuicija bei drąsa.
Sprendimą turbūt nulėmė rezultatai, kuriuos pastebėjo jį priėmę žmonės.
Dirbdamas daugelį metų jaučiu momento atsakomybę ir nepamirštu strateginių dalykų, bet pačiam sunku susumuoti tuos darbus.
Pažvelgęs atgal suprantu, kad likimas buvo dosnus ir daug gerų dalykų pavyko padaryti.
Prisipažinsiu – tai labai netikėtas momentas ir net nejauku priimti apdovanojimą.
Gerai pažįstu visą kultūros lauką ir žinau, kiek jo vertų žmonių dirba vien mūsų teatre.
Žinoma, džiaugiuosi įvertinimu ir dėkoju tiek visai komandai, tiek sprendimą priėmusiai komisijai.
– Kurie iš nuveiktų darbų pačiam atrodo patys svarbiausi?
– Labiausiai džiugina, kad itin sunkiu metu pradėjome kapitalinį teatro remontą ir jį sėkmingai užbaigėme.
Tuo metu tapome pionieriais, nes Lietuvoje nebuvo jokios patirties rekonstruojant dramos teatro erdves.
Neslėpsiu – būta daug įtampos. Uždarėme didžiąją teatro sceną, o netrukus dar visoje šalyje prasidėjo finansų krizė.
Mums pasisekė, kad lydėjo bičiuliai politinėje erdvėje, nuoširdžiai stengėsi architektai, statybininkai.
Teatro pastato rekonstrukcija prasidėjo 2006 metais, o visiškai užbaigėme darbus 2016-aisiais.
Kitas svarbus ženklas – teatro nacionalinis statusas, kurį pavyko įteisinti 2012 metais.
Tai buvo gražių idėjų išsipildymo metai, nes spalio 12-ąją sugrįžome į didžiąją sceną su režisieriaus Jono Jurašo spektakliu „Baltoji drobulė“.
Dar viena didele sėkme pavadinčiau tai, kad visą laiką lydėjo kūryboje labai išskirtiniai žmonės – režisieriai, kompozitoriai, scenografai.
Visi šie žmonės suskambėjo mūsų teatro scenoje.
Didele sėkme tapo programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kuri suteikė galimybę kilstelėti teatrą į visai naują lygį, atsivėrė naujų galimybių.
– Teatras – tai ne bandelių kepykla, ne batų ar vinių fabrikas, mat jame renkasi labai kūrybingi ir ambicingi žmonės. Ką reiškia dirbti teatro direktoriumi? Ar sunku sutarti su tokiais žmonėmis?
– Ir taip, ir ne. Aš neatėjau iš šalies. Daugelį metų buvau šio teatro aktorius, žinojau visus jo trūkumus ir privalumus.
Pažinodamas teatre dirbančius žmones mačiau, kad jie gali daug nuveikti, reikia tik su jais bendrauti, dalintis idėjomis bei vizijomis, suteikti jiems daugiau atsakomybės ir galimybių pasireikšti kūrybiškumui.
Vadovauti teatrui – tai nuolat jautriai dirbti su žmonėmis, nes tik per juos galima įgyvendinti savo sumanymus.
Būtina suteikti jiems daugiau atsakomybės ir padėti, jeigu reikia kokios nors kitokios patirties.
Nuolat važiuojame į geriausius Europos teatrus, siunčiame ten darbuotojus, nes tik nuolat mokydamasis gali būti lyderiu.
– Prieš dvejus metus pasukote į politiką – tapote Kauno miesto tarybos nariu.
Ar šis mandatas teatrui ir jo vadovui yra trūkumas ar privalumas?
– Turbūt labiau trūkumas. Aš nepriklausau jokiai partijai.
Man tiesiog įdomu tarnauti šiam miestui, regionui – tai įdomi patirtis.
Aš daug bendrauju su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu ir žinau, kiek jis deda pastangų remdamas mūsų programas, kviesdamas profesionalų meną į šventes, mėgindamas auginti mėgėjišką meną.
Pasibaigus programai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Kaunas vėl atsitraukė nuo kultūros, profesionalaus meno programų rėmimo.
Politika manęs nedomina, mane labiau domina galimybės ir sinergija tarp įvairių įstaigų – savivaldybės ir valstybinio sektoriaus kultūros įstaigų, tačiau kol kas ta sinergija sunkiai galima.
– Jau prieš dvejus metus būta svarstymų, kad galėtumėte dalyvauti Kauno mero rinkimuose. Ar galima tikėtis tokio žingsnio 2027-aisiais?
– Aš tikrai kritiškai vertinu tokias savo galimybes, apie tai net negalvojau.
Nesu mesijas ir suprantu savo pašaukimą.
Tikrai nenoriu būti geriausiu tarp blogiausių.
– Ar jau suplanavote, kam skirsite gautą premiją?
– Dalį jos skirsiu paramai Ukrainai, kitą dalį – jaunimui. Galbūt komandą pavaišinsiu pagerinta kava, bet tai galiu padaryti ir savo atlyginimo sąskaita.