R.Rimeikio kūrybinė karjera prasidėjo labai simbolišku ir dideliu vaidmeniu – Laurynu Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, spektaklį pastatė Henrikas Vancevičius.
R.Rimeikis prisijungė prie aktorių Vytauto Tomkaus ir Arno Roseno, kurie šį vaidmenį buvo sukūrę 1971 m. įvykusiai šio spektaklio premjerai. Vėliau buvo vaidmenys to meto režisierių H.Vancevičiaus („Laukinė antis“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Vinzoro šmaikštuolės“, „Kazimieras Sapiega“, „Mėnulio užtemimo naktį“, „Prometėjas“), Irenos Bučienės („Makropulo receptas“, „Piteris Penas“, „Ančių medžioklė“, „Ubagų sala“, „Šykštuolis“), Stefos Nosevičiūtės („Žemės ir saulės vardu“), Rimo Tumino („Viduržiemis“, „Ir vėl tenai, kur marios šviesų“), Kazimieros Kymantaitės („Meisteris ir sūnūs“), Aurelijos Ragauskaitės („Karalius Lyras“) spektakliuose.
Atkūrus nepriklausomybę, R.Rimeikis vaidmenis kūrė Juliaus Dautarto („Pelenė“, „Paskendusi vasara“), Jono Vaitkaus („Stepančikovo dvaras“, „Demonai“), Vytauto Grigolio („Giesmė apie Mindaugą“), Oskaro Koršunovo („Išvarymas“, „Katedra“), Jono Vaitkaus („Visuomenės priešas“, „Atžalynas“), Rolando Atkočiūno („Gyvūnas (Ku Kū)“), Vytauto Rumšo („Intymūs pokalbiai“) spektakliuose.
Naujausi aktoriaus vaidmenys sukurti jaunųjų režisierių spektakliuose – Eglės Švedkauskaitės „Sieros magnolijose“ ir šiuo metu repetuojamoje Antano Obcarsko „Fermentacijoje“.
R.Rimeikis yra režisavęs spektaklius Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje: Juozo Erlicko „Pakeleivingi“, Samo Shepardo „Proto melas“, Franciso Veberio „Vėpla“, Johno Cromwello „Valanda ir visas gyvenimas“, Osvaldo Záhradniko „Solo laikrodžiui su gegute“, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Piotro Gladilino „Virš miglos išniro angelas“, Henriko Ibseno „Laukinė antis“ ir kitus. Visi jo spektakliai išsiskyrė savo nepaprastai šiltu požiūriu į žmogų.
Su aktoriumi kalbamės jubiliejaus išvakarėse.
– Šiandien kuriate Vyro Gėlytės vaidmenį naujai rengiamoje premjeroje – Lauryno Adomaičio „Fermentacijoje“, kurią režisuoja A.Obcarskas. Kokios mintys, nuotaikos jus lydi?
– Labai džiugu, kad pakvietė, nes savaip jau esame nurašyti aktoriai. Teatre amžius labai svarbu. Čia jauniems žmonėms daug geriau.
D.Matvejevo nuotr.
Man patinka dirbti su režisieriumi A.Obcarsku. Ko tikrai nebuvo sovietmetyje, tai režisierių, ne iš aukšto žiūrinčių į aktorius. Antanas – paprastas. O tai atpalaiduoja ir imi tarytum kvailioti, o iš to kvailiojimo, žiūrėk, kas nors ir atsiranda. Man tai patinka.
Ir su E.Švedkauskaite panašiai buvo statant „Sieros magnolijas“ (2022 m.). Iš pradžių mane labai jaudino pasakojama istorija, aš net susigraudindavau, kol režisierė sustabdė tokią mano reakciją.
Man patinka dirbti su jaunais. Prisimenant jaunystės metus, skirtumas didelis. Mane asmeniškai labai slėgė visas partinis gyvenimas. Iki dabar ausyse skamba: „O šiandien uždaras partinis susirinkimas ar atviras?“ Ir drožia visa kompanija posėdžiauti. Norėdavosi keiktis.
– Ar tai reiškia, kad šis teatras neatsitiktinai buvo vadinamas politiškai angažuotu, „ministerienių teatru“?
– Taip, fonas buvo ryškus. Iš „ministerienių“ susilaukdavome ir malonės. Pavyzdžiui, iš „ponų“ parduotuvės Lidija Kupstaitė (Aleksandro Drobnio, sovietinio politinio veikėjo, ekonomisto žmona) vaikui atnešė kailinukus, kurių negalėjai gauti, ar Monika Mironaitė (Juozo Baltušio žmona), su kuria kartu vaidinome „Klastoje ir meilėje“, į namus einant ta pačia gatve yra labai daug ir maloniai pasakojusi įvairių jaunystės prisiminimų apie aktorinį gyvenimą. Šios moterys buvo asmenybės.
– Kokioje aplinkoje augote, kad panorote tapti aktoriumi? Ar čia vis tos žemaitiškos šaknys?
– Buvau kaimo vaikis. Į mokyklą Kuliuose reikėjo pėdinti penkis kilometrus. Bet linksma būdavo: ir kaimynų vaikai kartu... Nusipirkdavome limonado, o pakeliui – graži gamta.
Apie teatrą tuo metu negalvojau, mokslai sekėsi vidutiniškai, išskyrus literatūrą. Buvau neblogas skaitovas. Turėjom puikų literatūros mokytoją Algirdą Astrauską, kuris kultūros namuose vedė ir dramos būrelį. Jis buvo fanatikas, dėl spektaklių į kultūros namus nešdavęs viską. Jis man ir pasiūlė stoti į aktorinį. Vėliau ir į Vilnių atvežė, ir į konservatoriją nuvedė.
Pamenu, atvedė į Juozo Rudzinsko kabinetą, kur buvau paprašytas parodyti etiudą. Aš net nežinojau, kas tas etiudas. Paprašė gėles paskinti. Aš paskyniau... Po kurio laiko jis kažkam prasitarė, kad jam visai patikau.
Ir vėliau mano mokytojas, kad ir buvo labai griežtas, man skyrė nemažai dėmesio. Po kurio laiko ir pas Povilą Gaidį buvo nuvežęs. Tik šio mokytojo dėka atsidūriau teatre, antraip nebūčiau išdrįsęs.
– Kokia buvo jūsų šeima?
– Mama buvo labai daininga, jaunystėje giedojo Angelaičių chore. Ji dalyvaudavo visose šventėse. Po karo Lietuvoje buvo baisi biednystė. Kai traukėsi vokiečiai, į nelaisvę paėmė ir tėvą. Jį paleido tik po ketverių metų. Leido važiuoti bet kur, bet jis buvo pasiilgęs šeimos, tai nespruko į kokią Ameriką.
Bet vos tik pasirodžius Lietuvoje, rusai areštavo ir išvežė darbams į Tulą. Iš ten bandė pasprukti, bet iš pirmo karto nepavyko, tik iš antro...
Buvome keturi vaikai, aš – jauniausias. Mama mus viena užaugino. Grįžęs iš Sibiro tėvas dirbo kolūkyje, kur per mėnesį alga buvo tik trys rubliai. O reikėjo išmaitinti visą šeimą. Pamenu, kaip mama apsiverkė, pamačiusi tokį menką uždarbį. Broliai gabūs buvo, bet turėjo dirbti.
– Kaip jūsų jaunystėje žmonės šventes šventė?
– Buvo nemažai apeiginių švenčių: Škapliernos (Škaplierinės. – D.Š.) atlaidai, kurių vaizdas ypač ryškus išliko: suvažiuodavo visų gyventojų giminės, lanka didelė – apie porą hektarų, visi – su riestainiais, su vežimais, o po mišių susėda ratais ir dainuoja, švenčia. Šis vaizdas yra išlikęs nuo jaunų dienų. Susirinkdavo visa giminė. Tie ratai didelėje pievoje – kaip dabar Dainų šventėje... Visi pasipuošę...
Taip pat atmintin gerai įstrigę Žemaičių Kalvarijos kalnai, kuriuos giedodavo prie mirusiojo. Dvi paras apraudodavo. Jie trukdavo apie keturias valandas su pertraukėlėmis. Vienoje dalyje – pučiamieji, kitose – giedojimai. Ir tokios graudžios giesmės, taip giliai jos imdavo už širdies.
Mirus mamai, o buvo vasara, net išėjus į kiemą tie giedojimai jaudino, gal net labiau. Neįtikėtinai gražu.
Laidotuvėms būtinai kiaulę skersdavo. Mirusįjį laidojo visas kaimas.
D.Matvejevo nuotr.
– O kaimo mokykla ar vėliau konservatorija buvo atvirai sovietinės?
– Taip. Daug ką vertė mokytis rusų kalba. Tą puikųjį mokytoją buvo kas nuolat skundžia. O iš Konservatorijos laikų puikiai atsimenu savo kursą, kuris buvo pasidalijęs į kaimiečius ir miestiečius. Iš pradžioje žmonės labai skyrėsi savo intelektu, bet vėliau – susiniveliavo.
Dėstytoja Irena Vaišytė mokėjo sujungti visus studentus. Tuo metu nesuprasdavome, bet pamenu ir jos ėjimus į saugumą, kur turėjo pateikti ataskaitas apie mus.
Ji ir su Antanu Sniečkumi mokėjo bendrauti. Iš laiko atstumo daug ką supranti: baisiausiu laikotarpiu ji ir katedros vedėja buvo, ir prorektorė. Ji labai mokėjo išlaviruoti. Mus veždavo į Maskvos, Leningrado didžiuosius teatrus...
O į Lietuvos akademinį dramos teatrą iš kurso paėmė keturis – mane, Juozą Kisielių, Romualdą Ramanauską ir Eglę Gabrėnaitę. Kiti keliavo pagal paskyrimus.
Tais laikais daug studentų nebuvo, visi gaudavo darbus. Ministerija turėjo teatrų planus, žinias, kur ir kiek aktorių trūksta, ir pagal tai formuodavo studentų skaičių.
Buvo planavimas, režisieriai suvažiuodavo į baigiamuosius egzaminus ir rinkdavosi. Visi baigiamieji egzaminai vykdavo Akademiniame dramos teatre, o jiems pasibaigus, – tokia tradicija: visi susirinkdavo prie teatro ir kolona keliaudavo į Konservatorijos centrinius rūmus. Visi – su dainomis, vainikais... Visas miestas plaukdavo iš paskos. Iš visos Lietuvos suvažiuodavo aktorių tėvai. Tokia didelė pagarba buvo.
– Koks buvo teatras, kai įsiliejote į jį?
– Labai imponavo aktoriai asmenybės. O kokie buvo puikūs charakterinių vaidmenų atlikėjai: Stepas Jukna, Alfonsas Radzevičius, Napoleonas Nakas, Valerijonas Derkintis... Jų net nedideli vaidmenukai buvo lyg brangakmeniai. Galėdavai žiūrėti ir žiūrėti.
Daug spektaklių nestatydavo, juos ilgai repetuodavo, o žiūrovai po kelis kartus eidavo žiūrėti tų pačių spektaklių. Visiems buvo smagu matyti aktorinius darbus. Gerai pamenu ir mažų vaidmenų juvelyrą Vladą Jurkūną, kuris Konservatorijoje kartu su I.Vaišyte dėstė man aktorinį meistriškumą.
Tuo metu aktoriai vis dar prisimindavo ir režisierių Romualdą Juknevičių (1906–1963), kuris buvo ypatingos disciplinos žmogus. Teatre egzistavo didelė etika. Jis buvo labai tikslus režisierius, net metrą kišenėje nešiojosi. Aktoriai tai žinojo. Buvo net toks kuriozas: rekvizitininkas nepastatė kėdės, bet aktorius vis tiek sėdosi toje vietoje. Nebuvo nė vieno žmogaus, blogai atsiliepiančio apie R.Juknevičių.
Teatre žmonės labai bendravo. Vienintelė laisva diena – pirmadienis, bet visi rinkdavosi, ypač mėgo lankytis bufete. Aišku, nemažai ir gėrė. Ši tradicija slinko iš Rusijos. Dėl svaigalų spektaklių metu visokių kuriozų nutikdavo. Svarbu buvo tik tekstą susakyti, – egzistavo net tokios „taisyklės“. Daug blogiau buvo tiems, kas išgėręs tekstą slebizavojo.
D.Matvejevo nuotr.
Atsimenu nemirtingus Kazimieros Kymantaitės nusilenkimus. Jai daug nereikėdavo. Pamenu, po Gyčio Padegimo režisuotos „Vilkų medžioklės“ (1987 m.), kur ji vaidino mažą epizodą (Storoji moteris), po spektaklio, apsivyniojusi lapę aplink kaklą, išeidavo į centrą kaip pagrindinė vaidmens atlikėja ir žemai nusilenkdavo. O atgal atsitiesti jau neturėdavo jėgų. Šalia jos stovintys ją atlenkdavo. Būdavo, ir keturiomis ropodavo scenoje, bet žiūrovams atrodydavo, kad tai spektaklio sumanymas.
– Kaip teatre jautėsi partiškumas?
– Partiniai aktoriai buvo apsidraudę, jie visada gaudavo didžiausius vaidmenis. Jiems suteikdavo įvairias kategorijas, pagal kurias skirdavo padidintas algas, suteikdavo nusipelniusių artistų vardus. Buvo ir partinių aktorių iš įsitikinimų.
Man pačiam viską teko išgyventi savo kailiu: iš pradžių gaudavau gerų, didelių vaidmenų, ir staiga – antraeiliai. Žinojau, su kuo visa tai susiję. Pamenu, keli mėnesiai iki mirties man paskambino H.Vancevičius ir paprašė, kad atvažiuočiau pas jį. Visą dieną prašnekėjome, ir jis ėmė atsiprašinėti. Aišku, paklausiau, kodėl jis taip elgėsi, o jis atsakė, jog visų bijojo.
– Kurie režisieriai jums paliko įsimintiną įspūdį?
– Aišku, iš pradžių H.Vancevičius (1924–2014), bet vienų repeticijų metu jis taip kardinaliai pasikeitė mano atžvilgiu, kad iki šiol sunku suprasti, kodėl. Įdomus, „aktorinis“ režisierius buvo Algirdas Lapėnas (1944–1993). Bet jis man atvirai kažkada pasakė, kad nunešus sąrašą H.Vancevičiui, mane jis išbraukdavo.
Rimas Tuminas (1952–2024) buvo labai šiltas režisierius. Šiame teatre pirmasis jo darbas buvo „Žydrasis arkliukas“ (1979 m.). Aktoriai labai džiaugėsi R.Tuminu.
D.Matvejevo nuotr.
– O atkūrus nepriklausomybę?
– Gerai pamenu patriotiškai nusiteikusią S.Nosevičiūte (1926–2001), kuri vis eidavo vėliavomis nešina... Pakylėjimas teatre tikrai jautėsi.
Po nepriklausomybės daug didelių ir įdomių spektaklių pastatė J.Vaitkus.
Susiję straipsniai
– O kaip sekėsi dirbti Kultūros ministerijoje?
– Nežinau, kodėl mane ten pakvietė. Buvo labai įdomu: teatre visi režisieriai pasipūtę, o į ministeriją ateidavo trilinki. Ypač tie, kurie siekdavo vadovauti vienam ar kitam teatrui.
Ministerija pirkdavo daug pjesių. Jas siūlydavo ir vertėjai. Vėliau visas pjeses perdaviau Muzikos ir teatro akademijos bibliotekai.
– Turbūt nemažai skundų gaudavote?
– Taip, ypač prieš vadovų rinkimus. Į ministeriją komandomis aktoriai plūsdavo. Vieni eidavo pas viceministrą, kiti – pas mane. Aš stengdavausi sudaryti kuo objektyvesnius ekspertus. Žinojau aktorių padėtį ir stengdavausi padėti tiems, kuriems reikia.
– O darbas Teatro sąjungoje?
– Buvo nelengva, nes labai daug aktorių ateidavo išsipasakoti, turėdami daug nuoskaudų. Atsimenu net ir Virginijos Kelmelytės (1963–2022) pasakojimus. Grįžusi iš Prancūzijos ji labai norėjo vaidinti. Daug istorijų žinojau, daugiausia aktorių kreipdavosi bėdos ištikti.
– Jūs sekate spektaklius, premjeras, kokį teatrą mėgstate?
– Man įdomiausi spektakliai, kuriuose ryškiai atsiskleidžia aktoriai.
– O kaip jaučiatės minėdamas savo jubiliejų?
– Gyvenime nemažai patyriau. Žinau viena – tai, ką teko išgyventi, ir yra mano tikrasis kraitis. Ir tie dalykai man labai brangūs. Supratau, kad senatvėje negalima būti piktam, nes pyktis viską aplinkui naikina.
– Turbūt džiaugiatės, kad vis dar susilaukiate naujų vaidmenų?
– Taip, džiaugiuosi.
– O kuo ta scena traukia aktorius?
– Tai yra liga. Pabūni scenoje ir nuotaika pasitaiso, įvyksta iškrova. Po spektaklių su aktoriais pabendraujame...
Labai mėgstu jaunus žmones. Šįmet į mūsų trupę įsijungė nuostabus aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius. Neseniai vaidindamas spektaklyje „Atžalynas“, prisiminiau savo jaunystę, nes Direktoriaus, kurį dabar vaidina Šarūnas, kostiumas – tas pats kostiumas, kurį dėvėjau vaidindamas Gregersą Verlė Henriko Ibseno „Laukinėje antyje“ (rež. H.Vancevičius, dail. Feliksas Navickas, 1973 m.). Tas kostiumas dar nesudūlėjęs.
D.Matvejevo nuotr.
– Buvote pradėjęs režisuoti ir visoje Lietuvoje pastatėte nemažai spektaklių.
– Kažkada Profsąjungų rūmuose vadovavau liaudies teatro kolektyvui. Jame buvo ir nemažai mokslininkų, tarp jų – ir garsus literatūrologas Algis Samulionis (1936–1994). Su jais statydavome tik lietuvišką dramaturgiją. Tai buvo mūsų tylusis protestas prieš tą rusiškos dramaturgijos invaziją, kuri per jėgą buvo brukama teatrams.
Nuo to viskas ir prasidėjo, tapo įdomu. Pradėjau spektaklius statyti įvairiuose Lietuvos teatruose. Su aktoriais visada įdomu dirbti.
– Kaip kuriamas vaidmuo?
– Įdomu, kai aktorius atskleidžia dar vieną planą, kurio niekas nesitiki. Ir žiūrėk, aktorius prasiskleidžia kaip gražiausia gėlė. Tai yra brangiausias dalykas, kurį galiu stebėti dirbdamas su aktoriais.