Visus trisdešimt metų nuo „Nebaigtosios simfonijos“ parašymo autorius girdi juoką: kada gi jis šį kūrinį pabaigs? „Džiaugiuosi, kad mano „Nebaigtoji“ ir po 30 metų išliko tokia pati, nepasikeitusi ir toliau panaši į mane. Taip pat „neišmani“, nepretenzinga, kartkartėmis išdrįstanti pasirodyti Vilniaus, Tokijo, Nagojos, Vienos „Musikverein“, Berlyno „Konzerthaus“, Bydgoščiaus (Lenkija), Liublianos (Slovėnija) koncertų salėse, dar kažkur... ir vėl Vilniuje“, – yra sakęs A. Martinaitis.
Kompozitorius paaiškina, kad šįmet parašytas kūrinys „Gija“ – tai „atminties siūlas į 8-ąjį dešimtmetį, kada tarp jau „nusiburbuliuojančio“ modernizmo seansų netikėtai išgirdau Gijos Kančeli (Giya Kancheli, 1935–2019) Trečiąją simfoniją, palikusią gilų įspūdį savo nauju pasakojimu, vyksmu „sulėtintame“ laike, vis perkertant dramatinėmis kibirkštimis vidinį žmogaus ryšį su pasauliu ir vėl grįžtant į rimtį, sakralų susikaupimą.
Ši „Gijos“ dešimties minučių muzika – tai lyg ekslibris, telpantis į voką ir G. Kancheli vardu siunčiamas į dabar nerimastingą Sakartvelą. Tą laiškelį neša Liūdesio Angelas (tai vieno G. Kancheli kūrinio pavadinimas), nes pašto karvelis jau pašautas kažkur Ukrainoje.“
Taip pat skambėjo vienas savičiausių suomio Einojuhani Rautavaaros kūrinių – Koncertas fleitai ir orkestrui „Dances with the winds“ („Šokiai su vėjais“), sukurtas 1974 m. ir atliekamas net keturiomis fleitomis. Čia žibėjo jau ne pirmąsyk Vilniuje pasirodantis graikų fleitos virtuozas Stathis Karapanos.
Kita programos puošmena tapo Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896) – vienas retų atvejų muzikos istorijoje, kai filosofinis Friedricho Nietzsche’s veikalas tapo muzikinės interpretacijos objektu.