Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose atidaryta paroda „Istorija vizgina uodegą“ siūlo pažvelgti į tūkstančius metų trunkantį žmogaus ir šuns ryšį ir pamatyti šunį kaip visavertį istorijos veikėją.
Apie tai, kodėl šuo nusipelno muziejaus, kuo jis skiriasi nuo katės ir kaip paroda gali išgydyti šunų baimę ir baimes apskritai, kalbamės su jos kuratoriais, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologais dr. Povilu Blaževičiumi ir Sigita Mikšaite.
– Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė į šunų pasaulį – nuo meilės keturkojams ar nuo knygų lentynų ir kaulų?
Povilas Blaževičius (P.B.): Čia tas klasikinis klausimas, į kurį visada sunkiausia atsakyti. Viskas prasidėjo prieš 7 metus nuo Lietuvos mokslo tarybos finansuotų tyrimų, kurie virto dviem knygomis. Viena jų – apie viduramžių ir naujųjų laikų šunis.
Bet ta medžiaga dažniausiai lieka uždaryta tarp akademinių viršelių. Man visada norėjosi, kad mokslas eitų į viešumą, o paroda yra viena geriausių priemonių tai padaryti.
– Ilgai šunys istorijoje buvo tik fonas. Kodėl nusprendėte juos iškelti į pirmą planą?
P.B.: Kaip ir, pavyzdžiui, vaikai, naminiai gyvūnai ilgą laiką mokslui nebuvo įdomūs. Vaikais susidomėta nuo feminizmo pradžios, kai istorija pamatė moterį, o tada suprato, kad prie jos yra ir vaikai, o paskui atsiranda ir platesni kasdienybės istorijos tyrimai.
Tada jau atsiranda ir visa kita, kas yra aplinkui žmogų. Bet Lietuvoje toks išsamus tyrimas yra vienas pirmųjų.
– Tai kuo ši paroda kitokia? Kodėl verta ateiti, net jei neturi šuns?
P.B.: Kitokia gal tuo, kad čia lankytojai ras ne tik klasikinius muziejinius eksponatus. Turime objektų iš policijos, kariuomenės, iš žmonių namų, pasakojančių apie vaikystę, – žaislų, knygelių, šeimos albumų.
Kai kurie eksponatai dar nespėjo tapti istoriniai, dar nėra saugomi muziejuose. Nesinorėjo kurti dar vienos akademinės parodos, o padaryti ją gyvą, netikėtą, įvairiapusę. Tokia ji ir yra.
Sigita Mikšaitė (S.M.): Iš pradžių mane baugino, kad išlipome iš akademinės parodos rėmų, neliko muziejams įprasto chronologinio pasakojimo, bet eksperimentuoti buvo verta.
Tai nėra paroda, kuri tvarkingai dėlioja datas lentynėlėse. Tai istorija, pasakojama šuns pėdomis, uosle, net lojimu.
Lankytojas pats susikuria savo kelią, o milteliniu cukrumi viską apibarsto interaktyvios veiklos. Tai ne ta paroda, kur tik apeini ekspoziciją ir akimis glostai vitrinose esančius daiktus, – čia galėsite pauostyti, įlįsti į landą, pamatyti pasaulį šuns akimis.
Prie edukacinių sprendimų prisidėjo ir mūsų generalinis rėmėjas „Kika“ – jo darbuotojų patirtis ir kasdienis darbas su gyvūnais padėjo mums geriau įsijausti į šunų pasaulį.
P.B.: Sakyčiau, kad tai – didžiulė šuns istorijos dėlionė. Ir mes tiesiog parodome kai kuriuos ryškius jos fragmentus. Kai kuriuos tik paspalviname ir sakome: žiūrėkite, kiek dar nepapasakota.
Iš tikrųjų kiekviena parodos tema verta atskiro tyrimo ir atskiros parodos.
– Paroda apie šunis, bet kai kur prabėga ir katė. Kaip ji praslydo į ekspoziciją?
P.B.: Galime prisipažinti, kad viena kuratorių darbo pradžioje nebuvo šunų mylėtoja.
S.M.: Taip, gyvenimas susiklostė taip. Kadaise buvau šunų draugė, bet archeologinėje ekspedicijoje vienas šuo, su kuriuo iki tol tris dienas žaidžiau, mane stipriai sukandžiojo.
Nuo tada pradėjau jų nuoširdžiai bijoti. Parodos rengimas tapo savotiška terapija – turėjau skaityti apie šunų psichologiją, mokytis, kaip jie jaučia, reaguoja. Ir dabar žiūriu į juos kitaip – su pagarba, net švelnumu.
P.B.: Šuo, kaip ir žmogus, turi savo istoriją, savo nuotaikas, kartais pats išsigąsta, tada kanda. Jų įvairovė labai įdomi. Čia kaip su žmonėmis – vienas tave sumušė, bet negali nurašyti visos visuomenės.
Siekiame parodoje parodyti, kokie šunys įvairūs, ir jeigu sutikai vieną blogą, tai ne visi jie blogi, ir jie per visą savo sugyvenimą su žmogumi yra daug labai gero nuveikę, beatodairiškai aukojęsi lįsdami po tankais, uosdami dujas.
P.B.: O katės... Jos pačios atėjo. Kaip visada. Niekas jų nekvietė, bet jos yra.
S.M.: Kaip ir istorijoje, tyliai, bet nuolat šalia. Ir parodoje taip pat – leidome joms tiesiog praeiti pro šalį, palikti savo pėdsaką, nes jos lygiai taip pat su žmogumi yra nuo akmens amžiaus, tik jų įvaizdis istorijoje kito nedaug.
Jos kaip norėjo, taip gyveno nuo akmens amžiaus iki dabar, nesikeitė ir jų fizinė išvaizda, nors buvo prijaukintos.
P.B.: Jeigu tai galima vadinti prijaukinimu – jos leido jomis rūpintis.
S.M.: Bet kokiu atveju jos visada buvo šalia. Katė istorijoje yra visur. Jei turime plytą su šuns pėdsakais, tai bus ir su katės.
Ji turi ir čia palikti savo pėdelę, bet nutiko taip, kad iš paskos jų atbėgo daugiau, – tai bus puiki linija: ar ją pastebės lankytojas, o pastebėjęs ar pradės ieškoti?
– Kada prasideda žmogaus ir šuns istorija? Ir ar visada ji buvo tokia maloni?
P.B.: Akmens amžiuje. Nors tikslios datos dar tyrinėjamos, galime tikrai pasakyti, kad prieš penkis tūkstančius metų žmonės jau medžiojo su šunimis.
S.M.: Nors ir nelietuviškas atvejis, bet mane visada labai stebina, kad žmonės ne tiktai su jais medžiojo, bet ir jais rūpinosi.
Turime užsienio kolegų mokslininkų duomenų, liudijančių, kad šuniui buvo lūžusi koja, tačiau jis išgyveno. Vadinasi, buvo slaugomas. Tuo metu, kai ir žmogui ne visada pasisekdavo išgyventi.
P.B.: Kita vertus, tuo metu gyvūnai galėjo tarnauti kaip „maisto sandėliukas“. Juos prišerdavo, bet badaudami suvalgydavo.
Kaip ir gaidys – laikrodis, bet, žiūrėk, atsibodo – ir į sriubą. Čia pragmatiškas tų žmonių gyvenimas, mums sunku jį suprasti, bet šunys buvo labai svarbūs tiems seniausiems žmonėms, apie kuriuos mes tiek nedaug žinome.
O po akmens amžiaus šunys kažkur pradingsta, bent jau archeologijoje. Tik apie dešimtąjį amžių vėl atsiranda kapuose. Ir ne tik kunigaikščių. Jie buvo laidojami kartu su moterimis, vaikais. Tai ne šiaip simboliai – tai palydovai į anapus.
S.M.: Ir mitologijoje tai matoma. Keturakis šuo, kuriam tarp ausų galima pamatyti mirtį. Jeigu pamatei – blogai. Ir šis požiūris Lietuvoje labai ilgai išliko – net krikščioniškais laikais.
Gal dėl to neturime šunų portretų kaip Vakaruose.
Pas mus šuo buvo mistinis, o ne dvaro atributas.
– Ar tiesa, kad šunys buvo ir herojai, ir aukos, ir net... muzikos instrumentai?
P.B.: Buvo ir taip. Vienas liūdniausių atradimų – šuns odos naudojimas būgnams, dūdmaišiams. Bet gal palikime šitą dalyką parodos fonui, nes ne visi žiūri į istoriją taip, kaip archeologai. Mums tai realybė, o kitiems – šokas.
S.M.: Man asmeniškai labai įsiminė partizanų šuo. Mažas, niekuo neišsiskiriantis, bet turime jo nuotrauką.
Jis sugebėdavo atpažinti žmones: kai ateina svetimi – loja, kai ateina savi – tyli. O kartą net išbėgo į kelią ir neleido partizanams eiti, nes sodyboje buvo pasala. Ir tai nėra mitas. Turime keletą tokių liudijimų.
P.B.: Šuo – kaip žmogus: turi charakterį, nuotaikas, o kartais ir geresnę nuovoką. Ir tai norime parodyti parodoje: šuo – ne daiktas, o asmenybė.
– Kokie parodos eksponatai gali nustebinti net šunų mylėtojus?
P.B.: Pradėkime nuo to, kad pirmąkart eksponuojami autentiški šunų skeletai, – jie buvo iškasti, saugoti dėžutėse, bet niekada nesurinkti ir nerodyti. Dabar lankytojai galės pamatyti ir suprasti, kokie dideli jie buvo, kokie skirtingi.
S.M.: Turime ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą su jo sesers šuniuku Lemoriu, nupieštu paveiksle prie šventojo. Šeima net nenumanė, kad jis jį nutapė.
Taip pat garsaus lėlių meistro Stasio Ušinsko sukurtą šunį lėlę. Ir, žinoma, specialiųjų operacijų pajėgų šunų ekipuotę, naudotą realiose misijose, tarp jų ir Afganistane.
P.B.: O dar – žaislai, menininkų kūriniai, šunų knygelės, plakatuose uodega mojuojantis viduramžių šuo iš gotikinio koklio, mūsų žaismingai pramintas Monstrašuniu. Koklyje jis pavaizduotas su spygliuotu antkakliu.
Ką tai reiškia? Ar tai apsauga nuo vilkų? Bet kodėl? Ar dėl to, kad juos pats medžiojo, ar avis saugojo nuo vilkų?
Faktas, kad jis yra kovinis. Gal todėl ir parodos pabaigoje jis suės visas lankytojų baimes.
S.M.: Taip, lankytojai galės užrašyti savo baimę ir simboliškai ją sukišti šuniui į nasrus, nes šuo – ne tik draugas ar sargas. Kartais jis tampa ir mūsų psichologu.
– Ką iš tikrųjų šunys veikė mūsų istorijoje? Ar visada tik uodegą vizgino?
P.B.: Šunys niekada nebuvo tik „įrankiai“, bet jų funkcija labai priklausė nuo laikmečio. Jei taikos metas, šuo saugo kiemą ar žaidžia su vaikais. Jei karas, tampa kario pagalbininku: ieško sužeistųjų, nešioja sprogmenis, saugo nuo dujų. Istorija šunis mėtė kaip ir žmones – kartu su visomis krizėmis ir permainomis.
S.M.: O XX amžiuje – lūžis. Šuo tampa policininku, pasieniečiu, terapijos specialistu, vaikų skaitymo draugu. Jo vaidmuo išplečiamas iki socialinio partnerio. Ir tai rodo, kad jis ne tik prisitaikė, jis keitė mus pačius.
P.B.: Beje, šios parodos įgyvendinimas nebūtų buvęs toks visapusiškas be mūsų generalinės rėmėjos – įmonės „Kika“ – indėlio. Ji ne tik dosniai parėmė projektą, bet ir jos darbuotojai dalijosi savo žiniomis apie gyvūnų elgseną, priežiūrą, padėjo geriau suprasti, kuo gyvūnai gyvena šiandien. Tai mums, muziejininkams, buvo vertinga ir labai įkvepianti partnerystė.
– Ar galima sakyti, kad šuo ne tik mus lydi, bet ir mus atspindi?
P.B.: Taip, šuo – tai atspindys. Jis supanašėja su šeimininku, net fiziškai. Jų emocijos, elgsena, ištikimybė. Jie kaip lakmuso popierėlis parodo, kokie esame iš tiesų.
Ir tai, beje, skiria šunį nuo katės. Katės visada buvo šalia nuo akmens amžiaus, bet nesikeitė. Jos tokios pat – nepriklausomos, laisvos. Jos leidžia jomis rūpintis, bet ne daugiau.