Festivalį „New Baltic Dance“ gegužės 17 ir 18 d. uždarysiantis Moritzo Ostruschnjako spektaklis „NON + ULTRAS“ – tarptautinė premjera, kuri įvyks būtent Vilniuje.
Didžioji Lietuvos nacionalinio dramos teatro scena pavirs sporto sirgalių tribūna, kurioje šoks tarsi iš gatvės nužengę šokėjai, skambės popdainos ir sirgalių giesmės, o 500 šalikų sukurs išskirtinę instagramo sieną. Taip choreografas siekia atskleisti fanatiškiausių futbolo sirgalių, vadinamų ultromis, kultūrą.
Apie spektaklį pasikalbėjome su M.Ostruschnjaku.
– Lietuva bus pirmoji užsienio šalis, kurioje pristatysite savo spektaklį. Kaip manote, kaip „NON + ULTRAS“ bus priimtas tarptautinėje erdvėje?
– Taip, tai tarptautinė premjera. Man įdomiausia, kai kyla klausimų ir kaip tai veikia tam tikroje konkrečioje vietovėje.
Futbolo atžvilgiu galbūt tai nėra taip sudėtinga, nes jis savaime yra pasaulinis reiškinys.
Žinau, kad Lietuvoje aktyvūs krepšinio sirgaliai. Todėl įdomu, kaip spektaklio temos nuskambės čia, – ar jie atpažins, susitapatins?
Įdomu tai, kad Vokietijoje kritikai tiesiog nesuprato spektaklio nuorodų, o žmonės, nesiorientuojantys meno pasaulyje, atėję į spektaklį reagavo labai natūraliai: „Taip, supratau, man patiko.“
Geriausias įvertinimas, kai sulaukiu maždaug tokių atsiliepimų: „Mano vaikinas buvo kartu – jis paprastai nemėgsta šokio, bet šitas jam patiko.“
– Ar pats esate futbolo sirgalius?
– Nežinau, ar galėčiau save pavadinti tikru sirgaliumi, nes tai gana stiprus žodis.
Vaikystėje dažnai žaisdavau futbolą, kaip ir daugelis berniukų Vokietijoje. Visada domėjausi šia sporto šaka, palaikau gimtojo regiono komandą „Eintracht Frankfurt“, bet savęs nelaikyčiau tikru futbolo gerbėju.
– Kodėl nusprendėte sukurti spektaklį, kurio viena temų – futbolas ir jo sirgaliai?
– Su sirgalių tema susidūriau atsitiktinai – Stokholme lankiausi parodoje, pavadintoje „Ultra“. Ji buvo skirta ultrų kultūrai Viduržemio jūros regione. Tema mane įtraukė dėl įvairių priežasčių, kurių tuo metu net negalėjau iki galo įvardyti.
Mes visi šiek tiek žinome apie fanatikus sirgalius, girdime apie jų sukeliamas muštynes, tačiau pradėjęs gilintis supratau, kad egzistuoja skirtumas tarp chuliganų ir ultrų. Chuliganai į stadioną pirmiausia ateina dėl smurto, o ultros – tai iš esmės ištikimi sirgaliai arba, kitaip tariant, „fanų fanai“. Būtent jie kuria atmosferą tribūnose.
Itališkas terminas „curva“, reiškiantis išlenktą tribūną stadionuose, nurodo sektorių, kuriame buriasi ultros, tarsi primena autonominę zoną – vietą, kurioje neegzistuoja taisyklės ir viskas veikia beveik anarchistiškai.
Mane sužavėjo, kaip stipriai sirgalių kultūra susijusi su protestu. Ultrų kultūros šaknys siekia 1968-ųjų judėjimus, vykusius visame pasaulyje. Daugybė stadionuose matomų elementų – reklamjuostės, vėliavos, pirotechnika – kilę iš gatvių protestų.
Pavyzdžiui, 2011 m. autokratiško Egipto lyderio Hosni Mubarako nuvertimas greičiausiai nebūtų įvykęs be ultrų. Jie masiškai įsitraukė į protestus gatvėse, kovojo su policija, rėmė protestuotojus.
Ukrainoje ultros taip pat aktyviai dalyvavo Maidano protestuose – kai kurie buvo įkalinti, kai kuriems uždrausta lankytis stadionuose. Baltarusijoje ultros protestavo prieš režimą, Alžyre jie prisidėjo prie diktatoriaus Abdelazizo Bouteflikos nuvertimo.
Įdomu ir tai, kad šiandien ši sirgalių kultūra nėra vienalytė. Tarp futbolo sirgalių yra ir dešiniųjų, ir kairiųjų, ir apolitiškų. Pajutau, kad mes visi gyvename tarsi ultrų laikais. Visi esame kažkieno ultros – Donaldo Trumpo, veganų, ekologijos.
Tarkime, Taylor Swift gerbėjos, dar vadinamos sviftėmis, veikia panašiai kaip ultros – jos turi savo atributiką, pavyzdžiui, apyrankes, keliauja paskui T.Swift gastrolių metu.
– Kokį vaidmenį spektaklyje atlieka muzika?
– Spektaklyje skamba popdainos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai atsitiktinės, tačiau visos jos – stadionų himnai. Tik daugelis žmonių to nežino, nes stadionuose dažniausiai girdime jų priedainius ar pavienes eilutes.
Šią muziką derinu su kita – arabiška ir iranietiška, turinčia religinį kontekstą.
Tai giesmės, tradiciškai atliekamos prieš maldą. Pasirinkau jas dėl jų estetinių ir garsinių savybių – jos primena sirgalių giesmes ir sukuria panašią emocinę atmosferą.
Būtent šiuos ryšius ir siekiu atskleisti savo kūrinyje.