J.Miltinį pažinojau nuo gimimo. Nespėjęs pasitraukti į Vakarus grįžo Panevėžin. Kurį laiką gyveno mūsų namuose. Babūnė lepino režisierių vokiška virtuve. Tėtė, aktorius, vėliau režisierius Jonas Alekna jau buvo parengęs valdžios reikalaujamus miniatiūrinius skečus.
Kaip aktorius nepriklausomybės metais J.Miltinis neprisitaikė nė prie vieno Lietuvos režisieriaus. Laiškuose Valerijonui Derkinčiui ir kitiems išaiškėja, kad norėjo kurti savo teatrą. Režisūros idėjas motyvavo nenoru paklusti režisierių diktatui, o vėliau – jau įgytos žinios ir patirtys Prancūzijoje, savitos studijos Paryžiuje, Charles'o Dullino studijoje.
Savitas intencijas kūrė ir kiti režisieriaus nusiteikimai, kuriuos reiškė ne vienam savo širdies draugui. Petrui Karužai rašė: „Aš nemoku parašyti. Man viskas susimaišo ir aš kaip durnius lieku suveltais plaukais. O gal man reikia įsimylėti? Bet į ką? Nejau į moterį? Ir tu gal manai, kad aš rasiu joje pasitenkinimą? Abejoju, Petrai, abejoju. Pasiliksiu vienas… Žinai ką – aš grįšiu į vienuolyną. Man taip ilgu… taip nesmagu. Visi artistai tokie „pliki“, tušti. Kas gi yra teatras? Nejau pramoga, kuri padėtų geriau suvirškinti kiaulieną?! Sapnavau tave. O kaip aš Tavęs pasiilgau. Tavo vargšas Juzis“. Taigi, vedybos nebuvo jo siekiama akcija.
J.Miltinį nepriklausomoje Lietuvoje lydėjo reikšminga žurnalisto Juozo Keliuočio parama. Ir tą kartą, kai buvo priimtas nutarimas steigti teatrą ne Ukmergėje, bet Panevėžyje. J.Keliuotis turėjo galimybę J.Miltinį proteguoti. Darbo rūmų studijos, kuriai ne vadovavo J.Miltinis, tik dirbo su aktoriais privačiai, vaidintojai 1940 m. išvažiavo į Panevėžį.
J.Miltinis padėkos J.Keliuočiui nejautė, J.Keliuotis vėliau, grįžęs iš tremties, laiške rašė: „Argi aš dar mažai kentėjau, kad man dar reikėtų teikti vis naujų kančių?<...>o gi aš jau trisdešimt metų kaip esu gyvas palaidotas, o Tu, mano draugas, nerandi jokių priemonių mane prikelti gyvenimui. Aš dabar nebeturiu nei ką valgyti, nei kuo apsirengti. O morališkai dar tragiškiau jaučiuosi.“
Spektaklyje matome naivų epizodą, atspindintį pirmąjį laikotarpį Panevėžyje. Spektaklyje aktoriai turėjo įkūnyti puikių aktorių Broniaus Babkausko, Vaclovo Blėdžio ir kitų paveikslus. Tačiau scenoje – apgailėtinas vaizdas. Nei dramaturgiškai, nei sceniškai personažai nebuvo kuriami, mizanscenose tapo tarsi vienos ar kitos minties iliustratoriais.
Tačiau keli momentai buvo užfiksuoti gerai. Išties aktoriai patys prisidėjo prie senojo teatro renovavimo. Išties J.Miltinis, bendraudamas su vokiečių karininkais, saugojo aktorius. Išties skaitė Vladimiro Majakovskio eiles. Tiksli ir spektaklyje nuskambėjusi J.Miltinio deklaruota frazė: „Manęs nebus, nebus ir teatro.“ Neteisi Daiva Šabasevičienė: J.Miltinis kūrė mitą apie save ir savo teatrą. Kai jam buvo „atleista“ ir grįžo į teatrą, puikavosi alga, pagarba, dėmesiu. Ir aktoriai jam nebebuvo svarbūs.
Spektaklio esmė – parodyti sceninių tiesų įprasminimo reikalaujantį monstrą. Tai pavyko. Nors ankstyvojo Panevėžio periodo J.Miltinį vaidinęs aktorius Laurynas Jurgelis tik iliustratyviai bandė gaivinti J.Miltinio tekstų nuotrupas. Puikus buvo B.Babkausko personažo autoriaus Manto Pauliukonio „mirties šokis“. Puiki plastiška pantomima.
Spektaklyje skambėjo daug muzikos (kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis). Pernelyg daug. Gal buvo siekiama, kad scenos gilumoje už tiulio pasodintas Panevėžio muzikinio teatro orkestras taptų savotišku veikliu personažu? Tačiau muzika nėra funkcionali, tik foninė, užpildanti veiksmą stabdančias bereikšmes improvizacines scenas. Muzika dramaturgiškai ir meniškai nėra tokia vertinga, kad galėtų, kaip dabar spektaklyje, uždengti aktorių tekstą. Ir spektaklis kainuotų pigiau, jei tai būtų kamerinė garso invazija.
Ar tikrai choreografui Mariui Pinigiui reikėjo kurti mistinių būtybių choreografiją? Ji netgi ne iliustratyvi. Spektaklio išdavą apibrėžia Jūratės Visockaitės spaudoje išsakyta mintis: „Studijos įkūrėjas buvo valdovas su botagu – iš aktorių reikalavo supergalių scenoje ir visapusiško celibato už jos (nūdiene kalba tariant, užsiėmė patyčiomis). Kadangi kūrė Artisto Teatrą.“
Juozo Grušo frazė „J.Miltinis buvo pusė dievo ir pusė žvėries“ buvo labai tiksli. Iš kaimų, darbininkiškų aplinkų subėgusiems jauniems vyrukams, jokių mokslų nemačiusiems, gimnazistėms mergaitėms jis, nuolat apie Paryžių kalbėjęs, apsiskaitęs, užsienio kalbas mokėjęs Mokytojas, prilygo dievybei. Tačiau buvo negailestingas, labai kerštingas, patyčiųdosnus. Juk žinomi B.Babkausko, Stasio Petronaičio, Algimanto Masiulio, J.Aleknos, pirmosios Panevėžio aktorių kartos moterų, Donato Banionio likimai.
Labai tiksliai J.Miltinį nupiešė teatrologė Irena Aleksaitė: „Pati jo natūra buvo itin konfliktiška. O kai skaitai jo repeticijų užrašus, gali tik stebėtis „peštukišku“ J.Miltinio charakteriu, nuolatiniu nepasitenkinimu aktoriais, neapsakomu reiklumu, net despotiškumu jiems ir, žinoma, sau pačiam. Toks jis buvo – tarsi spygliuotas kaktusas, prie kurio prisiliesti pavojinga.“
Mane nemaloniausiai spektaklyje nuteikė scena su teatro kritikais. Neetiška nuostata konkretinti pavardes. J.Miltinio kaltintojai niekada nebuvo Lietuvos teatrologai. Jie buvo jauni, puikiai suprato situaciją. Matė teatro repertuarą, ideologizuotas pjeses, kurias įduodavo Kultūros ministerijoje prieš jos ir teatralų valią. J.Miltinis ideologams, saugumiečiams visada kėlė daug įtarimų, rūpesčių: buvęs Prancūzijoje, gaunantis užsienietiškų knygų, mokantis kalbų... Ch.Dullino studija, „Ateljė“...
Po pirmųjų gastrolių Vilniuje 1948-aisiais dar buvo ramu. Netgi rašoma: „Panevėžio dramos teatras eina teisingu, „tikruoju keliu“. J.Miltiniui netgi suteikiamas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas Tačiau antrosios gastrolės 1953-aisiais jau sukėlė daug triukšmo. Esminį smūgį spaudoje sudavė „tarybinis teatro pedagogas“ Nikita Sykčinas. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas jo straipsnis „Kūrybinis teatro veidas“ (1953 m. liepos 21 d.). O toliau „pragydo“ Maskvos ar visai neaiškios „kritikės“ rusiškomis pavardėmis. Viską apibendrino kultūros ministras, buvęs saugumo vadas Aleksandras Gudatis-Guzevičius. J.Miltinį iš teatro atleido.
Markas Petuchauskas, atvirkščiai, daug pozityviai rašė apie Panevėžio teatro aktorius. Taip išsamiai – bene vienintelis.
Didžiulės reikšmės premijos vertas vienintelis – aktorius Albinas Kėleris. Talentingai atgaivino J.Mitinio portretą, suteikė jam reikšmingos tiesos, autentikos, misticizmo šiandienos gyvenimo ir varganų aktorių vaidybos kontekste.