Vilniaus festivalis – viena seniausių klasikinės muzikos švenčių Lietuvoje. Beveik tris dešimtmečius rengiamas festivalis gerbėjus gegužės 30–rugpjūčio 20 d. vėl džiugins įvairia programa, mirgančia garsiomis užsienio kūrėjų ir atlikėjų pavardėmis.
Visą festivalio programą rasite štai čia.
56 metų R.Prusevičienė įsitikinusi, kad festivalio programa kasmet tampa vis įvairesnė, pristato puikios reputacijos muzikantus, todėl ne tik augina Lietuvos muzikinės kultūros lygį, bet ir gali pasigirti ištikimais žiūrovais.
– Šįmet festivalis vyks 29-ąjį kartą. Kokius pagrindinius akcentus išskirtumėte? – paklausiau R.Prusevičienės.
– Išskirčiau didelę festivalio geografinę aprėptį. Sulauksime žymių atlikėjų ir pedagogų, viešųjų ryšių specialistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Maltos, Taivano, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų.
Bus ir įspūdingų kultūros ir politikos sąveikos reiškinių, tokių kaip festivalį rugpjūčio mėnesį užbaigsiantis Ukrainos laisvės orkestras, kurį subūrė amerikiečių ir kanadiečių kilmės dirigentai. Tai jau trejus metus gyvuojantis iš Ukrainos pabėgėlių muzikantų suburtas orkestras. Labai džiaugiamės, kad šįmet jis pirmą kartą koncertuos Vilniaus festivalyje.
– Praėjusių metų Vilniaus festivalio šūkis buvo „Misija įmanoma“, o šiemet?
– Šiais metais nesirinkome vieno šūkio. Norėtume, kad kiekvienas klausytojas, užsukęs į vieną ar kelis koncertus, susidarytų savo viziją.
Visi atlikėjai, kurie koncertuos festivalyje, yra nepaprastai brandūs muzikos išminčiai. Vienas jų – šventę atidarysiantis vokiečių smuikininkas Christianas Tetzlaffas.
Jis yra ir labai politiškas žmogus, atsisakęs koncertuoti JAV ir reiškiantis savo poziciją pasaulinės politikos pokyčių klausimais.
– Festivalio programoje gausu garsių užsienio meistrų pavardžių. Ką jums pačiai reiškia toks aktyvus bendradarbiavimas su muzikantais iš svetur?
– Reiškia tai, kad Vilnius ir Lietuva jau tapo labai svarbia globalaus muzikinio pasaulio dalimi, nes dauguma šių muzikų atvyksta ir sugrįžta į Vilniaus festivalį.
Pavyzdžiui, austrų orkestras „Camerata Salzburg“ ir smuikininkė Janine Jansen jau antrą kartą atvyksta į Vilniaus festivalį.
Sugrįžta ir pasaulinio garso operos solistas Josephas Calleja iš Maltos – birželio 20-ąją jis koncertuos su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
Toks bendradarbiavimas reiškia ir didžiulį Lietuvos muzikinės kultūros gyvybingumą.
Mūsų klausytojai žymius pasaulio muzikus įkvepia ne tik atvykti, bet ir sugrįžti į Vilnių, reklamuoti šalį ir sostinę. Jie iš Vilniaus siunčia vaizdo įrašus ir sveikinimus savo ištikimiems gerbėjams.
– Kokie pagrindiniai meniniai aspektai formavo šių metų festivalio programą?
– Visų pirma Vilniaus festivalis turi savo bendražygius – didžiuosius Lietuvos kolektyvus: Lietuvos kamerinį orkestrą, Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, Kauno valstybinį chorą, kurie dalyvauja nuo pirmojo festivalio. Šiemet du pastarieji taip pat parengs specialią programą, skirtą Gedulo ir vilties dienai, – diriguos choro meno vadovas Robertas Šervenikas.
Na, o kiti vardai priklauso nuo muzikantų gastrolių datų, nes birželį operos pasaulio žvaigždės dalyvauja operų pastatymuose, todėl sunku suderinti jų laisvą datą. Yra dirigentų, kurie labai nori diriguoti programas su mūsų orkestrais. Vienas jų – daugybės prizų laureatas, jaunas kartvelų dirigentas Mirianas Chuchunaišvilis. Jis šiemet atidarys Vilniaus festivalį.
Programa derinama labai ilgai, nes muzikantai – turbūt judriausi pasaulio žmonės, kiekvieną dieną būna vis kitoje valstybėje ir koncertuoja vis su kitu orkestru.
– Minėjote, kad festivalio programos kartelė iškelta labai aukštai, – pristatote tik pačius geriausius muzikantus. Kaip plačiame muzikos pasaulyje juos atrenkate?
– Jie turi puikią reputaciją tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvos muzikinėje kultūroje. Paminėčiau ir Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovą, smuikininką Sergejų Krylovą, kuris, prieš 17 metų pradėjęs vadovauti orkestrui, iškart ėmėsi garsinti Lietuvos vardą organizuodamas gastroles po visą pasaulį.
Tai nėra atsitiktiniai žmonės, jie turi bendrų kūrybinių sumanymų su Lietuvos muzikais ir orkestrais. Dažniausiai apie programą ir muzikantus galvojame ne vienus metus.
Jei programoje atsiranda naujas vardas, tikrai ne šiaip sau.
Kaip ir mano jau minėtas kartvelų dirigentas, kurį rekomendavo jo mentorius – vienas žymiausių dabarties dirigentų Christophas Eschenbachas. Festivalio programai visuomet turi įtakos globalūs muzikiniai ryšiai, kuriais plinta rekomendacijos.
– Kokias šių metų ryškiausias žvaigždes įvardintumėte?
– Pirmiausia įvardinčiau pianistą serą Andrasą Schiffą, kuris vis dar neatskleidžia tikslios birželio 11 dienos koncerto programos. Tai mums visiškai nauja. Dėl pandemijos muzikantams teko atšaukti šimtus koncertų, todėl dabar jie atsargiai planuoja koncertines programas. Taip ir šįkart – ją sužinosime tik tada, kai muzikantas įžengs į sceną. Šis turbūt būtų laukiamiausias koncertas.
Tarp itin laukiamų – smuikininkas Ch.Tetzlaffas, kuris yra ne tik fantastiškas interpretuotojas, bet ir šešių vaikų tėvas. Jis į Vilnių atvyks su dviem savo vaikais. Jam nepaprastai patiko mūsų miestas.
Beveik visi atlikėjai birželį į Vilnių atvyksta ne tiktai koncertuoti, bet ir pažinti mūsų kultūros – aplankyti paveldo objektų, muziejų, bažnyčių. Jie nori susipažinti ir su moderniu menu.
– Festivalis vyksta jau trečią dešimtmetį. Kaip jis praturtino Lietuvos kultūrinį gyvenimą?
– Tai buvo pirmasis tokio masto muzikinis festivalis Lietuvoje. Iki tol tokių milžiniškų renginių nebuvo. Ypatinga Vilniaus festivalio svarba yra būtent Lietuvos muzikos ir Lietuvos atlikėjų vardo sugrąžinimas į Europą ir pasaulį, nes bendradarbiaujame su ryškiais pasaulio menininkais.
Mes susigrąžinome savo vardą, nes mūsų muzika skamba visame pasaulyje.
Ne veltui Europos festivalių asociacijos (EFA) kasmetinė generalinė asamblėja ir konferencija, pirmą kartą vykusios Vilniuje ir surengtos būtent Vilniaus festivalio, iki šiol vertinamos kaip vieni įspūdingiausių renginių.
Tada iš viso pasaulio sugužėję festivalių vadovai pamatė mūsų muzikines pajėgas.
– Tikriausiai per tris dešimtmečius susiformavo ir tam tikros festivalio tradicijos.
– Viena svarbiausių tradicijų – naujo kūrinio atlikimas. Užsakoma labai daug kūrinių, 99 procentai jų būna skirti lietuvių kompozitoriams. Na, o vėliau tai lydi didžiulė tų kūrinių sklaida. Jei Vilniaus festivalyje atliekamas kūrinys yra įrašomas, tada jį išgirsta ir kiti pasaulio kolektyvai. Kūrinys nukeliauja net iki Niujorko filharmonijos, kur jį sugroja Niujorko filharmonijos orkestras. Dėl to mūsų festivalio programos yra kupinos įvairiausių atradimų.
– Dabar Lietuvoje gausu renginių, o muzikinis pasaulis labai platus. Ar sudėtinga atrasti savo žiūrovą tokioje kultūros renginių jūroje?
– Mūsų žiūrovai žino Vilniaus festivalio brandą ir pasitiki jo programomis.
Džiaugiamės, kad festivalis jau tapo savotiška Lietuvos tradicija. Smagu, kad sukūrėme reikšmingą tradiciją programą ir naujienas paskelbti vasario mėnesį vykstančioje Vilniaus knygų mugėje. Tada sulaukiame bene didžiausio dėmesio ir susidomėjimo atlikėjais. Iš tiesų festivalis turi ilgalaikę reputaciją, savotišką prekės ženklą.
– Kas jus pačią labiausiai jaudina šių metų festivalyje?
– Mane labai jaudina ir džiugina, kad esame lygiaverčiai Europoje ir pasaulyje.
Gal Vilniaus festivalis nėra toks intensyvus kaip kiti festivaliai pasaulyje, bet ne kartą girdėjome posakį, kad mažiau yra daugiau.
– Kurį koncertą rekomenduotumėte planuojančiam pirmą kartą apsilankyti festivalyje?
– Labai rekomenduočiau birželio 6 dienos koncertą, kuriame skambės genialaus prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio kūriniai. Bene visi žinome jo garsiausią kūrinį „Bolero“, kuris inscenizuotas turbūt visais įmanomais būdais: šokiu, teatru, vaizdo projekcijomis.
M.Ravelis gimė tais pačiais metais kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kadangi man teko kuruoti didžiulę M.K.Čiurlionio renginių programą, pastebėjau, kad visi jo amžininkai, gimę tais pačiais metais arba tą patį dešimtmetį, yra žymiausi pasaulio kompozitoriai.
Tai reiškia, kad tada buvo muzikai nepaprastai derlingas metas – palankios kultūrinės ir ekonominės sąlygos.
– Artėja Vilniaus festivalio 30-metis. Gal jau turite idėjų, koks bus jubiliejinis festivalis?
– Tikrai taip. Jau esame sudėlioję dalį programos, nes turime nuostabių bičiulių visame pasaulyje, kurie nori sugrįžti į Vilnių ir pristatyti savo naujas kūrybines idėjas. Ruošiamės ir planuojame dar ir dėl to, kad turime pritraukti kuo daugiau rėmėjų, programinio finansavimo. Šįmet mums tai puikiai pasisekė, tad tikimės, kad kitas festivalis sulauks dar daugiau dėmesio.