Pirmas prisilietimas prie teatro iš karto tapo sėkmingu – pjesė „Gaisras“ užėmė antrąją vietą OKT/Vilniaus miesto teatro rengtame naujosios dramaturgijos konkurse „Dramos teritorija“, o birželio 11 d. OKT studijoje rengiamas viešas skaitymas, į kurį visos vietos buvo užimtos akimirksniu. Apie tokį staigų įsiveržimą į teatro pasaulį kalbamės su pačiu pjesės autoriumi.
– Romai, esi garsus kino režisierius, sukūrei keturis publikos reakciją provokuojančius ilgametražius filmus, kurie demonstruojami tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniuose festivaliuose. Bet su pjese „Gaisras“ žengi į teatro pasaulį ir iš karto konkurse „Dramos teritorija“ užėmei antrąją vietą. Kas paskatino išbandyti teatro sceną?
– Dėkui! Beje, rugsėjo mėnesį Lietuvos kinuose pristatysiu penktąjį savo ilgametražį – trilerį „Aktyvistas“. Tikiuosi, jog šis žiūroviškas filmas pradės netikėtą mano kūrybos etapą, bet tai jau kita tema.
Dėl teatro – mane visada žavėjo teatro pasaulis ir nematau jo kaip atsieto nuo kino, nors kartais tie skirtumai labai pabrėžiami. Paradoksalu, jog autoriniame kine kritikai, industrijos „sprendėjai“ dažnai ieško vizualios kalbos, kaip opozicijos draminei teatro tradicijai – tačiau pats šiuolaikinis teatras taip pat skęsta postdraminėse vizijose. Tuo tarpu man kaip tik įdomiausia būtent drama ir ją perteikiantys aktoriai – tiek teatre, tiek kine. Kine, žinoma, galime skaityti veikėjų mintis, tuo tarpu teatre privalome girdėti žodžius, arba matyti simbolius – tačiau gera drama veikia ir ten, ir ten. Ir tikrai yra režisierių, kurie sėkmingai kūrė abiejose srityse: Bergmanas, Fassbinderis, Cocteau.
Paauglystėje skaičiau Stanislavskio, Artaud, Mejerholdo, Brechto ir kitų teatro kūrėjų tekstus, kurie formavo mano požiūrį į režisieriaus amatą. Mokykloje vaidinau auklėtojos Gabrielės Stasytienės spektakliuose prancūzų kalba. Lankiau Monikos Bičiūnaitės teatro studiją (kurį laiką užsiėmimus vedė ir Aldona Vilutytė). Vėliau – Mažąją teatro akademiją, kuriai vadovavo Silva Krivickienė, dėstė ir kiti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai. Mano tėvai vedė mane į geriausią teatrą, įskaitant ir „Shopping and Fucking“. Sekiau Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Jono Vaitkaus spektaklius, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės kūrybą.
Visada stengdavausi šį tą pamatyti ir užsienyje. Paryžiuje įvertinau milžiniškos sėkmės sulaukusios pjesės „Le Dieu du carnage“ pastatymą su Isabelle Huppert, režisuotą pačios dramaturgės Yasmine Reza – Lietuvoje šis spektaklis gyvuoja pavadinimu „Gal nedarom tragedijos“. „Comédie-Fran?aise“ prieš kelis metus mačiau „Germantų pusę“, režisuotą sėkmingai kine dirbančio Christophe Honoré. Brodvėjuje – miuziklus „Piktoji“ ir „Muziką“, pastarajame vaidino ir Hugh Jackman.
Tad teatras mane tikrai žavi ir esu labai dėkingas už galimybę prie jo prisiliesti. Kita vertus, šiuo metu vystau ambicingus kino projektus ir į teatrą nesiveržiu. Jei susidarys aplinkybės – mielai parašysiu kitų pjesių, o gal imsiu ir režisuoti. Kaip bus, taip.
– „Gaisras“ – taip pat žiūrovą provokuojanti pjesė apie veržlaus homoseksualaus menininko ir jį supančios visuomenės susidūrimą, apie viešo kalbėjimo apie savo problemas kainą – asmeninius santykius, jų krizes, kai tai, kas asmeniška, tampa politiška. Pats nuolat kalbi su LGBTQ+ susijusiomis temomis, apie tai ir tavo kūryba. Kodėl Lietuvoje būtina apie tai kalbėti, kokia yra kalbėjimo arba tylos kaina?
– Iš tiesų, kitaip matau tiek savo kūrybą, tiek šią pjesę. „Gaisras“ kalba apie laisvės ir saugumo dilemą. Faktas, jog pagrindinis veikėjas kuria šeimą su vyru, homofobija, su kuria jiems tenka susidurti – tai aplinkybės ir veikėjų pasaulis, o ne tema. Taip yra ir mano filmų atveju – jie nagrinėja skirtingas temas, kurios nedaug kuo susijusios su homofobija. Tad ir atsakyti į klausimą galiu, jog, aišku, visada verta būti pilietišku ir siekti teisingumo. Kartu, svarbi pusiausvyra, kad nenutiktų kaip Ibseno „Visuomenės priešui“, kai kova už teisybę perdėtai įkaista ir visiškai nusiviliama demokratija.
– Pjesėje kalbama apie situaciją, kai noras kalbėti ir viešintis sukelia problemų ne tik santykiams su mylimuoju, su kuriuo santykiai yra įteisinti, bet ir su dukra. Lietuvoje dar teisiškai nepripažįstamos nei vienos lyties poros, nei galimybė joms turėti vaikų. Ką tavo nuomone tai sako apie mus kaip apie visuomenę?
– Klausimas suformuluotas iš Alfredo perspektyvos, tačiau Petras pasakytų, jog problemas vis dėlto sukelia visuomenės dvigubi standartai, nes į skirtingų lyčių porų „viešinimąsi“ nieks taip jautriai nereaguoja. Dėl pilietinių teisių – tai parodo politinės lyderystės trūkumą. Net ir tam tikrą aktyvizmo bei viduriniosios klasės atsakomybę galime konstatuoti, kai jau skaičiuojame trisdešimt penktus nepriklausomybes metus.
– Šį šeštadienį Vilniuje vyks Baltic Pride. Ar tau šios eitynės svarbios, ir ko norėtum palinkėti jų dalyviams?
– Tiesą sakant, nežinau. Idėjiškai man artimesnės kitų organizatorių rengiamos „Kaunas Pride“ ir „Vilnius Pride“ eitynės, kur akcentuojami reikalavimai politikams. Dalyviams norėčiau palinkėti, kad jų palaikymas pilietinėms teisėms neapsiribotų patiktukų žvejyba viena vairovykštine asmenuke per metus.
– Tavo pjesė parašyta išties puikiai, kuri įtikinančius ir ryškius personažų – tiek protagonistų, tiek antagonistų ir šalutinių veikėjų – portretus. Kita vertus, gerai atpažįstama ir pati situacija. Kaip gimsta tavo kūriniai? Ir kodėl šiandien reikia realistinio meno?
– Ačiū! Įvairiai gimsta mano kūriniai – nieko nenustebinsiu, bet juos įkvepia politinė tikrovė, asmeninės patirtys, ir, žinoma, paraiškų „dedlainai“. Konkrečiai „Gaisras“ yra įkvėptas man pačiam nutikusios keistos padegimų istorijos. Trys padegimai name, kurio bute gyvenau, virto mini judėjimu už laisvę balkone išsikabinti vaivorykštės vėliavą – nors galų gale pasirodė, kad padegėjų tikslai visai su ja nesusiję.
Visokio meno reikia, nebūtinai realistinio. Gal tiesiog tam tikruose miestietiškuose rateliuose realistinis, ar dramaturgija paremtas teatras, o kartais ir kinas, nejučia tapo vertinamas kaip „low-brow“, menkavertis. Tokiame siaurame kontekste realizmas prašosi renesanso, bet iš tiesų jis niekur ir nebuvo dingęs. Dauguma tų pačių intelektualų tikrai žiūri drama paremtus amerikietiškus serialus – neapsiriboja vien postdraminiu teatru ir vizualumą akcentuojančiu autoriniu kinu savo laisvalaikio repertuare.
– Skaityti pjesės pakvietei keturis puikius garsius aktorius. Kaip pasirenki aktorius, kas tau svarbu pačioje aktorėje ar aktoriuje?
– Dėkui, iš tiesų labai džiaugiuosi, jog šie aktoriai sutiko perskaityti pjesę. Apie Eimutį Kvoščiauską ir Denisą Kolomyckį galvojau jau rašymo procese, ką esu jiems ir minėjęs. Eimutis vaidino pagrindinį vaidmenį „Advokate“ (2020). Denisas – vaidino mane patį filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), o taip pat sukūrė mažesnius vaidmenis „Streike“ (2013), „Advokate“ (2020) ir šiemet pasirodysiančiame „Aktyviste“, tad jau puikiai žinau jų gebėjimus. Andrių Gaučą ir Vilmą Raubaitę pakviečiau trumpam kastingui telefonu, nes dar nesame kartu dirbę, tad norėjau įsitikinti, ar mano intuicija teisinga. Aktorius renkuosi gana įprastu kastingo procesu, bet šįkart norėjau pasitikėti savo nuojauta ir greičiau priimti sprendimus. Vaidyboje man svarbiausias mąstymas – aktoriai turi suprasti, ką sako. Na, o kartu labai svarbi tarpusavio chemija.
– Kaip manai, kas turėtų pamatyti „Gaisrą“ ir išgirsti šios pjesės žinutę?
– Man labai norėtųsi, kad „Gaisrą“ žiūrėtų kuo platesnė auditorija, teatre ieškanti tiesiog geros dramos ir kokybiškos pramogos. Tiesa, džiugu, jog reklamuoti paties skaitymo nebereikia, nes paskelbus rezervacijas, per dvi valandas vietų nebeliko. Tikėkimės greičiau sulaukti spektaklio!