Sunkiai sergantį 75 metų V.Petkevičių gydytojai sutiko išleisti atsiimti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus, kuris jam buvo įteiktas „už daugybę įsimintinų, sielos gelmes virpinančių vaidmenų teatre ir kine, užburiančius bei nuoširdžius dainuojamosios poezijos kūrinius, indėlį į Lietuvos kultūrą“. Po ceremonijos aktorius buvo grąžintas atgal į ligoninę.
Šiuo metu per Lietuvą keliauja muzikantai ir aktoriai, dalyvaujantys išskirtiniame projekte – teatralizuotame koncerte „Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių muzika“. Liepos 12-ąją jis skambės Šiluvoje.
V.Petkevičius – vienas šio teatro genijaus spektaklių liudytojų. „Tai buvo auksinis teatro laikas. Sunku surasti žodžius tam nuostabiam ir geram teatro laikotarpiui apibūdinti“, – „Lietuvos rytui“ ištarė aktorius, kurio kūrybinėje biografijoje ryškiausiomis raidėmis įrašytas darbas su šviesaus atminimo Lietuvos teatro režisieriumi E.Nekrošiumi.
– Ar turėjote savą režisierių? – paklausiau V.Petkevičiaus.
– Pirmasis režisierius, kurį laikiau savu, buvo šviesaus atminimo Balys Bratkauskas. Teatre dar nebuvau nieko rimto sukūręs, nes tuo metu vaidindavau tik tarnus. Netgi nežinau, kur mane jis pastebėjo, bet pakvietė televizijoje detektyvų karalienės Agathos Christie sukurto detektyvo Erkiulio Puaro vaidmeniui spektaklyje „Endhauzo paslaptis“.
Kai B.Bratkausko, kuris ir pats buvo puikus aktorius, paklausiau, kodėl pasirinko būtent mane, jis atsakė matąs manyje potencialo. B.Bratkauskas taip pat prisipažino nebenorįs pats imtis tokių sudėtingų vaidmenų, nes jau nebegalįs įsiminti daug teksto. O teksto išties buvo daug. Bet buvau jaunas, turėjau puikią atmintį, todėl išmokti net ir didelius tekstus nebuvo didesnių sunkumų.
B.Bratkauskas dirbo ne tik televizijoje, bet ir Vilniaus dramos teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras. – Red.), tad galėjo Erkiulio Puaro vaidmeniui pasirinkti tuometines teatro šviesulius Regimantą Adomaitį, Arną Roseną ar Audrių Chadaravičių.
Kai bandžiau aiškinti, kad galbūt aš tokiam vaidmeniui esu per jaunas, jis ramino, jog aktorių visada galima pasendinti.
Po Erkiulio Puaro vaidmens su B.Bratkausku ruošėmės rašytojo ir poeto Dionizo Poškos vaidmeniui, tačiau, deja, režisierius 1983 metais mirė. Taip aš netekau savo pirmojo režisieriaus.
– Jūsų pavardė pirmiausia susijusi su E.Nekrošiaus spektakliu „Pirosmani, Pirosmani...“. Ar šis vaidmuo – etapinis darbas teatre?
– Pirmasis mano darbas su E.Nekrošiumi buvo jo spektaklyje „Medaus skonis“. O vaidmuo „Pirosmani, Pirosmani...“ – išties didelis ir svarbus, galima sakyti, etapinis.
Tiesa, pjesėje vaidmuo buvo ne itin svarbus – sargo, kuris nuveja girtą dailininką Pirosmanį nuo suoliuko, ant kurio jis buvo prigulęs parke. Bet E.Nekrošius sumanė sargo ir Pirosmanio duetą išplėtoti iki kūno ir dvasios.
Taip aš tapau tarsi dvasia, o Pirosmanis – tarsi kūnas.
– Jūsų sargas-dvasia spektaklyje neištaria nė žodžio.
– Pats E.Nekrošiui pasiūliau, kad sargas neištartų nė žodžio, – jam tai patiko.
– E.Nekrošius buvo iš tų žmonių, kurie daugiau tylėdavo nei kalbėdavo. Kaip jūs vienas su kitu rasdavote bendrą kalbą?
– Man tai netrukdydavo, nes aš ir pats nepasižymiu dideliu iškalbingumu.
Žinoma, kartais tas E.Nekrošiaus tylėjimas arba mažakalbystė per repeticijas virsdavo anekdotinėmis situacijomis. Būdavo, tyli, tyli, o po kurio laiko tarsteli: „Nu, jo, einam, darom.“ Visi patys suprasdavome, ką reikia daryti.
– Negi per daugybę bendro darbo ir bičiulystės metų jūs niekada nesate susėdę ir pasikalbėję apie gyvenimą, darbą iš širdies?
– Beveik ne, nes visada jis būdavo visa galva paniręs į spektaklio statymą. Apie gyvenimą ir kitus pašalinius reikalus nekalbėdavo. E.Nekrošius repeticijoms būdavo nepaprastai atsakingai pasiruošęs, todėl ir mes, aktoriai, ateidavome bent likus valandai iki repeticijos – kaupdavomės, gilindavomės į medžiagą, siekėme neatsilikti nuo jo.
– 1992 m. E.Nekrošius išėjo iš Valstybinio jaunimo teatro. Kaip susiklostė jūsų kūrybinė biografija be šio režisieriaus?
– Jis vėl mane pasikvietė dirbti po ilgokos pertraukos nuo paskutinių darbų Jaunimo teatre – 1998 metais, kai statė spektaklį „Makbetas“ pasiūlė Banko vaidmenį.
Tas vaidmuo nebuvo didelis, bet gilus. Kiek vėliau, kai kolega Vladas Bagdonas atsisakė E.Nekrošiaus spektaklyje vaidinti „Hamletas“ tėvą, man atiteko šis vaidmuo. Tai irgi buvo nuostabi patirtis.
– Kodėl E.Nekrošius jums nepasiūlė Hamleto vaidmens?
– „Hamletą“ jis statė teatro festivalyje LIFE, o jam vadovavo Rūta Vanagaitė. Ji tuomet draugavo su V.Bagdonu. Gal dėl to man nebuvo pasiūlytas Hamleto vaidmuo?
– Buvote vienas ryškiausių vadinamųjų auksinių Valstybinio jaunimo teatro laikų aktorių. Kodėl 1999 metais po beveik 25 metų darbo jo scenoje buvote atleistas?
– Tuomet teatrui vadovavo Algirdas Latėnas. Jis mūsų su E.Nekrošiumi nenorėjo išleisti į gastroles Italijoje, nors tas gastroles rėmė Kultūros ministerija.
Gastrolės truko apie pusantro mėnesio. A.Latėnas įraitė pravaikštas ir išvarė iš teatro ne tik mane, bet ir Kęstutį Jakštą, Dalią Storyk, Ramūną Rudoką, Povilą Budrį, ir daugybę kitų aktorių. Man buvo labai nemalonu. Juk mes su A.Latėnu buvome bendrakursiai, sykiu mokėmės aktorystės pas režisierę Dalią Tamulevičiūtę.
Po trejų metų man A.Latėnas paskambino ir pakvietė grįžti. Kvietimą priėmiau, nes, praradęs darbą teatre, buvau rimtai susirgęs. Kai aš patekau į ligoninę, teko pačiam už kiekvieną lovadienį mokėti po 200 litų (beveik 58 eurus). Ligoninėje mane pažinę medikai padėjo – užregistravo gydymą kaip būtinąją pagalbą, todėl už pirmąsias tris dienas nereikėjo mokėti. Po gydymosi ligoninėje supratau, kad būti laisvuoju menininku – ir keblu, ir sunku pragyventi.
– Pažvelgus į jūsų kūrybinę biografiją į akis krinta gana ilgas vaidmenų kine sąrašas. Jūs save labiau laikote teatro ar kino aktoriumi?
– Man labiau prie širdies kinas. E.Nekrošius irgi tam pritarė ir sakydavo: „Tu taip vadini, kad mataisi tik iš pirmos teatro salės eilės.“ Jis liepdavo stengtis, kad žiūrovai mane matytų ir paskutinėje eilėje.
Nemėgstu iš savęs spausti vaidmenų. Man patinka jautrūs dalykai. Bet E.Nekrošiaus dėka išmokau taip vaidinti, kad mane išgirstų ir paskutinė žiūrovų eilė.
Kine sukūriau daugiau nei šimtą vaidmenų. Brangiausi – vaidmenys Algimanto Puipos filmuose.
– Ne vienas jūsų kartos aktorius kratosi vaidmenų serialuose. Bet jus juose galima pamatyti. Ką jums reiškia tokia aktorinė patirtis?
– Man serialai, kaip ir kasdienis muzikavimas pianistams ar kitiems muzikantams, – treniruotė. Nuo senų laikų nemokėdavau suvaidinti paprastų dalykų, tad serialai padėjo tai išmokti. Bet imantis vaidmenų serialuose finansiniai reikalai – ne paskutinėje vietoje.
– Esate Lietuvoje ir Europoje pirmasis, o pasaulio teatro istorijoje – antrasis aktorius, legendinėje Andrew Lloydo Webberio roko operoje „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ atlikęs Kristaus vaidmenį. Ką šis vaidmuo sovietiniais laikais, kai panaši muzika buvo draudžiama, jums reiškė?
– Šis vaidmuo – ypatingas nuotykis mano gyvenime. Kai su bendraminčiais ir kolegomis išgirdome A.L.Webberio muziką ir jo operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“, nėrėme į ją stačia galva nesvarstydami apie pasekmes. Sovietmečiu šis kūrinys buvo trigubai nuodėmingas. Pirmiausia, jis – religinis veikalas. Be to, antisovietinis ir propaguojantis Vakarų kultūrą bei roko muziką.
1971 metais šios roko operos pastatymas per Kalėdas tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija. – Red.) neapsiėjo be pasekmių. Aš taip žiauriai, kaip ją pastatęs šviesaus atminimo Kęstutis Antanėlis (pašalintas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas. – Red.), nenukentėjau.
Manau, kad mane užtarė D.Tamulevičiūtė, nes buvau Vilniaus valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.) pirmakursis ir galėjau būti pašalintas.
Tačiau jau dirbant teatre man nebūdavo leidžiama išvažiuoti net į gastroles Lenkijoje. Tik 1979 metais buvo suteikta teisė vykti į tuometinę Čekoslovakiją.
– Jūs dar kuriate eiles, o pagal jas – muziką.
– Studijų laikais D.Tamulevičiūtė man kategoriškai buvo įsakiusi – arba muzika, arba teatras, nes tuomet Kaišiadoryse vadovavau estradiniam ansambliui. Pasirinkau teatrą. Muziką buvau užmetęs. Bet 2008 m. išleidau kompaktinį savo dainų diską „Keleivis“.
Gal pavyks išleisti ir antrąjį diską, kuriam tiktų pavadinimas „Albumas anūkams“, nes jie dainuoja mano dainas. Viena anūkė net yra pasakiusi, kad savo pirmame koncerte dainuos mano dainas.
Neturiu kito pasirinkimo – privalau sulaukti šio koncerto.