Liepos viduryje Palangoje įvyko vieno ambicingesnių M.K.Čiurlionio metų projektų premjera – dailininko paveikslų ciklo įkvėpta šokio opera „Pasaulio sutvėrimas“.
Ją atliko M.K.Čiurlionio muzikos festivalio suburti muzikai – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, sopranas Gunta Gelgotė, mecosopranas Nora Petročenko, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, pianistė Aleksandra Žvirblytė, aktorius Vytautas Anužis, choreografas Martynas Rimeikis su šokėjų komanda ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.
Muzikinį audinį papildė virtualios realybės filmo „Angelų takais“ komandos sukurtos M.K.Čiurlionio paveikslų vizualizacijos ir režisieriaus bei vaizdo projekcijų autoriaus Kornelijaus Jaroševičiaus vaizdiniai sprendimai.
Naujoji šokio opera – kompozitoriaus, Sidabrinės gervės laureato J.Jurkūno ir pianistės, M.K.Čiurlionio muzikos festivalio vadovės profesorės Aleksandros Žvirblytės sumanymas.
Pasak J.Jurkūno, „Pasaulio sutvėrimo“ tekstinė šerdis – menininko laiškai, užrašai, tekstų fragmentai. Dviejų sopranų balsai įkūnijo šviesą, sklindančią į visatos kampelius, styginių orkestras kūrė metafizinę erdvę – tarsi žvaigždžių kvėpavimą.
Saksofono virtuozas P.Vyšniauskas atvėrė laisvo, nežinomo pasaulio fragmentus, o A. Žvirblytės fortepijonas tapo laiko ašimi – ir pradžia, ir pabaiga.
– Kokią vietą jūsų meniniame gyvenime užima M.K.Čiurlionis? Ar tai tik nuo mokyklos pažįstamas genijus, užimantis tam tikrą kertelę kiekvieno lietuvio savimonėje, ar šis tas daugiau? – paklausiau ne tik scenos, bet ir kino muzikos projektais garsaus 47 metų J.Jurkūno.
– M.K.Čiurlionio kūryba nuo mažens buvo tarsi koks žinomas ir laikui bėgant nekintantis dalykas. Tačiau šis projektas suteikė progą rasti naują kelią, pasižiūrėti kitomis akimis. Pabandžiau suprasti, kodėl jis kūrė būtent taip, atrakinti savaip. Galiu prisipažinti, kad atradau jį naujai kaip kūrėją. Didžiausią įspūdį padarė jo kūrybos visumos vientisumas, nuoseklumas.
Mat jo muziką, dailę, fotografiją ir tekstus atskirti ir vertinti atskirai būtų neteisinga ir vienpusiška. M.K.Čiurlionis – vientisas kūrėjas. Jo idėjos smelkiasi iš vienos raiškos priemonės į kitą. Tik pamačius jo kūrybos visumą pradeda aiškėti jo pasaulėžiūra, mintys, sumanymai. Tik tada galima suvokti, kaip jis žiūrėjo į pasaulį.
– Tarpdisciplininis menininkas?
– Taip. Ir turbūt pirmas toks. Anksčiau man atrodė, kad jis buvo nuoseklus, – iš pradžių kūrė muziką, o paskui pasuko į dailę. Paaiškėjo, kad muzika ir dailė ilgą laiką ėjo šalia, – jis ir rašė muziką, ir tapė, jo pasaulio vizijai buvo pavaldžios visos meno formos.
M.K.Čiurlionis matė pasaulį kaip nuolatinį tapsmą – ne linijinį, bet ciklišką, kuris neturi pabaigos. Jo paveiksluose laikas sukasi spiralėmis: šviesa kyla iš tamsos ir vėl į ją nugrimzta. Tai galima perskaityti ir jo tekstuose.
– Teko girdėti, kad buvote iškėlęs įdomią hipotezę.
– Man buvo kilęs toks keistas klausimas: o gal buvo ir daugiau tokių čiurlionių, kurie grojo Oginskio orkestre ir dar kažką kūrė, bet mes apie juos tiesiog nežinome? Tačiau tai ir liko tik hipotezė, nes supratau, kad jei iki šiol nieko panašaus nežinome, tai turbūt ir nebuvo.
Juk ir amžininkai vertino jo kūrybą, suvokdami, kad jis – išskirtinė asmenybė. Juk muzikai pajuokauja, kad neaišku, kodėl niekas daugiau nesukūrė tokių fortepijoninių sonatų kaip W.A.Mozartas, kuris jų prirašė daugybę. Matyt, tiesiog negalėjo. Taip ir dėl M.K.Čiurlionio. Niekas nekūrė nei tokios muzikos, nei tokių paveikslų. Turbūt galime sakyti, kad daugiau panašių menininkų mes gal ir neturime.
Jis buvo žmogus, kuris tikėjo, degė savo idėjomis. Jo kūryba nebuvo vien tik logiškai sudėliota ar komercinė, siekianti įtikti kitiems. Jo širdyje degė ta ugnis, kuri kurstė kūrybą ir stūmė jį į priekį.
– Ar sunku buvo susieti M.K.Čiurlionio muziką su jo paveikslų ciklu, kai kūrėte operą?
– Paveikslų ciklas „Pasaulio sutvėrimas“ tapo atspirties tašku. Šiais jubiliejiniais M.K.Čiurlionio metais daugelis bando rasti savą būdą prisiliesti prie jo kūrybos pagarbiai, nebandyti „Monai Lizai“ pripiešti ūsų.
Ir aš nesistengiau atkurti jo paveikslų garsais. Bandžiau sukurti čiurlionišką – garsinį, kosmologinį – vyksmą, kai gimsta ne tik pasaulis, bet ir sąmonė.
M.K.Čiurlionio kūryba išsiskiria cikliškumu. Nuolatiniai pasikartojimai, rato simbolis – ir muzikoje, ir dailėje. Todėl norėjosi nerti į tą jo kūrybos debesį ir pabandyti prisiliesti prie jo savo kūryba. Mano tikslas buvo suvokti jo kūrybos visumą ir pabandyti pagauti ją vienijančias idėjas, kurias ir jis pats stengėsi įkūnyti.
– Ar kurdamas operą naudojote M.K.Čiurlionio muzikinius motyvus, citatas, įvaizdžius?
– Kadangi kiekvienai operai reikia libreto, viskas buvo pagrįsta paties menininko tekstu. Jį radau Vytauto Landsbergio sudarytoje knygoje „M.K.Čiurlionis: žodžio kūryba“.
Ten yra toks neilgas dienoraščio įrašas: „Eina eina debesis didelis, pilkas, o ten juodas slenka, o saulė šviečia, ir šešėlis eina pirm manęs per žemę, per žalią gyvenimo lauką, net pašoka prieš mane... Einu – kaskart pilkyn, tamsyn, bet einu vis toliau, norėdamas rasti kažką šviesiausia savo kelionės gale... Visa buvo šviesa, o dabar kaskart tamsyn, gal ir audra bus – tokie juodi debesys. Šviesa prieš audrą, audra ir po audros šviesa – taip nuo pasaulio pradžios.“
Jis ir tapo viso kūrinio pagrindu. Būtent jį ir dainavo solistės. Dar šiek tiek citatų, tokių muzikinių blyksnių.
Taigi teko ir visą jo muzikinę kūrybą perklausyti iš naujo, ir muziejuje prie paveikslų praleisti nemažai laiko. Juose irgi nemažai įdomių detalių atradau.
Todėl operoje galima išgirsti ir garsiosios Fugos b-mol motyvą, tačiau visa tai – ne visai citatos, o tarsi tolimos spingsulės. Tarsi jo pastelėse – kažkoks debesėlis praplaukia.
– Šokio opera – tai jau šio laikmečio atspindys ar galimybė perkelti klausytoją į praėjusio amžiaus pradžią?
– Bandėme sujungti dabartį su praeitimi: ne tik su M.K.Čiurlioniu, bet ir su jo laiko žmogaus pasaulėjauta. O tuo pat metu ir atspindėti šį laiką.
Akivaizdu, kad žmogiškumo suvokimas ir pats žmogus, jei jis yra nuoširdus ir atviras, nedaug pasikeitė ne tiktai per šimtą, bet ir per dešimt tūkstančių metų.
M.K.Čiurlionio kūryboje itin smarkiai pajutau tą tikėjimo užtaisą: ne tik Dievu, bet ir gėriu, grožiu.
Vienoje operos dalyje panaudojau ir jo užrašytą „Psalmę“, kuri prasideda taip: „O Viešpatie! Nušviesk, maldauju, kelią mano, nes aš jo nepažįstu. Išėjau priekin mūsų procesijos, o žinau, kad ir kiti paskui mane eis, bet kad tik ne šuntakiais.“
Šįmet kilo polemika, ar M.K.Čiurlionio kūryba tinkama atlikti bažnyčioje.
Akivaizdu, kad jis, kaip ir daugelis lietuvių, – išaugęs krikščioniškoje tradicijoje ir jo kūryba yra neatsiejama nuo krikščionybės. Tiesa, jis turėjo kiek platesnį pasaulio matymą ir jo kūryboje, ypač dailėje, tai jaučiama.
Mane ypač paveikė jo mintis, kad muzika yra labai stipriai susijusi su tikėjimu. Aš irgi taip manau. Tam tikru atžvilgiu muzika ir yra tikėjimas, nes rašai tokią muziką, kuria tiki. Kokiu grožiu tiki, tokį ir kuri.
– Palangoje parodytą operą įrašė LRT, tad ją pamatys ir išgirs nemaža auditorija. Bet galbūt galima tikėtis ateityje kur nors pamatyti ją gyvai? Ar nebus sunku vėl surinkti draugėn tiek daug įvairių sričių atlikėjų?
– Tai išties sudėtinga ir nemažai kainuoja. Kiek žinau, rudenį vyks Mažeikių meno festivalis, kuriame planuojama šią operą parodyti. Po premjeros pasigirdo balsų, kad būtina ją pristatyti ir Vilniuje, bet kol kas nėra tokių planų.