Su žurnaliste Asta Andrikonyte parašytoje atsiminimų knygoje „Baltais marškiniais – be skiriamųjų ženklų“ (išleido „Sofoklis“) G.Kėvišas aprašė susitikimus su kultiniu JAV menininku R.Wilsonu. Garsusis režisierius prieš savaitę mirė, jam buvo 83 metai.
Po Anthony Minghellos „Madam Baterflai“ triumfo kita etapinė koprodukcija Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo R.Wilsono inscenizuota Johanno Sebastiano Bacho oratorijos „Pasija pagal Joną“ sceninė versija. Spektaklio premjera įvyko 2007 m. birželio 14 d.
Pateikiame knygos ištrauką apie R.Wilsono darbą Lietuvoje.
Darbai – išskirtiniai
Projektą įgyvendinome su Paryžiaus „Chatelet“ teatru. Jo vadovas Jeanas-Lucas Choplinas siūlė ir kitų bendradarbiavimo idėjų, bet ši man pasirodė įdomiausia.
Pasaulinio lygio menininkai A.Minghella ir R.Wilsonas Vilniaus scenai sukūrė išskirtinius savo biografijose darbus: A.Minghella – vienintelį operos spektaklį, R.Wilsonas – tobuliausią savo kūrinį muzikiniame teatre. Magiškas R.Wilsono teatrinis stilius, skirtingai nei A.Minghellos, buvo plačiai žinomas pasaulyje, visi dievino šį menininką kaip neprilygstamą estetą – režisierių, scenografą, šviesų dizainerį ir choreografą.
Buvau matęs ne vieną R.Wilsono darbą, tarp kitko – ir puikią jo „Madam Baterflai“ versiją Paryžiaus nacionalinėje operoje. Tačiau šį sykį jis metė iššūkį publikai ir atlikėjams neįprasto teatrui žanro, intelektualesniu nei chrestomatinė opera kūriniu. „Pasija pagal Joną“ buvo iššūkis ir visam LNOBT – tiek vizualine, tiek muzikine prasme.
Užkliuvo prožektoriai
Kai pirmąkart susidūriau su R.Wilsonu Paryžiaus „Chatelet“ teatre, jis kažką piešė, mąstė savo kabinete, o repeticijoje jo asistentai tuo metu šlifavo sudėtingas artistų mizanscenas ir judesius. R.Wilsonas reikalaudavo, kad ir sustingusių pozų solistai būtų paveikūs, o judesiais neardytų natūralios muzikos tėkmės. Dėl publikos per daug nesijaudinau. Supratau, kad tai bus nauja, neįprasta, bet labai gražu. Be to, visada rėmiausi nuostata: jei įdomu man, bus įdomu ir kitiems.
Į Vilnių atvyko keli R.Wilsono asistentai. Jie turėjo gerai išstudijuoti mūsų scenos technines galimybes, kad „Pasijos“ šviesų partitūra būtų sustyguota taip, kaip sugalvojo Robertas, visų vadinamas Bobu. Jokie nukrypimai ar kompromisai buvo negalimi. Per repeticijas apšvietimui reikėdavo skirti tris keturis kartus daugiau laiko nei paprastai, nes šviesa Bobui – vienas svarbiausių kūrybos instrumentų.
Atnaujinti LNOBT scenos mechanizmus buvo numatyta tik po premjeros, tad atvykę susipažinti su mūsų galimybėmis „Pasijos“ kūrėjai pasigedo daug ko, o ypač – dviejų svarbiausių prožektorių. Mus išgelbėjo geranoriškas „Danske Bank“ vadovas Gintautas Galvanauskas. Kreipiausi į jį pagalbos, ir bankas nupirko teatrui prožektorius, kuriuos nuo tada vadindavome „Galvanausko prožektoriais“.
Vėliau dėl jų turėjau didelių rūpesčių, nes buvo sudėtinga valstybės kontrolieriams įrodyti, kad prožektorius įsigijome ne vienam spektakliui, kad juos mielai naudos ir kiti režisieriai, kad būtume juos vėliau vis viena pirkę. Tačiau jiems mažai rūpėjo J.S.Bachas. Nors ir menkai suprasdami teatro specifiką, jie dėjosi viską žiną ir mus matė tik kaip pažeidėjus.
Vėliau „Galvanausko prožektoriais“ džiaugėsi ir gyrė mūsų teatrą, turintį tokią įrangą, ne vienas atvykęs režisierius. G.Galvanauskas netrukus tapo dideliu teatro aistruoliu. Jis ypač žavėjosi choreografo Krzysztofo Pastoro „Bolero“ ir nepraleido nė vieno šio baleto spektaklio, o mudu likimo valia ilgainiui tapome kaimynais ir gerais bičiuliais.
Pakvietė ekspertą
Manau, kad teatras privalo auginti publiką, – nebijojau, kad žiūrovai gali ko nors nesuprasti. Inscenizuoti oratoriją operos teatro scenoje – įdomus, nors ir ne naujas sumanymas, bet R.Wilsonas ir J.S.Bachas man atrodė idealus derinys.
Vadovauti muzikinei „Pasijos pagal Joną“ interpretacijai pakviečiau pripažintą baroko muzikos ekspertą, vieną ryškiausių Vokietijos choro dirigentų, tuometinį Šlėzvigo-Holšteino festivalio meno vadovą Rolfą Becką. Šis muzikas dažniausiai interpretuodavo J.S.Bachą su baroko instrumentų orkestrais ir šįkart siūlė dirbti su jo senosios muzikos ansambliu. Vis dėlto nutarėme, kad gros LNOBT orkestras, kurį papildėme keliais istoriniais instrumentais.
R.Beckui buvo nelengva perteikti mūsų atlikėjams naujus įgūdžius – jis skųsdavosi, kad sunku išgauti norimą rezultatą, bet dirbo daug ir galiausiai liko patenkintas. Nors LNOBT orkestras grojo ne autentiška maniera, bet skambėjo įtikinamai – man atrodė netgi geriau negu garsios baroko specialistės prancūzės Emmanuellės Haim diriguojamas „Le Concert d'Astree“ baroko ansamblis, kurį girdėjau per „Pasijos pagal Joną“ premjerą „Chatelet“ teatre. Tai buvo rafinuota, subtili prancūziška J.S.Bacho versija. LNOBT atliekama oratorija alsavo vidine J.S.Bacho jėga, įkūnijo baroko polifonijos dvasią.
LNOBT puikiai pasirodė solistai – labiausiai nustebino tenoras Kęstutis Alčauskis: neprisimenu geresnio jo darbo už Evangelistą „Pasijoje“. Artistas už jį buvo pelnytai įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi ir metų operos solisto titulu. R.Beckas praturtino mūsų atlikėjų patirtį, atvėrė jiems naujus muzikos horizontus.
Ir įspūdingiausi spektakliai kada nors išsisemia, juos išstumia nauji darbai. Rengiant iki šešių premjerų per metus, repertuaras atsinaujina nuolat. Pačius geriausius spektaklius kartais trumpam atgaivindavome rengdami įvairius proginius ciklus ir Operos savaites, kurios buvo savotiška teatro laimėjimų vitrina.
Buvo geras pašnekovas
Su R.Wilsonu nuo pirmosios mūsų pažinties siejau dideles ateities viltis. Brandinau jo pasaulinės premjeros Lietuvoje idėją. Mums vakarieniaujant mano namuose Vilniuje, pasiūliau jam imtis LNOBT Philipo Glasso operos „Satyagraha“, kurios jis dar nebuvo statęs. R.Wilsoną idėja sudomino, jis net apmetė eskizus šiam spektakliui. Tačiau vieni koprodiuseriai dėl įvairių priežasčių pasitraukė, kitiems projektas pasirodė pernelyg sudėtingas, tad sumanymas liko įšaldytas.
Mano kontaktai su R.Wilsonu nenutrūko – iš jo sužinojau, kad Madrido „Teatro Real“ jis režisuos G.Puccini „Turandot“, ir nedelsdamas pasiūliau ispanams kooperuotis. „Turandot“ tapo paskutiniu mano projektu LNOBT. Jo premjera Vilniaus scenoje įvyko jau man pasitraukus. Madrido „Teatro Real“ vadovas Joanas Mataboschas pakvietė į „Turandot“ premjerą Madride, ten mačiausi su R.Wilsonu, vėliau su juo susitikau Vilniuje.
Bobas – pašnekovas, kokių reta. Pasirūpinus vyno atsargomis, pokalbis su juo gali trukti iki paryčių. Tą kartą su kitais į svečius pabendrauti su R.Wilsonu pakviečiau Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovą Egidijų Stanciką. Jie greitai susitarė dėl spektaklio Kaune. Nelaikau tai jokiu savo nuopelnu – visada malonu, kai pavyksta kam nors suteikti impulsą. Kartu su visais džiaugiausi R.Wilsono Kauno teatre sukurtu spektakliu „Dorianas“, kuris tapo 2022-ųjų projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ vienu ryškiausių įvykių.
Bendravimą su R.Wilsonu prisimenu kaip sklandų ir malonų – nepastebėjau nuolat linksniuojamo jo sunkaus būdo. Beje, jis buvo vienintelis užsienio svečias, kurį pasitikti Vilniaus oro uoste pavėlavau. Kitas R.Wilsono vietoje dėl to būtų įsižeidęs, o jis tik maloniai nusišypsojo ir draugiškai paplekšnojo man per petį.
Pažinau jį kaip labai ryškią, nepripažįstančią kompromisų, teatrališką asmenybę. R.Wilsonas galėdavo pradėti scenoje kalbą kelių minučių pauze, tuo išmušdamas visus iš vėžių, sakyčiau, užhipnotizuodamas. Jo minčių vingiai būdavo nenuspėjami – kartais nelabai ir suprasdavai, ką jis nori pasakyti, bet visada būdavo įdomu klausytis.
Kai 2015-ųjų gegužės mėnesį susitikome po jo inscenizuotos estų kompozitoriaus Arvo Parto „Adomo raudos“ Taline, jis nei iš šio, nei iš to manęs paklausė, kaip laikosi mano sūnus. Aš net nebuvau tikras, ar jie iš viso kada nors matėsi.
R.Wilsoną prisimenu ne tik kaip įdomų kūrėją, bet ir ekstravagantišką asmenybę. Iš jo aprangos to niekada nebūtum pasakęs – visada matydavau jį tik su kostiumu, baltais marškiniais ir kaklaraiščiu.
* * *
Biografija – sodri
* R.Wilsonas – vienas žymiausių eksperimentinio teatro ir vizualiojo meno kūrėjų, režisierius, scenografas, videomenininkas, choreografas, skulptorius, dailininkas, garso ir šviesų dizaineris. Jo kūriniuose dera šokio, performanso, architektūros, tapybos, muzikos ir dramos elementai.
* Baigęs Teksaso universitetą ir Pratto institutą Brukline, pirmuosius įsimintinus darbus sukūrė praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio viduryje su Niujorke suburtu kolektyvu „The Byrd Hoffman School of Byrds“. Nuo 1991 m. vadovavo Long Ailende savo įsteigtai menų laboratorijai „The Watermill Center“, kuri bendradarbiavo su teatro kompanijomis ir kultūros festivaliais.
* Ryškiausiai savitą braižą atskleidė Europos teatruose, festivaliuose, galerijose ir muziejuose. Darbai pristatyti šimtuose individualių ir grupinių parodų, saugomi privačiose kolekcijose ir muziejuose visame pasaulyje.
* Tarp teatrinių darbų išskirtinio pripažinimo sulaukė Ph.Glasso operos „Einšteinas paplūdimyje“, S.Becketto „Paskutinės Krepo juostos“, B.Brechto „Operos už tris skatikus“, J.W.Goethes „Fausto“, G.Buchnerio „Voiceko“ interpretacijos.
* 2007 m. Vilniaus festivalyje pristatė J.S.Bacho „Pasijos pagal Joną“ inscenizaciją, 2019 m. LNOBT – G.Puccini „Turandot“, 2022 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Doriano“ premjeras.
* Įvertintas valstybiniais Prancūzijos ir Vokietijos ordinais, daugybe tarptautinių teatro, dailės, dizaino apdovanojimų, tarp jų – Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“, Barselonos ir San Paulo bienalių pagrindiniais prizais, Japonijos menų asociacijos „Premium Imperiale“, britų „Olivier“, Taorminos festivalio „Premio Europa“, Italijos ir Vokietijos kritikų prizais. Aštuonių pasaulio universitetų garbės daktaras.