Lietuvos operos solistai toliau spindi Europos scenose: liepos viduryje prasidėjusiame bene garsiausiame pasaulyje Zalcburgo festivalyje Austrijoje klausytojai klausosi sopranų Asmik Grigorian ir Aušrinės Stundytės, o štai mecosopranas I.Prudnikovaitė birželį ir liepą užbaigė Vokietijos miesto Liubeko teatro „Stadttheater Lubeck“ sezoną vaidmeniu Georges’o Bizet operoje „Karmen“, kurį režisavo drąsiais sprendimais garsėjantis vokiečių režisierius Philippas Himmelmannas.
Spektaklis bus rodomas ir kitą sezoną, tad Lietuvos melomanai, kuriuos sudomins šis scenos kūrinys ir I.Prudnikovaitės vaidmuo jame, dar turės progą jį pamatyti rudenį.
„Pakyla uždanga, o uvertiūros pabaigoje Karmen, tapusi negailestingo Don Chozė durklo dūrio auka, jau guli scenoje be gyvybės ženklų, jos kūnas nejudėdamas rieda. Tokia šokiruojanti „Karmen“ pradžia Liubeko teatro spektaklyje iškart įtraukia žiūrovus į nepatogios tiesos bedugnę“, – rašė kultūros apžvalgininkė Elisa Cuttule.
O ką apie savo naujausią vaidmenį spektaklyje „Karmen“ Liubeko teatre mano pagrindinio vaidmens atlikėja I.Prudnikovaitė?
– Prisiminkime, kaip jūsų repertuare atsirado Karmen partija, mecosopranų vizitinė kortelė. Kokių patarimų ruošiant šią partiją davė 2009-aisiais G.Bizet „Karmen“ LNOBT statęs prancūzų operos režisierius Arnaud Bernard’as? – pasiteiravau 41 metų I.Prudnikovaitės.
– Išties tai populiariausia partija mano repertuare. Šis pastatymas Liubeke – jau septintas. Įdomu tai, kad kiekviena koncepcija vis kitokia, tad kiekvienąkart vaidmenį tenka lukštenti tarsi iš naujo. Taip pat ir vokalo atžvilgiu – kiekvienas dirigentas turi savo viziją, o ir mano vokalinės galimybės, taip pat muzikinis skonis kinta.
A.Bernard’o Karmen buvo gana klasikinė, todėl mudviejų darbas sukosi ne tiek apie vaidmens psichologizavimą, kiek apie kūno kalbą ir mizanscenas. O gal ir mano tuomet jaunas amžius diktavo kiek paviršutiniškesnį požiūrį į vaidmens esmę. (Juokiasi.)
– Karmen esate dainavusi įvairiuose teatruose, skirtingų režisierių spektakliuose. Kaip įvairavo jos traktuotė skirtinguose pastatymuose?
– Savo pirmąją Karmen dainavau Latvijos nacionalinėje operoje, nuostabiame Andrejaus Žagaro pastatyme. Veiksmo vieta – Kuba su visomis jos spalvomis, cigarų fabriku, vintažiniais automobiliais scenoje.
Braunšveigo operoje – jau kitokia idėja: labiau psichologizuoti veikėjai, veiksmas projektuojamas per Don Chozė prizmę. Eseno operoje – kultinis Dietricho Hilsdorfo pastatymas, kurio veiksmas vyko realiai egzistuojančiame tipiškame vokiškame bare.
Vupertalio Karmen – vėlgi labiau klasikinė, su rožėmis ir klostuotais sijonais. Išskirtinė patirtis buvo dalyvauti Dalios Ibelhauptaitės „e-Karmen“ versijoje: čia G.Bizet motyvai susipynę su elektronine muzika, estetika kiek futuristinė.
– Kokia Karmen traktuotė priimtiniausia jums kaip vokalistei ir kaip moteriai? Koks, jūsų nuomone, būtų idealus šio personažo įvaizdis?
– Vienas didžiausių mano profesijos privalumų – net ir imdamasis, atrodo, jau kiaurai perprastos ir žinomos medžiagos kiekvienąkart ją atrandi tarsi iš naujo. Manau, normalu, kad labiausiai brangini paskutinį variantą, nes jame – ir tavo pačios asmenybės pokyčiai, ir branda, ir nauji požiūriai tiek į charakterius, tiek į kūrybinį procesą.
O idealus Karmen ar bet kokio kito personažo įvaizdis – ne istorinis, ne archajiškas, o labiau kinematografiškas ir aktualus šiandienai.
– Naujausia jūsų Karmen versija parodyta Liubeko operos teatre birželio–liepos mėnesiais, dar laukia dešimt spektaklių kitą sezoną. Skaičiau, kad režisierius Ph.Himmelmannas „Karmen“ siužetą sutelkia į smurto prieš moteris temą. Vienoje spektaklio recenzijų užsiminta: „Kiekvieną dieną Vokietijoje nužudoma moteris vien todėl, kad ji yra moteris.“ Vadinasi, kaip įprasta vokiečių operos režisierių spektakliuose, klasikinis kūrinys pateikiamas aktualiai. Kaip ši tema konkrečiai perteikiama šiame spektaklyje?
– Jau pirmo mūsų susitikimo su Phillipu metu nudžiugau sužinojusi, kad jis savo spektaklyje vengs įprasto ispaniško kolorito ir folkloro. Visada esu visomis keturiomis už idėją. Kuo beprotiškesnė – tuo geriau.
Šiuo atveju tai buvo tikrai talentingai sukurtas balansas tarp originalios G.Bizet versijos ir šių dienų aktualijų. Be neadekvačių sprendimų dėl įspūdžio, bet su švaria spektaklio estetika ir tam tikra išskirtine atmosfera.
Pagrindinė – smurto prieš moteris – idėja taip pat nebuvo brukama dirbtinai, o tarsi lukštenant psichologinius personažų niuansus. Visa istorija – tarsi Don Chozė prisiminimų retrospektyva: uvertiūros metu matome Karmen nužudymą, habanerą ji pradeda dainuoti tįsodama ant grindų – tai tarsi netikėtas atgimimas.
Turiu paminėti scenografą Dieterį Richterį – esu jo gerbėja, beje, dalyvavusi bene šešiuose jo pastatymuose. Jo scenografija taupi, tačiau savotiškai slegianti. Šviesų spektras prigesintas, tačiau kartais taškiniais šviestuvais primenantis reviu pasirodymą.
Visos spektaklio moterys – tarsi viena: kuklios juodos midi suknelės, laisvi plaukai. Man labai priimtina tai, kad Karmen nėra akivaizdžiai išskiriama vizualinėmis priemonėmis, – jos išskirtinumas užslėptas, kiekvienas jį mato ir priima savaip. Kaip ir erotiškumą. Jei jis bus itin demonstratyvus, praras paslaptį. Mėgstu, kai interpretacijoje paliekama klaustukų.
– Ko iš jūsų ir vokalo, ir vaidybos atžvilgiu reikalavo tiek režisierius, tiek spektaklio muzikos vadovas Stefanas Vladaras, kokias užduotis skyrė?
– Stefanas, pats būdamas dar ir puikus pianistas, turėjo labai aiškią muzikinę viziją. Visą laiką buvo akcentuojama, kad tai – „opera comique“, o tai diktavo ir tam tikrą atlikimo estetiką.
Tikslas – ne platus, garsus dainavimas, o spalvų paieška, teksto svarba, niuansai ir muzikinės linijos vedimas. Režisierius skatino analizuoti, kas vyksta tarp eilučių, kokia psichologinė personažo būsena, kokia potekstė.
– Karmen gali būti įvairi: romantiškai laisva, atėjusi tarsi iš ispanų folkloro su flamenko prieskoniu, auka, „femme fatale“... Kokia jūsų Karmen šiame spektaklyje?
– Tai moteris, turinti labai aiškią savo laisvių ir veiksmų liniją, iš esmės – bet kuri iš mūsų. Su savo charakteriu ir poreikiais. Fatališkumas čia labiau matomas kaip likimo, o ne jos asmeninių savybių momentas.
Režisierius paliko labai daug erdvės improvizacijai, pavyzdžiui, finalinė scena išliko faktiškai nekeista nuo mūsų su kolega pirmo improvizacinio bandymo. Arba susapnavau, kad privalau pabučiuoti Mikaelą, – tai ir padarėme.
– Kaip sekėsi bendrauti su scenos kolegomis, pirmiausia – Don Chozė vaidmens atlikėju Konstantinu Klironomu? Recenzijoje rašoma, kad „kartais beveik gaila Chozė, kuriam ši moteriška jėga yra vienu dydžiu per didelė“. Bet taip sakoma apie personažą. O kokie santykiai su kolegomis susiklostė tarp jūsų kaip žmonių?
– Mudu su Kosta tai vadiname chemija. (Juokiasi.) Tiesą sakant, ne taip dažnai sutiksi operos solistą, sykiu ir puikų aktorių.
Turiu pasakyti, kad šiame pastatyme jaučiausi itin komfortiškai, nes partneris gebėjo reaguoti į kiekvieną judesį, žvilgsnį, duoti impulsą, palaikyti. Iš principo labai nemėgstu susireikšminusių žmonių, todėl dirbti šiame kolektyve buvo grynas malonumas.
– Ar per kurį nors spektaklį nepasitaikė kuriozų, staigmenų, nelaimių?
– Ačiūdie – ne. Tačiau trečiajame spektaklyje pavyko labai įtikinamai leistis mušamai – esantys užkulisiuose jau buvo pasirengę kviesti medikus. (Juokiasi.)
– Iš atsiliepimų žiniasklaidoje supratau, kad spektaklis priimtas labai šiltai, palydėtas audringų plojimų. Ar ant tos bangos nesulaukėte ir profesionalų pasiūlymų bendradarbiauti, dainuoti, kurti vaidmenis kituose teatruose?
– Išties publikos reakcija buvo išskirtinai pozityvi – Vakaruose nėra savaime suprantama publikai kaskart sukelti ovacijas stovint.
Jau sulaukiau kvietimo tame pačiame Liubeke pasirodyti filharmonijos koncertuose, su režisieriumi rezgame tolesnių bendrų projektų planus – jaučiame to poreikį.
– Lietuvos klausytojai pastaruoju metu jus dažniau mato pramoginiuose televizijos projektuose, o ne teatro spektakliuose. Kodėl?
– Televizijos projektai – tarsi desertas, leidžiantis pažinti kitokio žanro užkulisius. Tam tikras iššūkis sau pačiai.
O dėl klasikinės muzikos – noriu būti atvira. Kadangi esu nepataisoma perfekcionistė ir turiu nemažą scenos baimę, man kur kas lengviau dirbti ne namuose.
– Ar sutikote Liubeke lietuvių, ar buvo jų spektakliuose, gal kas nors atėjo po spektaklio pasveikinti? Ar kolegos žinojo, kad jūs lietuvė?
– Kolegos ne tik žinojo, kad aš iš Lietuvos, bet ir stengėsi išmokti bent keletą lietuviškų frazių. (Juokiasi.) Beje, teatre sutikau dvi lietuves – Daivą iš kostiumų skyriaus ir Aistę, grojančią orkestre.
Režisūrinis srendimas – smūgis į paširdžius
Elisa Cutulle, kultūros žurnalo „ViviSaar“ apžvalgininkė
„Pakyla uždanga, o uvertiūros pabaigoje Karmen, tapusi negailestingo Don Chozė durklo dūrio auka, jau guli scenoje be gyvybės ženklų, jos kūnas rieda. Tokia šokiruojanti „Karmen“ pradžia Liubeko teatro spektaklyje – ji iškart įtraukia žiūrovus į nepatogios tiesos bedugnę.
Šis drąsus ir provokuojantis Ph.Himmelmanno režisūrinis sprendimas – ne šiaip teatrinis triukas, o smūgis į paširdžius, aiškus pareiškimas. Tai drąsi priemonė, leidžianti žiūrovams tiesiogiai susidurti su problema, kuri, deja, tragiškai išlieka šiuolaikinėje visuomenėje: femicidas (moterų žudynės. – Red.). Moters, kuri miršta nuo vyro rankos vien dėl to, kad išreiškė savo laisvę ir individualumą, drama tebėra tabu, paslėptas skausmas, kurį šis spektaklis nori atverti.
Karmen nebėra lengvabūdiška moteris, kuri vilioja vyrus, bet aiški ir drąsi vyrų nuosavybės ir užvaldymo siekio auka. Moteris, kuri primygtinai reikalauja savo laisvos valios ir būtent dėl to turi žūti. Tai galinga naujoji Liubeko teatro interpretacija, emocijų ir aistros triumfas, pelnęs audringus aplodismentus ir jaudinančius išgyvenimus pilnutėlėje salėje.
Emocijos ir aistra buvo apčiuopiamos ir nuostabiai perteiktos išskirtinio dainavimo ir aktorinio meistriškumo atlikėjų, kurie suprato, kaip atskleisti savo personažų sudėtingumą iš šios naujos perspektyvos. Spektaklyje Karmen vaidmenį atliko I.Prudnikovaitė. Mecosopranas, gerai žinomas didžiuosiuose Europos operos teatruose ir garsėjantis savo įvairiapusiškumu, sukūrė orumo ir įnirtingos nepriklausomybės persmelktą Karmen, tapusią kovos už apsisprendimą simboliu.
Šalia jos į Don Chozė vaidmenį įsijautė K.Klironomos. Galingu balsu ir dramatiška ekspresija graikų tenoras perteikė laipsnišką, šiurpą keliančią savo personažo transformaciją iš apsėsto meilužio į žiaurų žudiką, asmeninę dramą paversdamas visuotiniu perspėjimu.“