Vilniaus senasis teatras – kitoks teatras. Naujojo sezono trajektorija

Kitoks – tai žvilgsnis į teatrą, ne kaip į pasirodymą, o kaip į nuolatinį procesą, kuriame susitinka dabartis ir atmintis. Ši koncepcija kviečia pergalvoti, ką teatras reiškia šiandien. Vieniems jis yra galimybė pabėgti nuo realybės, kitiems – būdas su ja susidurti. Vieniems – ritualas, kitiems – kasdienybės pratęsimas. Senojo teatro misija šiame sezone – parodyti, kad „kitoniškumas“ gali reikšti ir atvirumą, ir įvairovę, ir jautrų žvilgsnį į žmogų. Mūsų teatras pasirinko kalbėti ne pompastišku, bet žmogišku, atviru, tolerancijos kitoniškumui diktuojamu tonu. Tai iliustruoja spektakliuose vartojamų kalbų įvairovė, idėjų drąsa, temos, kurios jungia skirtingas kartas. Pabučiuok savyje kitą, kitokį – tai nėra lengva, tai siekiamybė, kelias.

Kintame, ieškome formų, išbandome žanrus, kuriame daugiakalbę, daugiabalsę erdvę, esame nuolatinėje kaitoje, pokytis – tai ne krizės išdava, o kūrybinis principas. Nebijome būti nepatogūs, nes tik taip mezgamas gyvas ryšys su žiūrovu. Esame ne idealūs, bet gyvi – jautrūs tam, kas vyksta aplink. Atviri tam, kas dar tik laukia.

Tokį toną užduoda pirmoji sezono premjera – režisieriaus Oskaro Wyganowskio spektaklis vaikams „Klausau, Jūsų Didenybe!“ pagal lenkų pedagogo ir rašytojo Januszo Korczako pasaką „Karalius Motiejukas Pirmasis“. J. Korczakas – ne tik rašytojas, bet ir moralinis autoritetas, savo gyvenimu įrodęs, ką reiškia tikra pagarba vaikui. Jis buvo pirmasis, kuris prabilo apie vaiką kaip apie lygiavertį žmogų, turintį ne tik pareigas, bet ir teises. Jo mintis, kad vaikas nėra „ateities žmogus“, o yra žmogus čia ir dabar, iki šiol skamba revoliucingai.

„Klausau, Jūsų Didenybe!“ – spektaklis apie vaiką, gavusį karūną, primena, kad valdžia nėra privilegija – tai atsakomybė, kuri J. Korczako pasakoje gula ant vaiko pečių, bet būtent dėl to istorija tampa ypač paveiki mažiesiems žiūrovams. Režisierius O. Wyganowskis pasirinko storytellingo – gyvo pasakojimo formą, leidžiančią kalbėti be išskirtinių dekoracijų, be kaukių, maksimaliai pasitikint aktorių talentu. „Pasitikėkime vaikais, duokime jiems laisvę – tegul mokosi, tegul klysta, tegul pabūna vieni, be vadovo, be mokytojo, kad akis į akį susidurtų su šia meno rūšimi – teatru,“ – sako režisierius.

Spektaklis bus vaidinamas net keturiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų ir ukrainiečių. Tai ne formalus gestas, o bandymas parodyti, kad vaiko žvilgsnis yra universali kalba, peržengianti tautines ar kultūrines ribas. Toks meninis sprendimas paverčia teatrą daugiakalbe erdve, kurioje kiekviena bendruomenė gali išgirsti savo balsą, o vaikai įtraukiami į globalias socialines patirtis. „Vienas pagrindinių spektaklio tikslų – supažindinti vaikus su politine sistema, paaiškinti, kad ji veikia mus visus – ir vaikus, ir suaugusiuosius. Jei apie tai nekalbėsime, vaikai neturės progos užduoti klausimų, o tėvai – progos paaiškinti, kas yra balsavimas, pasirinkimai, atsakomybė,“ – pabrėžia O. Wyganowskis.

Tarp išskirtinių rudens sezono akcentų – ypatinga Vilniaus senojo teatro koprodukcija su šiuolaikinės operos festivaliu NOA. Spalio 24–25 d. Didžiojoje scenoje bus pristatyta „Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera Jūratė“. Tai ne bandymas „atkurti“ to, ko nėra, o veikiau drąsus bandymas įsivaizduoti, kokia galėjo būti opera, kurios Čiurlionis taip troško, bet taip ir nespėjo sukurti. Pats M. K. Čiurlionis dar 1906 m. laiške broliui rašė, kad pasiryžęs visus darbus skirti Lietuvai ir rengiasi parašyti lietuvišką operą. Tačiau po jo ankstyvos mirties Sofijos Kymantaitės sukurtas libretas taip ir liko be muzikos, o „Jūratė“ tapo legenda legendoje – ne tik apie jūrų karalienę, bet ir apie neįgyvendintą kūrybinę svajonę.

Šiandien prie čiurlioniškos svajonės grįžta šiuolaikiniai kūrėjai – kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Arvydas Malcys, Mykolas Natalevičius, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik. Ambicingame projekte jungiami Čiurlionio eskizai, laiškai, tapybos poetika ir šiuolaikinių kompozitorių vizijos. Muzikinė partitūra čia gimsta pasitelkiant ir dirbtinio intelekto algoritmus. Kaip teigia vienas iš autorių, ši opera yra „gyvas dialogas tarp praeities vizijos ir dabarties technologijų“. Tokiu būdu menas atsiduria tarp dviejų laikų – amžinos meilės mito ir XXI amžiaus įrankių. Režisierė G. Radvilavičiūtė šį procesą vadina bandymu „braidyti anapus laiko jūros, žvelgti pro M. K. Čiurlionio kuriamą miglą“.

Didžiausia intriga – lapkričio 6 d. įvyksianti režisieriaus Jokūbo Brazio premjera „Jūra vandenynas“ pagal Alessandro Baricco romaną. Šis kūrinys dažnai vadinamas literatūros kubistiniu šedevru – fragmentuotu, daugiabalsiu, kupinu metaforų. „Almajerio“ viešbutyje, nutolusiame nuo civilizacijos, susitinka keisti, vieniši žmonės: menininkas, trokštantis nutapyti jūrą, bet nežinantis nuo ko pradėti; mokslininkas, tyrinėjantis jūros ribas; moteris, kurią vyras atsiuntė „gydytis“ nuo išdavystės; paslaptinga mergaitė, bijanti gyventi. Visi jie atsiduria tarsi kolektyvinės vienatvės seanse, kuriame buvimas prie jūros supina jų gyvenimus, priverčia keistis, iš naujo užduoti sau egzistencinius klausimus.

„Viešbutis prie jūros tampa skaistykla. Čia neegzistuoja nei laiko, nei erdvės nuovoka. Jūra tampa neišvengiamybe, kurioje viskas prasidėjo ir į kurią reikia sugrįžti,“ – teigia režisierius J. Brazys. Jūra spektaklyje – ne tik peizažas, bet ir metafora, grėsmė, paguoda, paslaptis. Ji čia yra atmintis ir ateitis, meilė ir kerštas, ramybė ir griūtis. A. Baricco žodžiais tariant, yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.

J. Brazys – vienas ryškiausių jaunosios kartos režisierių, mokęsis iš Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus, jau įrodęs, kad teatre nebijo rizikuoti. Jo ankstesnis pastatymas Vilniaus senajame teatre pagal A. Camus „Kaligulą“ sulaukė daug dėmesio ir apdovanojimų už drąsų meninį sprendimą, o dabar jis žengia į naują teritoriją – subtilaus, egzistencinio teatro erdvę. „Jūra vandenynas“ čia tampa ne tiek pasakojama istorija, kiek patiriama būsena, kurioje žiūrovas drauge su veikėjais susiduria su klausimais, kuriuos dažnai bijome užduoti sau.

Dar viena premjera – Williamo Shakespeare’o „Venecijos pirklys“, režisuojamas Agniaus Jankevičiaus. Šis Shakespeare’o kūrinys yra vienas tų, apie kurį labiausiai diskutuojama, kurio ašimi lieka Šailokas – Venecijos žydas ir pinigų skolintojas, kurio sandoris su Antonijus virsta žiauriu „svaro mėsos“ įsipareigojimu, o teismo scena Portijos lūpose paverčia malonės ir teisingumo dilema. Kūrinyje susikerta antisemitizmo, renesanso Venecijos finansų logikos, pretenzijos į teisingumą ir žmogaus orumo temos. Visiems puikiai žinomas Shakespeare?o monologas „Argi žydas neturi akių?“ šiandien leidžia „Venecijos pirklį“ traktuoti ir kaip marginalizuoto žmogaus balsą, skrodžiantį juoda neapykanta.

 Pasirinkimas pristatyti „Venecijos pirklį“ logiškai tęsia Senojo teatro siekį kalbėti „kitokiu“ tonu – jautrias temas ne apeiti, o jas atverti. Pastarųjų metų britų scenos praktika rodo, kaip radikaliai kiti akcentai keičia klasikinės pjesės pusiausvyrą, balansuojančią tarp socialinės nepakantos portreto ir šiuolaikinės korporatyvinės galios anatomijos. Tokia traktuočių amplitudė rodo Shakespeare?o pjesės gyvybingumą ir šiandien – ne tik literatūrinį ar kultūrinį, bet ir pilietinį. A. Jankevičiaus rankose ši medžiaga žada būti ir aštri, ir jautri. 

2026-ųjų pavasarį scenoje pasirodysiantis Adomo Juškos režisuojamas spektaklis „Vietos laikas“ – tai istorija apie nedidelę, izoliuotą bendruomenę, kurioje veikia radijo stotis. Aplink jos transliacijas ir sukasi visas žmonių gyvenimas – kone kiekvienas čia atlieka savo funkciją: ieško naujienų, veda laidas, groja, klausosi. Bet netikėtai išvysta tai, ką buvo įpratę tik girdėti. Mindaugo Nastaravičiaus pjesė – apie kalbėjimo ir tylos priešpriešą. Apie tai, kaip susikuria ir kaip išyra žmonių bendruomenės.

Pati pjesė – tai tam tikro tyrimo išdava – kūrybinė komanda kone metus praleido vienoje iš Vilniaus krašto bendruomenių, Keturiasdešimties Totorių kaime. Kūrėjai koncentruojasi į skirtingų tautų bendrystės, gyvųjų ir mirusiųjų užmaršties, tuštėjančios erdvės temą. Surinkti dokumentiniai kadrai, video medžiaga bus panaudota ir pačiame spektaklyje.

Šios penkios premjeros – „Klausau, Jūsų Didenybe!“, „Įsivaizduojama opera „Jūratė“, „Jūra vandenynas“, „Venecijos pirklys“, „Vietos laikas“ – tampa Vilniaus senojo teatro naujojo sezono veidu. Jos labai skirtingos, bet jas jungia viena: teatras kaip kitoniškumo erdvė. Vaiko fantazija, neįgyvendinta Čiurlionio svajonė, A. Baricco jūros paslaptis, Shakespeare’o teisingumo, „Vietos laiko“ uždarumo ir atvirumo dilema – tai penki keliai, vedantys į epicentrą, kuriame teatras tampa atvira bei saugia erdve žmogui ir jo patirčiai.

Naujajame sezone pradeda veikti ir parodos iš ciklo „Vieno arte-fakto teatras“. Vieno objekto parodos formatas nėra naujas ar kuo nors stebinantis. Teatras nėra tik tai, ką matome scenoje. Parodose per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiama atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikra prasme desakralizuoti dažnai mitais apėjusį teatrą, sceną, o tuo pačiu parodyti, kad viskas atsiranda iš detalių, paprastų dalykų, papasakoti istoriją, kuri iš esmės ir yra teatro pagrindas, dramaturgija. Nuo rugsėjo 5 d. jau galima pamatyti pirmąją parodą „Rozenkranco ir Gildensterno smėlis“, kuri skirta spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ režisieriaus Jurijaus Butusovo (1961–2025) atminimui, smėliui, kuris byra pro pirštus, o vienoje iš spektaklio scenų virsta vynu. 

Senasis teatras šį sezoną kviečia ne tik stebėti spektaklius, bet ir kartu leistis į kelionę, kurioje teatras renkasi būti kitoks: ne tik atspindėti pasaulį, bet jį iš naujo kurti.