„Sirenos“ vyks nuo rugsėjo 25 d. iki spalio 10 d., festivalį rengia Lietuvos teatro centras. Artėjant festivaliui Kristė Agota Savė pasakoja, kas laukia žiūrovų, kaip pavyko prisikviesti Avinjono meno vadovą Tiago Rodriguesą, ir kuo pasikeitęs yra festivalis.
– Iki festivalio liko nedaug laiko. Kuo gyvenate: jauduliu, džiaugsmu, rūpesčiais?
– Vakar pajutau, kad festivalio laukiu kaip šventės. Visada būna sunku, daug streso ir dabar tai jau jaučiasi. Bet laukiu, manau bus labai įdomu, ir bandau fiksuoti tuos momentus, kuriuose mokausi ir kurie man kažką atveria. Štai neseniai kuriant katalogą mūsų nuostabioji redaktorė Aira Niauronytė, išmokė, kad naujas lietuviškas terminas įvardžiams she/they, yra an. Man tai buvo visiškai nauja, pasirodo, kad dabar yra toks neutralus siūlytinas įvardis. Pasirengimas festivaliui, jei tik turi galimybę akimirkai sustot ir pagalvot, yra praturtinantis. Tik tos sustojimo akimirkos nenutinka dažnai, o norėtųsi.
– Štai tie įvardžiai gražiai iliustruoja, kad dalykai keičiasi. Kiek metų jau dirbate „Sirenų“ festivalyje? Kaip per tuos metus jis pasikeitė?
– Dirbu nuo 2012 metų. „Sirenos“ neišvengiamai pasikeitė. Net per pastaruosius šešerius metus, kai esu meno vadovė, labai pasikeitė. Laiką galima skirstyti iki kovido ir po kovido, čia kaip naujos eros pradžia. Lygiai taip pat iki karo ir prasidėjus invazijai. Kai buvau festivalyje Estijoje, kalbėjau su vienu prodiuseriu iš Suomijos, įkūrusiu teatrą Helsinkyje, apleistoje senoje metro stotyje. Jie kuria spektaklius, nagrinėjančius pasaulio sandarą ir temas tik po 2022 vasario. Pilno masto Rusijos invaziją į Ukrainą jie traktuoja tašku, nuo kurio visas pasaulis pasikeitė. Žinoma, kad per tuos metus pasikeitė ir „Sirenų“ festivalis, bet pokyčiai yra tokie dramatiški, kokių net negalėjom numatyti.
– O kas išliko, kas yra šio festivalio kertiniai dalykai?
– Man sunku vertinti būnant viduje, bet galvojant koks jis buvo, tarkim, prieš 11 metų, kai Audra Žukaitytė buvo meno vadovė, tai sakyčiau, kad dabar užsienio programa yra labai sumažėjusi, bet vis tiek išlaikome tikslą pristatyti ryškiausias Europos ir pasaulio teatrą formuojančias asmenybes, ne tik jį formos, bet ir temų, vertybių prasme. Dėl to labai džiaugiuosi, kad nors ir brangiai visom prasmėm mums kainavo šis procesas, bet vis dėlto mums pavyko atvežti Tiago Rodrigueasą šiemet į Vilnių.
– Tikrai tai didelis pasiekimas – rodyti Avinjono festivalio meno vadovo spektaklius Vilniuje. Tai būtent Jūsų nuopelnas. Kaip Jums pavyko? Tikriausiai tai nebuvo vieno skambučio sėkmė.
– Ne, bendrauju su nemažai kitų festivalių organizatorių ir visi klausia, kaip mums pavyko jį prisikviesti. Viskas prasidėjo gan seniai. Per projektines veiklas mes pažįstami buvome turbūt jau nuo 2021-ųjų, iki jam tampant Avinjono festivalio meno vadovu, tuomet Tiago buvo Portugalijos nacionalinio teatro meno vadovas. Tiago kūrybinė bendražygė Magda Bizarro, jau dirbdama Avinjone, buvo atvažiavusi Lietuvą porą kartų: ir į „Sirenas“, ir į Scenos menų platformą, tad bendradarbiavimas po truputį augo. 2023 m. per pažintį su Magda, kartu su kolega Vidu Bizunevičium pradėjome bendradarbiavimą su Avinjono festivalio jaunųjų menininkų rezidencija. O šiais metais pavyko atsikviesti Tiago Rodriguesą į „Sirenas“ ne tik su dviem spektakliais, bet ir su seminaru jauniesiems kūrėjams.
Kai pamačiau jo darbą „Katarina ir fašistų žudymo grožis“, labai norėjau jį pristatyti Lietuvoje, pradėjus tartis, supratome, kad kažkuo mūsų festivalis vertybiškai koreliuoja su Tiago darbais. Smagu, kad iš jų pusės buvo labai daug geranoriškumo atvykti į Lietuvą. Manau, kad atėjus vadovauti bene svarbiausiam pasaulyje teatro festivaliui, jo manifestas buvo išcentruoti teatro sceną, megzti dialogą su nutolusiomis šalimis, mažiau paplitusiomis kalbomis, su kitais žemynais. Galbūt pats būdamas portugalas irgi dažnai jautėsi esąs užribyje, ne tų pagrindinių teatro šalių atstovas. Jo noras įtraukti mažesnes, periferines šalis man atrodo labai sveikintinas.
– Kuo Jums patiko spektaklis „Katarina ir fašistų žudymo grožis“, kuris spalį bus rodomas Vilniuje?
– Man patinka Tiago Rodrigueso braižas, tai, kad jis yra pats ir dramaturgas, ir režisierius. Tai duoda daug tvirtumo jo pastatymams, nes jaučiasi nepriekaištingas literatūrinis karkasas, kurį įkūnija viską papildantys režisūriniai sprendimai. Temos, su kuriomis Tiago Rodrigues dirba, yra labai artimos „Sirenoms“, jos aktualios, politinės, socialinės. O kalbant apie tai, kaip jis dirba su tomis temomis, tai – labai poetinio, metaforiško, teatro išraiškos. Manyčiau, kad Lietuvos žiūrovams tai bus artima, įdomu, gal kažkiek nauja ir kitaip. Tai tarsi naujas susitikimas, bet su atpažįstamais elementais.
– Tas pavadinimas gali nuskambėti šiek tiek bauginančiai žmogui, neskaičiusiam apie ką spektaklis. Gal galite papasakot, ar yra ko nerimauti?
– Tiago Rodrigues yra apsiskaitęs, labai literatūrą mėgstantis žmogus. Jis savo spektakliui pasirinko distopijos žanrą ir puikiai juo žaidžia. „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ yra ir sunkus, ir lengvas tuo pačiu metu. Pramoga, bet su giliu turiniu. Tam tikra prasme tai labai tradicinis spektaklis, bet iš prodiuserių girdėjom, kad kai kuriose šalyse publika neištveria, pradeda replikuoti aktoriams, gyvai reaguoti į tam tikras spektaklio vietas – nes ir tekstas, ir vaidyba ten labai paveikūs. O pats spektaklis yra apie tai, kokiame smurto pasaulyje šiuo metu gyvename, kaip bandome Europoje apginti demokratiją. Keliami klausimai, ar saugant demokratiją turėtume imtis ginklų, prievartos, ar turime likti pacifistais. Aišku, keliamas ir klausimas, kas gi tas fašistas, kurį žudyti „grožis“. Manau, kad tame distopiniame kontekste paliečiamos labai svarbios, aktualios, šiandieninės temos, dėl kurių tarsi visi sutariame, bet ar tikrai? Paanalizavus situaciją kiek giliau, atrodo, kad mūsų visuomenėse esama didžiulio vertybinio pasimetimo.
– Ar kitas Tiago Rodrigueso spektaklis „Atmintinai“, kurį irgi rodysite Vilniuje, yra lyriškesnis? Nesusijęs su politika ir socialinėmis temomis?
– „Atmintinai“ galima vadinti Tiago Rodrigueso vizitine kortele, šiame spektaklyje jis vis dar pats vaidina, nors spektaklis yra vienas pirmųjų jo tarptautiniu mastu įvertintų darbų – jo premjera išėjo 2013 metais, ir iki šiandien jis jau buvo suvaidintas per 350 kartų. Tiesa, šuo metu Tiago Rodrigues spektaklį vaidina retai – dėl savo užimtumo. Tad tai, kad jis vaidins Vilniuje, traktuoju kaip mažą pergalę. O grįžtant prie temų, tai gal pasakyčiau, kad tai irgi labai tipiška Tiago Rodrigueso kūrimo maniera. Čia jis irgi naudoja savo asmeninio gyvenimo faktą, šiuo atveju sujungia su poezija (kitais atvejais – su klasikos kūriniais) ir interpretuoja. Spektaklyje „Atmintinai“ jis pasirinko kalbėti apie savo močiutę, kuriai silpo regėjimas, grėsė apakti ir ji paprašė anūko, kad šis parinktų knygą, kurią jį galėtų išmokti atmintinai. Ją parinkęs, jis iš karto suprato, kad ateityje norės apie tai sukurti spektaklį.
Kūrinyje keliama esminė šių dienų problema – ką mes vis dar mokam atmintinai ir ką tas mokėjimas mums gali duoti. Jis teigia, kad šis spektaklis yra labai politiškas, nes nemažai remiasi biografijomis poetų, kurie savo gyvenime buvo ištremti, įkalinti, kalba apie jų gyvenimus ir kūrybą. Tai atskleidžia, kad jo kūryboje politiškumas ir poetiškumas eina greta. Vakar kaip tik klausiau podkastą apie moterį, kuri skrido lėktuvu ir pateko į aviakatastrofą. Lėktuvas nukrito Vietnamo džiunglėse, ir ji buvo vienintelė išgyvenusi. Ji pasakojo, kad kai suprato, jog lėktuvas krenta, užsimerkė ir pradėjo deklamuoti visus eilėraščius, kuriuos mokėjo atmintinai. Man tai labai surezonavo su Tiago idėjomis, kad vis dėlto tai, ką mes įsidedam į savo galvą, į savo širdį, tą ir turime, o ne tai, ką mes galim neštis rankoje – daiktai gali lengvai pasimesti.
– Taip gražiai prieiname prie šių metų festivalio temos „Teatras yra ginklas“. Kaip ir pasakėte, kad yra ginklų, kurių nereikia rankoje neštis, bet jais galima kovoti. Gal galite papasakoti daugiau apie temos idėją?
– Šūkis kilo iš to, kad visa trijų metų ciklo tema labai sukasi aplink apokaliptines nuotaikas, kad žmonijai gresia įvairios bėdos, karai, klimato krizės. Tada svarsčiau, kodėl mes vis dar esame teatre ir ką galime padaryti būdami teatro kūrėjai, prodiuseriai. Atėjo į galvą žodžiai: teatras kaip ginklas. Kad teatras yra įrankis, ginantis nuo to, ką realybė kiekvieną dieną per ekranus, per langus bruka į mūsų gyvenimą.
Prisimenu, kai 2019 metais man teko apsilankyti Palestinos scenos menų platformoje, ir vienas įdomiausiai ten kuriančių teatrų vadinasi „Freedom Theater“. Palestinoje šiaip nėra jokio aukštosios mokyklos, ruošiančios teatro kūrėjus. Norintys dirbti teatre turi mokytis praktiškai, burtis veikiančiuose teatruose. „Freedom Theatre“, kuriam pamatus 1987 m. padėjo izraelietė aktyvistė Arna Mer Khamis Dženino pabėgėlių stovykloje subūrusi vaikus meninėms veikloms, yra pagrindinis rezistencijos bastionas ir įdomiausias Palestinos teatras. Šis teatras ne tik kuria spektaklius, bet buria jaunimą ir mokina juos kovoti ne ginklu, o idėjomis ir kūryba. Man tai pasirodė labai stipri žinutė, ir supratau, kad ji veikia, pakeičia žmonių likimus, išsaugo gyvybes, leidžia jiems prasmingai gyventi. Bet kalbant apie „Sirenų“ festivalio temą, daug mąsčiau apie tai, kad visi menininkai dažniausiai kuria tam, kad kažką apsaugotų, kad sukurtų mikropasaulį, kuriame atsiskleistų kai kas trapaus, ką ne visada užčiuopiame kasdienybėje.
– Ką gina kūrėjai, kurių darbai bus rodomi Lietuvos teatro programoje?
– Gal programos kuratoriaus Naubertas Jasinskas galėtų geriau atsakyti, jis rinkosi spektaklius, bet kai mes kalbėjom apie queer požiūrį Lietuvos teatre, aš turėjau siauresnį įsivaizdavimą to, ką reiškia queer terminas, , o Naubertas šį terminą interpretavo plačiau, turbūt dėl to programa įgavo daugiau prasmių ir gylio. Bet man atrodo, kad tas kreivumas, queerness, gali būti visame kame. Kai yra sistema, bandanti sudėti viską į tvarkingas dėžutes, ir yra dalykai, žmonės, idėjos, iššokantys iš tų dėžučių. Tad aš kreivumą traktuočiau kaip mūsų, žmonių, kūrybiškumą ir gebėjimą apversti tai, kas jau nusistovėję. Taip šį terminą galima suprasti daug plačiau ir jis gali būti relevantiškas daug didesniam spektrui spektaklių, idėjų, kūrinių. Taip pat turėjome tikslą į visą festivalio programą įtraukti pačią LGBT+ bendruomenę Lietuvoje ir išgirsti jų balsus, suteikti jiems galimybę pakalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria kasdien.
– Gražus gestas dėl queer bendruomenės. Ar sulaukėte atsiliepimų, kad jiems svarbus buvo tas parodytas dėmesys?
– Dar prieš viešai paskelbiant temą, pasklido žinia, kad festivalyje bus queer darbai ir gavome labai nemažai pasiūlymų iš skirtingų žmonių ir kolektyvų, ką rodyti ir pristatyti, taip pat išgirdom labai daug sukrečiančių istorijų apie tai, kas vyksta ir kodėl reikia matomumo. Sulaukėm gerų atsiliepimų, įvertinimo, kad pagrindinis teatro festivalis skiria dėmesį šitai temai ir LGBT+ bendruomenėms. Lyg atidarius Pandoros skrynią – kai tema buvo įvardinta, pasipylė srautas idėjų, žmonių ir pasiūlymų. Aišku, dėl ribotų galimybių festivalis negalėjo visko įgyvendinti, bet užtat gimė papildoma Queer pop-up programa, kuri spalio 4 dieną bus pristatyta „Sirenų“ klube.
– Kas numatyta queer pop-up‘e, kas laukia žiūrovų?
– Tai savotiškas meninis, socialinis, politinis inkliuzas ir festivalio pareiškimas, kad mes remiame žmogaus teises, remiame LGBT+ bendruomenę, kad mums rūpi atkreipti dėmesį į neteisybę ir mes tikimės atkreipti platesnės visuomenės dėmesį į tai. Planuojant programą priešakyje buvo žmogus, atėjęs su pop-up idėjomis – režisierė Greta Štiormer, po to būrėsi kiti, ir galiausiai turime renginį, kuris vyks „Sodas 2123“ erdvėje spalio 4 dieną nuo 12 valandos iki 2 ryto. Ten bus ir performatyvūs eskizai, ir paskaitos, ir diskusijos, ir įvairūs kiti renginiai. Tai bendruomenės šventė, atvira visiems, skatinanti daugiau atvirumo ir daugiau susiliejimo tarp queer bendruomenės ir teatro bendruomenės. Manau, mes turime labai daug bendro ir daug žmonių yra ir ten, ir ten, bet kažkaip tos bendruomenės vis dar lieka atsiskyrusios. Gal kiekvienas mūsų yra kažkiek savaip kitoks ar kreivas, ir tą reikia švęsti. Todėl greta menininkų iš JAV, Suomijos ir Jungtinės Karalystės įtraukėme ir tyrėjus, teatro kūrėjus, rašytojus, muzikantus, įvairių subkultūrų atstovus, kad rastume tai, kas mus visus sieja, ne skiria.
– Šis pop-up'as įtrauktas į „Sirenų“ klubo programą, ji gan plati. Gal visko ir neišvardinsite, bet į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
– Šiemet iš tiesų pagrindinis dėmesys klube yra queer pop-up'ui, bet greta jo bus Laimos Kreivytės „Balkonija“, specialus renginys Signatar(i)ų namų balkone. Bus ir mažesnių renginių, pavyzdžiui filmas „Orlando: Mano politinė biografija“,kurio rodymą rengiame kartu su kino leidybos kompanija „Taip toliau“. Svarbi ir edukacinė programa – vyks ir masterclass'as, kūrybinės dirbtuvės su Tiago Rodriguesu jauniesiems menininkams, taip pat kūrybinių idėjų pristatymo (angl. pitching) dirbtuvės su Islandijos scenos meno centro direktoriumi, bus ir Avinjono festivalio pristatymas su Magda Bizarro, kur galima iš pirmų lūpų išgirsti apie ką šitas festivalis, kuo jis dabar gyvena. Ir aišku, kaip ir kasmet „Sirenose“ vyks tinklaveikos renginiai: Baltijos dramos forumas, kurį rengiam kartu su MMLAB, be to, pirmą kartą Vilniuje susitiks Baltijos šalių ir Suomijos dramaturgai – bus 27 žmonių susitikimas, aptarsiantis dramaturgijos subtilybes ir iššūkius, bus tvarumui skirto tinklo Šiaurės ir Baltijos šalių susitikimas.
– Daug metų nuolat lankotės įvairiuose užsienyje rengiamuose teatro festivaliuose, jau minėtame Avinjone ir daugelyje kitų. Ar galėtumėt apibendrinti, kokias bendras tendencijas matote? Tikriausiai nebeužtenka sudaryti programą, parodyti spektaklius, bet reikia ir papildomų renginių. O gal niekas drastiškai nesikeičia? Gal ir „Sirenų“ festivalis ne tiek daug pakitęs?
– Mano nuomone, anksčiau „Sirenos“ išgyveno aukso amžių, nes buvo ir didesni biudžetai, ir didesnis užsienio kūrėjų dėmesys mums. Tarkim, 2009-aisiais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, vyko įspūdingo mastelio ir paveikumo Jano Fabre’s spektaklis Sporto rūmuose, kurį turbūt daug kas iki šiol atsimena kaip vieną ryškiausių scenos meno įvykių. Ir 11 metų „Sirenoms“ vadovavusi Audra Žukaitytė vežė daug pačių garsiausių Europos menininkų – galima išvardinti visą plejadą.
O dabar, man atrodo, yra vis mažiau tų pačių garsiausių, viskas yra horizontaliau, visi festivalių organizatoriai ieško naujų šalių, ieško moterų kūrėjų, ieško queer žmonių, siekia būti ištikimi ne tik savo meniniams skoniams, bet ir leisti būti išgirstiems visiems, kurie anksčiau tokios galimybės neturėjo. Kai kas tai daro formaliai, kai kas iš širdies ir tas jaučiasi. Pastaruoju metu labai nuvilnijo finansų mažinimo temos, teatro festivalių biudžetai Europoje mažėja dėl gynybai skiriamų lėšų, tai irgi daro įtaką – pastatymai tampa mažesni, ne tokių didelių apimčių, ne taip įspūdingai atrodo, bet gal labiau koncentruojasi į tekstą, į vaidybą.
Galiausiai pažymėčiau, kad turbūt nėra Europoje nė vieno likusio festivalio, kurio programoje būtų vien dramos teatras, dabar vyrauja žanrinė įvairovė ir gero tono ženklas yra, kad festivaliai turėtų ir šokio, ir teatro, ir vizualaus teatro, ir netgi cirko spektaklių. Žanrinė įvairovė leidžia pasiekti didesnes auditorijas, kalbėti skirtingais balsais, įtraukti ir toliau nuo Europos esančias šalis, kurių teatro tradicija galbūt yra visai kitokia.
Iš kitos pusės,neretai festivaliai kritikuojami , kad programos centre atsiduria socialinis įvykis arba politinė tema, o meninė kokybė, ypač literatūrinio teksto kokybė nusistumia į paraštes. Sakoma, kad išsūpuotų spektaklių, su nupoliruotais, labai gerais tekstais retai besutiksi. Dažnai scenoje atsiranda greitų kūrybinių procesų rezultatai. Galbūt būtent todėl šiemet norėjosi vežti mažiau spektaklių iš užsienio, bet išties puikiai sukurtų ir aktualių.