Žymus argentiniečių režisierius Hugo De Ana dar praėjusį dešimtmetį sukūrė A.Ponchielli operos „Lietuviai“ Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ motyvais eskizus, ne kartą lankėsi Lietuvoje – jo spektaklis galėjo papuošti Lietuvos operos 100-metį. Tačiau tuomečio teatro vadovo Gintauto Kėvišo pradėtą darbą buvo lemta užbaigti dabartinei teatro vadovei Laimai Vilimienei: premjera įvyko pasitinkant 106-ąjį LNOBT sezoną.
Teatras šia proga po netrumpos pertraukos surengė ir muzikologų konferenciją istorinės operos tema, joje buvo apžvelgtos ligšiolinės „Lietuvių“ interpretacijos šalyje (buvo net šešios koncertinės ir inscenizacija Trakų pilies kieme), atskleista įdomių faktų apie istorines operas.
Britų kritikas, žurnalo „Opera“ redaktorius Johnas Allisonas, suskaičiavęs net dešimt operų A.Mickevičiaus kūrybos motyvais, pabrėžė, kad A.Ponchielli „Lietuviai“ – reikšmingiausias šio literato įkvėptas muzikos veikalas.
Spalvinga simbolių kalba
Patriotiška A.Mickevičiaus poema apie lietuvių pasipriešinimą kryžiuočiams buvo artima ką tik nepriklausomybę iškovojusiai Italijai ir įkvėpė pripažintą kompozitorių sukurti puikią, kupiną dainingų melodijų ir skambių chorų partitūrą, prilygstančią brandžiajai Giuseppe Verdi kūrybai.
Režisierius H.De Ana, kuris yra ir spektaklio scenografas bei kostiumų dailininkas, priėmė iššūkį XIX a. veikalo siužetą, tapusį svarbiu nacionalinio išsivadavimo judėjimų katalizatoriumi to meto Europoje, įprasminti šiuolaikinio teatro kalba.
Jau pirmosiomis vaizdo projekcijomis, kurios nukėlė net į kosmosą, jis perspėjo publiką nesitikėti tiesmukos siužeto iliustracijos. Painoka operos įvykių raida, melodramos dvasia alsuojanti muzika paskatino H.De Aną rinktis simbolių kalbą.
„Lietuvių“ veiksmas rutuliojasi kone abstrakčioje erdvėje – tarp futuristinių plieno kolonų, ant veidrodinių švytinčių grindų, gamtos stichijų šėlsmą vaizduojančių ir herojų būsenas atspindinčių projekcijų fone (videodailininkas Sergio Metalli, šviesų dailininkas Valerio Alfieri), vyraujant neutraliai spalvų paletei.
Į scenovaizdį organiškai įsilieja stilizuoti istoriniai šokėjų kostiumai, moderni choreografija su klasikinio baleto elementais (choreografijos ir judesio režisierius Michele Cosentino). Vaizduojamą epochą tiksliausiai įkūnija pagrindinių veikėjų įvaizdis, tarp operos scenų išnyrantys videoskirtukai su riterių pantomima. Rodomos ir „Konrado Valenrodo“ citatos.
Kūrėjams pavyko estetiškai suderinti istorinius ir modernius elementus. Tik gaila, kad ilgainiui įspūdį ima gadinti simbolių gausa: kamuoliai, tuščiaviduriai kubai, strėlės, kryžiai ir t.t. Spektaklis atrodo perkrautas detalių.
Vis dėlto tai netrukdo skleistis įspūdingai muzikai ir mūsų scenos talentų meistrystei.
Įžiebė naujas žvaigždes
Šį dešimtmetį opera „Lietuviai“ koncertų scenose skambėjo ir itališkai, ir lietuviškai, atliekama Lietuvos nacionalinės filharmonijos bei LNOBT kolektyvų ir solistų. Neseniai pasirodė ir Filharmonijos su Vokietijos įrašų kompanija „Accentus Music“ išleistas albumas su originalia, nesutrumpinta šios operos versija.
Tiesa, spektaklio kūrėjai tikino, kad jų versija – autentiškiausia, nes parengta konsultuojantis su Ponchielli teatru Kremonoje.
„Lietuvių“ teatrinė premjera atvedė į sceną ir naujas šio veikalo žvaigždes. Sopranas Viktorija Miškūnaitė galės pridėti prie savo ryškiausių darbų Aldonos vaidmenį. Buvo galima justi, kad artistei, sukūrusiai vientisą, brandų Valenrodo žmonos paveikslą, šis vaidmuo artimas ne tik vokalo, bet ir idėjiniu atžvilgiu.
Solidžiai Aldonos brolį Arnoldą padainavo Eugenijus Chrebtovas. Scenine įtaiga ir dainavimo stabilumu premjeroje išsiskyrė sugrįžęs prie vaidilos Albanio partijos bosas Tadas Girininkas. Pagrindinis Konrado vaidmuo buvo patikėtas ir, beje, sėkmingai ukrainiečių tenorui Denysui Pivnickiui.
Sunkias užduotis įveikė Ričardo Šumilos diriguojamas LNOBT orkestras ir teatro choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas).
Tai rugsėjo 12-ąją žiūrėto spektaklio įspūdžiai. (Premjera įvyko rugsėjo 5-ąją – Red.).
„Net jei istorija tragiška, žiūrovas turi išeiti iš teatro neprislėgtas, gal net laimingas, kad pamatė šį tą gražaus“, – sakė H.De Ana. Savo viziją jis įgyvendino.
Operą pasirinko solistė
Istorine opera 86-ąjį sezoną rugsėjo 11-ąją pradėjo ir Kauno valstybinis muzikinis teatras, pirmąkart Lietuvoje pristatęs F.Cilea veikalą „Adriana Lekuvrer“ pagal to paties pavadinimo Eugene’o Scribe’o ir Ernesto Legouve dramą.
Jos herojų prototipus – Paryžiaus teatro „Comedie-Francaise“ žvaigždę A.Lecouvreur ir prancūzų maršalą Morisą Saksonietį (operoje – Saksonijos grafas Mauricijus) – iš tikrųjų siejo meilės romanas, o aktorė mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Bet visa kita yra išgalvota dramos autorių.
Kupinas svaiginamo grožio melodijų veikalas kauniečių repertuare atsirado Adrianą įkūnijusio soprano Gabrielės Bukinės dėka. 2023 metais tapusi tarptautinio Klaudios Taev dainininkų konkurso Estijoje nugalėtoja, ji pelnė teisę išrinkti operą Estijos festivalio „PromFest“ premjerai.
Kas dvejus metus su šio konkurso laureatais ir Kauno muzikinio teatro kolektyvais šias premjeras rengia estų teatralai – „PromFest“ festivalio sumanytojas, meno vadovas ir dirigentas Erki Pehkas ir scenografas bei kostiumų dailininkas Madis Nurmas.
Jos rodomos Kaune bei Estijos miestuose. Taip kauniečių repertuarą papildė jau septyni spektakliai ir į Lietuvą atkeliavo ne vienas dar nerodytas mūsų teatruose veikalas.
Tarp realybės ir iliuzijų
Adrianos vaidmuo – daugelio kultinių scenos primadonų repertuaro perlas. Jis reikalauja ne tik stipraus, tembriškai spalvingo balso, bet ir dramatiško temperamento. G.Bukinė apdovanota šiomis savybėmis. Spektaklio kulminacija tapo jos aistringai rečituojamas monologas, kai trapi, iliuzijų pasaulyje gyvenanti Adriana pavirto negailestinga varžovės kaltintoja.
Operos režisierė estė Marta Aliide Jakovski šiuo spektakliu tarsi kviečia susimąstyti, kiek svarbu gyvenime atskirti realybę ir iliuzijas. Auksinio narvelio motyvas scenovaizdyje simbolizavo artistės privilegijuotą, bet suvaržytą socialinių normų kasdienybę. Dailininkas M.Nurmas taupiomis, gastrolėms pritaikytomis dekoracijomis sumaniai perteikė teatro užkulisių, prabangios vilos ir rūmų atmosferą, o personažus aprengė pretenzingai ir su tam tikra ironijos doze, apeliuodamas į 9-ojo dešimtmečio televizijos dramų estetiką.
Emocingai šio meilės trikampio aistras ir aukštuomenės intrigas spektaklyje perteikė rumunų tenoras Eusebiu Hutanas (Mauricijus), Jovita Vaškevičiūtė (princesė Bujon), kaip žuvys vandenyje operos stichijoje nardė Žygimantas Galinis (princas Bujonas) ir Žanas Voronovas (Abatas). Profesionaliai pasirodė kiti solistai ir teatro kolektyvai.
„Smagu mažame teatre matyti tokius aukštus meno standartus, įdomią operos traktuotę, išgirsti jaudinančią, spalvingo balso Adrianą. Spektaklio dirigentas perteikė visas partitūros orkestruotės subtilybes, išlaikė gerą orkestro ir solistų balsų balansą. Nuostabi opera, ypatingas spektaklis“, – premjeros įspūdžiais dalijosi britų operos kritikas Johnas Allisonas.
Prieš dvejus metus jis dirbo K.Taev konkurso žiuri, todėl atvykęs į operos kritikų konferenciją Vilniuje nepraleido progos apsilankyti kauniečių spektaklyje ir pamatyti žiuri darbo vaisius.