Šiaip ar taip, kartą atradus šį raktą, sunku nesimėgauti Claudio Monteverdi ar Georgo Friedricho Händelio arijomis. Na, gerai, ne visi taip mėgsta G.F.Händelį kaip aš, bet galbūt vienas žingsnių barokinės muzikos atradimo link – jos perkūrimas populiariais muzikos stiliais?
Tokia misija į Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro salę atvedė pasaulinio garso žvaigždę – lenkų kontratenorą Jakubą Józefą Orlińskį, kuris su pianistu Aleksanderiu Dębiczu ir grupe pristatė programą „#LetsBaRock“.
Publika jau pažįsta Jakubą Józefą Orlińskį kaip vieną ryškiausių kontratenorų pasaulinėje senosios ir baroko muzikos scenoje. Jis garsėja ne tik vokaliniais sugebėjimais, bet ir šoka breiką, kartais būna modeliu ir turi angelo veidą, derantį prie balso ir muzikos stiliaus.
Vaikinas puikiai išmano autentiško XVII–XVIII a. muzikos atlikimo niuansus, yra sukūręs ne vieną vaidmenį barokinėse operose. Taigi jo talentas subtiliai laviruoti ilgomis ir banguotomis barokinėmis melodijomis – neginčijamas.
Tačiau pristatyta programa buvo kiek kitokia. „#LetsBaRock“ J.J.Orlińskis su A.Dębiczu pasirinko gerai atpažįstamas barokines arijas bei dainas ir pažvelgė į jas naujai – iš populiariosios, džiazo ir hiphopo muzikos perspektyvos. Tiesa, pavadinimas galbūt šiek tiek klaidinantis – roko skambesio beveik nebuvo (nors scenoje jo buvo daugiau nei įrašuose).
Nėra didelė naujiena senąją muziką interpretuoti naujais stiliais, tačiau neretai tokių bandymų rezultatai būna liūdni, skamba nuvalkiotai ir tiesiog nekokybiškai.
Šitaip nerimaudama įsijungiau albumą pirmą kartą, tačiau ir tada, ir koncerto vakarą buvau maloniai nustebinta. Kas juos išgelbėjo? Tai, kad jie yra labai talentingi, užsidegę ir profesionalūs muzikantai.
J.J.Orlińskio interpretacijos šiame koncerte buvo labai subtilios. Jis sugeba atidžiai sekti vieną lėtai besikeičiančią melodinę liniją ir iš jos išgauti kuo daugiau emocijos, prasmės, dinamikos.
Gyvo pasirodymo metu atsiskleidžia jo balso unikalumas – jis skiriasi nuo kitų žinomų kontratenorų, tembre turėdamas tamsesnių, sodresnių atspalvių.
Be J.J.Orlińskio, scenoje dar grojo projekto bendraautoris, pianistas A.Dębiczas, bosistas Wojciechas Gumińskis ir būgnininkas Marcinas Ułanowskis. A.Dębiczas – ne tik pagrindinis aranžuotojas, bet ir fortepijono meistras, gebantis tokatišką melodiją suvaldyti taip pat lengvai, kaip ir džiazo improvizaciją.
Su J.J.Orlińskiu šiuolaikinėse interpretacijose jie atrado balansą, kur skirtingi stiliai ne papildo vienas kitą, bet greičiau susilieja viename kūrinyje taip, kad 300 metų senumo melodija tokiame kontekste skamba natūraliai ir logiškai. Tačiau verta pastebėti, kad gyvos interpretacijos skyrėsi nuo tų, kurios pateiktos albume. Viena vertus, čia būta daugiau žaismės, išraiškingesnės instrumentinės muzikos. Kita vertus, dalis studijoje užfiksuojamo trapumo, nori nenori, paaukojama didžiulėje salėje prieš gyvą publiką.
Mėgstamiausias atlikėjų kompozitorius „#LetsBaRock“ programoje buvo Henry Purcellas. Šio išskirtinai angliško stiliaus kūrėjo kūriniai skambėjo ne iš operų, o iš kitų žanrų kūrinių. Galbūt J.J.Orlińskį patraukė ne arijų, o dainų forma ir kitokia atlikimo specifika, artimesnė šiuolaikinei populiariosios muzikos dainai.
Be H.Purcello, čia dar skambėjo Claudio Monteverdi, Francesco Nicola Fago, Stanisławo Moniuszkos ir lenkų roko grupės „Hey“ daina „Moja I Twoja Nadzieja“. Kaip įžanga, interliudai ir pabaiga nuskambėjo A.Dębiczo autoriniai kūriniai. Prie šių pavardžių būtų galima įrašyti ir Johanno Sebastiano Bacho pavardę, kadangi pianisto partijose, kontrapunktiškame skambesyje ir improvizacijose neginčijamai buvo juntama šio kompozitoriaus įtaka.
Kas sieja barokinę ariją ir džiazo kūrinį? Abiejuose egzistuoja tam tikra specifinė muzikos kalba, harmoniniai dėsniai, daug dėmesio melodijai, bet svarbiausia – paliekama daug vietos improvizacijai. A.Dębiczas ir kiti grupės nariai improvizavo nemažai, tačiau J.J.Orlińskis nebuvo toks dosnus improvizacijomis ar ornamentika. Daugelis šio vakaro kūrinių reikalavo subtilumo ir labai švelnaus požiūrio, tad J.J.Orlińskis daugiau dėmesio skyrė būtent tam. Jis derino barokinio ir populiariosios muzikos dainavimo stilius.
Publiką muzikantai, o ypač J.J.Orlińskis, be galo sužavėjo. Klausytojai juos grįžti į sceną kvietė net tris kartus. Dėmesį traukė ne tik atlikėjų talentas ar naujos kūrinių interpretacijos. J.J.Orlińskis žino, kaip sužavėti publiką. Jis nuolat pereina per sceną šokio žingsniu, kartais nenustygsta vietoje, o finale parodė savo, kaip breiko šokėjo, sugebėjimus.
J.J.Orlinskis ir grupė sukūrė labai gražų, šviesų, jaukų vakarą. Jautėsi, kad tai nebuvo pernelyg įpareigojantis koncertas. Nepaisant to, net man, tokių perdirbimų skeptikei, koncertas paliko gerą įspūdį. Ir ne tik J.J.Orlinskis, bet ir A.Dębiczas bei aranžuotės. Kad ir kaip būtų, tai vis tiek neprigesino noro pamatyti šį dainininką kuriame nors vaidmenyje – ar tai būtų Otonas G.F.Händelio „Agrippinoje“, ar Christoph'o Willibaldo Gluck'o Orfėjas. Reikia tikėtis, kad J.J.Orlinskis sugrįš – juk Lenkija nėra toli.
Būtina pridurti, kad įspūdingą įžanginį pasirodymą šiame koncerte surengė Vilniaus miesto ansamblis NIKO su dirigentu, kompozitoriumi Gediminu Gelgotu.